Lietuviškų viršūnių idėjos genami

Prof. J. A. Krikštopaičio kalba, pasakytoji Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame renginyje „Lietuviškos viršūnės Tian šanio kalnuose“ 2009 m. lapkričio 5 d.

Mieli renginio dalyviai,

Mus čia subūrė keli paminėjimo verti įvykiai. Renginio pretekstas – šių metų kalnų žygeivių ir alpinistų renginys Azijos kalnuose, Tian Šanyje, Karakolo tarpeklyje. Šis renginys, kitaip tariant, triada sutapo su pirmųjų mūsų alpinistų žūties 50-mečiu. Renginio tikslas – kopti į viršūnes ir vienai dar bevardei suteikti Lietuvos tūkstantmečio vardą. Tikslas pasiektas. Apie tai, mielieji, žinote iš spaudos pranešimų. Dabar visa tai pamatysite ekrane ir išgirsite gyvus žodžius iš triados dalyvių.

Prieš 50 metų pasirodė pirmoji mano knyga apie alpinizmą lietuvių kalba Snieguotosios viršūnės. Dar po trejų metų ir antroji – Didžiuoju Pamyro keliu. Abu leidiniai – spausdintas alpinistų žodis, inicijuotas Pirmosios Baltijos šalių alpiniados Kaukaze, įvykusios 1957 metais. Pirmojoje knygoje šalia teksto, skirto pasaulio ir Lietuvos alpinizmo istorijai, pateikta daug minėtos alpiniados nuotraukų. Jose užfiksuoti alpiniados epizodai, dalyvių veidai. Tarp jų buvo tie asmenys, kurie 1964 m. organizavo Pirmąją lietuvių aukštuminę ekspediciją į Pietvakarių Pamyrą. Tai – ypatingas žygis, kurio herojai trims neliestoms viršūnėms suteikė Lietuvos, Čiurlionio, Donelaičio vardus. Priminsiu: sovietmečiu tai buvo politiniu požiūriu pavojingas užmojis. Mat vardai nebuvo suderinti su „partija ir vyriausybe“. Tačiau šis akibrokštas nepasmerktas, o po straipsnio apie žygį dienraštyje Tiesa alpiniada buvo ir plačiau aptarta. Daug kas šiandien pamiršo, koks tai dienraštis. Priminsiu – partijos CK organas. Straipsniui į jį pakliūti nebuvo paprasta. Teko sutikti, kad tekstas būtų iškraipomas. Tvirtai laikiausi nuostatos, kad geriau cenzūra nei nutylėtas įvykis. Taigi ekspedicija susilaukė santūraus pripažinimo.

Trečias paminėjimo vertas dalykas – Aukštuminės ekspedicijos 45-erių metų jubiliejus. Prieš penkerius metus minint 40-metį apie tai buvo daug kalbėta. Šiandien svarbu, kad pradėta tradicija viršūnėms suteikti lietuviškus vardus, tęsiama. Kalnų entuziastai jos vedini traukia ne vien tik į Tianšanį, bet ir į kitus kalnynus. Pradėta vardų teikimo estafetė neša su savimi, deja, ir lengvabūdiškumo skraistę. Vardai pasirenkami tenkinant egoistinius poreikius, reklamuojant vietinės reikšmės dalykus ar vykdant turtuolių užsakymus. Tie „krikštynų“ akibrokštai ne tik menkina pirmųjų lietuviškų vardų reikšmę, bet ir įžeidžia tikruosius alpinistus, gerbiančius nerašytą elgesio kalnuose kodeksą.

Keletą žodžių norėčiau tarti ir apie kintančius alpinistų ir kalnų žygeivių idealus. Tokia kaita yra natūrali civilizacijos raidos fone. Mat kinta materialios gyvenimo sąlygos, politiniai režimai, formuojasi naujos pažiūros. Šį reiškinį reikėtų vertinti kaip neišvengiamą duotybę.

Pirmoji Lietuvos alpinistų karta, savo veiklą pradėjusi maždaug nuo 1956 m., rėmėsi humanistinėmis vertybėmis, pasakyčiau drąsiau – romantinėmis vertybėmis. Jiems alpinizmas buvo ne tiek sporto sritis, kiek intelektinės saviraiškos ir kūrybinių impulsų erdvė, atsiverianti kalnų stichijų prieglobstyje. Tokia nuotaika vyravo, matyt, todėl, kad aktyviausi buvo konservatorijos studentai ir kiti kūrybiškai nusiteikę humanitarinės prigimties asmenys, dar nesužaloti sovietmečio ideologijos.

