VIVAT BONA SFORCA!

Tegyvuoja Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca (1494–1557)! Tegyvuoja italė, Milano ir Bario kunigaikštytė, ištekėjusi už Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo, daug nusipelniusi Lietuvai! Tai ji stiprino ir garsino Jogailaičių dinastiją, skleisdama Lietuvoje Renesanso kultūrą, meną, mokslą! Tai Bona Sforca, Žygimanto Augusto motina, žinoma ir kaip sumani, ryžtinga politikė, daug dėmesio skyrusi ūkio klestėjimui. Kartu tai tragiško likimo asmenybė. Moteris. Valdovė. Motina, netekusi mylimo sūnaus meilės.

Tai – vos keli sakiniai, apibūdinantys garsią Renesanso asmenybę. Ji, dar visai jaunutė, garsėjo visoje Europoje savo išsilavinimu ir grožiu. Mažai kas šiandien žino, kad Bonos Sforcos grožį eilėmis apdainavo ne vienas poetas, parašytas romanas Question de Amor, kurio pagrindinės herojės puikiosios Belisandos prototipas buvo Bona Sforca. Tačiau visi nuolat kartoja, kad ji – Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės nuodytoja. Spektaklio kūrėjai kviečia atidžiau pažvelgti į moterį, Žygimanto Augusto motiną, taip troškusią giminės – Jogailaičių dinastijos tęsėjo. Tikisi, kad bent žiūrovus paskatins suabejoti kaltinimais...

„Buvo labai įdomu pažinti Boną Sforcą, neeilinę istorinę asmenybę, – pasakoja aktorė O. Dautartaitė, vaidinanti Kauno menininkų namų spektaklyje. – Bet kurti šį vaidmenį sekėsi sunkiai, nes labai mažai žinojau apie XVI a. pradžios Lietuvos Didžiąją Kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę. Liucijos Armonaitės pjesė, kurioje daug istorinių ir biografinių Bonos Sforcos gyvenimo faktų, visiškai nauja ir, aišku, įdomi patirtis.“

Faktų iš tikrųjų daug. Tarp jų vietos radosi ir priminimui, kad Bona Sforca įsteigė pirmąją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilniuje 1539–1542 m. veikusią aukštesniąją mokyklą. Kad ji, katalikė, globojusi reformacijos pradininką Lietuvoje, teisės mokslų daktaro laipsnį Vakarų Europos universitetuose įgijusį Abraomą Kulvietį. Pateikiamas net 1543-aisiais Abraomo Kulviečio Bonai Sforcai parašytas laiškas iš Prūsijos, kur jam teko bėgti nuo kaltinimų ir persekiojimų Lietuvoje.

„Ar skaitėte, ar prisimenate XVI a. viduryje A. Kulviečio rašytą laišką, kuriame jis be kitų dalykų lygina ir mokslo padėtį, studentų studijų ir pragyvenimo lengvatas Lietuvoje ir Prūsijoje? – netikėtai klausia pjesės autorė. – Stulbinanti ir vos ne identiška padėtis aiškėja šiandien lyginant Lietuvos ir Vokietijos požiūrį į mokslą. Bona Sforca labai pyko, kad Lietuvoje, Lenkijoje mokslas ir menas, kitaip nei jos gimtojoje Italijoje, nebuvo prioritetas. Todėl ji steigė mokyklas, siuntė gabius jaunuolius mokytis į Vakarų Europą, pati kiek galėdama diegė ir skleidė Renesanso kultūrą, meną, mokslą. Dėl to, beje, jos labai nekentė vietinė bajorija, visaip kenkė jos dideliems užmojams.“

Dramatiška, sudėtinga Bonos Sforcos asmenybė pakerėjo ir klaipėdietį kompozitorių Gintarą Kizevičių, daug rašantį spektakliams ir netradicinės, eksperimentinės muzikos.

„Buvo įdomu kurti muziką dramai Bona Sforca. Atsisveikinimas – turėjau puikią galimybę vėl prisiliesti prie turtingos ir intelektualios Renesanso epochos kultūros, – pasakoja G. Kizevičius. – Vakarų Europos kultūros, padovanojusios iškiliausius meno pasaulio gigantus, kurių meno kūrinių didybe, kupina jautrumo ir subtilumo, žavimės ir šiandien“.