Pirmoji karta daug rašė apie kalnus, juos fotografavo. Tos kartos pastangomis pasirodė serija knygų apie kalnus, surengta ne viena fotoparoda. Šiandien galime didžiuotis puikiais Romualdo Augūno fotoalbumais. Pirmoji alpinistų karta įamžino Lietuvos alpinizmo istorijos pradžią spausdintu žodžiu, kuris, kaip žinoma, nei dega, nei be pėdsakų pranyksta. Bent vienas egzempliorius net ir po didžiausių katastrofų lieka kurioje nors bibliotekoje ar archyve. Deja, kitos alpinistų kartos, kas dešimtmetį įsiliejančios į pirmųjų gretas, – jau nebylios. Svarbiausia jiems greitai pasiekti rezultatų. Tapti garsiems sekasi puikiai dėl modernaus inventoriaus, pavyzdžiui, drabužiai, virvės, deguonies aparatai, kabliai, pagaminti iš specialių lydinių, patogi ryšių sistema suteikia nemenkų galimybių įspūdingai sportinei veiklai. Tą veiklą dar įkaitina žurnalistai, siekiantys iš piršto laužtų sensacijų.

Noriu pabrėžti – nesiekiu vertinti ir sakyti, kas gerai, o kas ne, nes idėjų kaitą vertinu kaip natūralią įvykių raidą, atspindinčią visuotiną civilizacijos krizę.

Atskiro dėmesio nusipelnė Vlado Vitkausko fenomenas. Šis alpinistas, manau, daugiausia nusipelnė garsindamas Lietuvos vardą pasaulyje. Privalome didžiuotis asmenybe, kuri, perėmusi vertybes iš pirmosios kartos, kėlė mūsų tautos vėliavą aukščiausiose visų žemynų viršūnėse. Ši žygių epopėja prasidėjo 1993 metais. Per trejetą metų šio šviesaus ir idėjai pasišventusio žmogaus rankose mūsų vėliava suplevėsavo arti Dausų net 8 kartus. Būtent V. Vitkausko žygis – vertingiausia dovana Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Visa kita tik tušti plepalai, apgailėtina savigyra, užplūdusi mūsų spaudą, radiją ir televiziją.

Verta būtų kalbėti apie dar vieną fenomeną. Tai Lietuvos keliautojų sąjungos vadas Algimantas Jucevičius, kalnams paaukojęs ir karjerą, ir asmeninį gyvenimą. Kažin ar be jo mūsų kalnų keliautojų ir žygeivių gretos šiandien būtų tokios aktyvios ir taip gerai organizuotos? Ačiū jam, kad bent dalis jaunimo dar šį bei tą žino apie lietuviškus vardus kalnuose.

J. A. Krikštopaičio pastaba po ekrane parodytos medžiagos

Ką tik matėme Antano Varankos alpinistinius kino siužetus, susuktus beveik prieš keturis dešimtmečius, taip pat dabartinės kartos vaizdo epizodus. Minėjau, kad kas dešimtmetį ateinanti nauja kalnų mylėtojų karta atsineša jau pakitusias nuostatas ir idėjas, tolstančias nuo patyrusių alpinistų tradicijos, kurios esmė – nerašytas elgesio kalnuose kodeksas. Tuo galėjome įsitikinti žiūrėdami kino ir vaizdo medžiagą. Stebėdami pirmosios kartos alpinisto Antano Varankos nespalvotas kino juostas, manau, visi išgyvenome mus giliai sujaudinusias minutes, kuriose skleidėsi susitikimo su kalnų stichija dramatizmas. Visiškai kitaip nuteikė šių metų triados dalyvių video epizodai. Išvydome saldžius, „išlaižytus“, tarsi banaliems reklaminiams reikalams skirtus spalvotus klipus. Matėme gėlytes, čiurlenančius upelius, gražias mergeles saulės atokaitoje, bet neišvydome nei alpinizmo, nei pagarbos kalnų didybei.

Palyginę ekrane skirtingų laikmečių vaizdus, manau, suvokėme nenuginčijamą tiesą: visiškai pasikeitė einančių į kalnus žmonių savimonė ir etika. Tai signalas, perspėjantis apie grėsmingas tendencijas.