Savo muzika spektaklyje nesistengiu imituoti ar kaip kitaip interpretuoti epochinės Renesanso muzikos, nes tai atskira, griežtai kanonizuota harmonijos ir polifonijos meno ir mokslo sritis. Į pagalbą pasitelkiau autentišką to laikotarpio muziką, jos įrašus (atlieka senosios muzikos ansambliai). Muzika puikiai atitinka tuometę rūmų dvasią. Tarp senųjų kūrėjų – istorinės asmenybės: iš Veronos kilęs žymus vargonininkas Alesandro Pesentis, pakviestas į karališkąjį dvarą Vilniuje, Katedros kanauninkas ir vargonininkas; vengrų kilmės liutnininkas Valentinas Barkfarkas, XVI a. viduryje atvykęs į Vilniaus Žemutinę pilį – Žygimanto Augusto dvarą.“

Būtent šioje istorinėje vietoje – Senajame arsenale, kuris gal šiandien labiau žinomas kaip Taikomosios dailės muziejus, bus rodomi Vilniaus premjeriniai spektakliai.

„Kaip tai simboliška ir gražu, kad spektaklis vyks šioje erdvėje! – džiaugiasi režisierius Gytis Padegimas. – Ir ne tik todėl, kad spektaklio veikėjai įsilies į istorinę aplinką. Juk čia pat, muziejuje, veikia paroda Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje! Iš garsiosios J. Mateikos drobės žvelgia Žygimantas Augustas, šalia ir kiti jo darbai. Tarp jų ir Bonos Sforcos eskizas, paveikslas, kuriame pavaizduotas Žygimantas Augustas, Barbora Radvilaitė ir Bona Sforca!“

Aktorė O. Dautartaitė primena, kad kostiumų dailininkė Jūratė Maurušaitienė sukūrė įdomius drabužius – Bonos Sforcos galvos apdangalas visai kaip J. Mateikos paveiksle. Aktoriams, pasak pašnekovės, labai svarbu ir rūbas, ir scenografija (ją spektakliui sukūrė dailininkė Skaidra Žeižytė).

Labai svarbu ir partneris scenoje. Šį kartą garsiajai aktorei talkins dvylikametė moksleivė Uršulė Taujanskaitė, kuri atlieka nedidelį, bet svarbų Ardžento, italų kapelos fleitininko, vaidmenį. Uršulė – Kauno Jėzuitų gimnazijos šeštokė, nuo šešerių metų lanko Kauno sakralinės muzikos mokyklą. Mergaitė gieda Nijolės Jautakienės vadovaujamame chore Pastoralė, groja fortepijonu ir fleita. Kartu su fleitos mokytoja Jurgita Otiene Uršulė puikiai pasirengė šiais metais vykusiam šeštajam respublikiniam jaunųjų atlikėjų konkursui Vaikystė su muzika – tapo konkurso nugalėtoja. Tad visai natūralu, kad puikiai muzikuojantis Ardžentas (Uršulė) sužavėjo net Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą.

Kodėl būtent ji, Bona Sforca, šiandien ateina į sceną?

„Gal todėl, kad šie metai – Lietuvos vardo tūkstantmečio metai. Tačiau pasigedau menininkų kūrinių, kuriuose būtų gvildenamas mūsų valstybės istorijos tarpsnis, atkreiptas dėmesys į iškilias asmenybes, – sako L. Armonaitė. – Beje, nustebino ir kaimynai lenkai. Jie, garsėjantys kaip mėgėjai istoriją perteikti meno kalba, iki šiol neturi jokio scenos kūrinio, skirto Lietuvos didžiajai kunigaikštienei ir Lenkijos karalienei Bonai Sforcai.“

Lietuviai, pasirodo, savo valdovę vertina labiau: kompozitorius Giedrius Kuprevičius parašė operą Karalienė Bona, jau daug metų atliekamą Kauno muzikiniame teatre, Povilas Sigitas Krivickas – pjesę Nepratęsusi dinastijos, yra, regis, ir kitų kūrinių. „Lietuvai, o ir kitoms Europos valstybėms pastaruoju metu vis aktyviau ima vadovauti moterys. Todėl visai natūralu, kad Lietuvos vardo tūkstantmečio metais atsigręžiame į Boną Sforcą, – sako G. Padegimas. – Ir labai simboliška, kad tūkstantmečio metus palydime būtent šiuo kūriniu – Bona Sforca. Atsisveikinimas“.

Ignas Želvys

Aktorė Olita Dautartaitė karalienės Bonos vaidmenyje

Spektaklį pagal Liucijos Armonaitės (dešinėje) pjesę „Bona Sforca. Atsisveikinimas“ aptaria režisierius Gytis Padegimas ir Lenkų instituto direktorė Malgožata Kasner