Baltasis šviesoraščio metraštininkas,arba Penki vakarai su Bernardu

Mąstyti šimtmečių masteliais

Tokios tad mintys aplankė prisėdus prie Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio paminklo Klaipėdoje. Paminklas čia nieko dėtas, nors mintį žadina. Bernardas pasiūlė prie paminklo pasodinti ąžuoliuką – gyvą žaliosios gamtos tvarinį, kuris amžių bėgyje pats taptų gamtos paminklu. Tik kaip pasodinti taip, kad užaugęs ąžuolas ateityje neužstotų paminklui saulės? Šešėlyje tūnantis paminklas netektų šviesos ir šešėlių žaismo, prarastų labai svarbų elementą, kuris išryškina skulptūros tūriškumą, erdviškumą. Bernardas mąsto ne šiandienos, bet dešimtmečių ir šimtmečių masteliais. Taip ir turi mąstyti kultūros žmogus.

Šalia naujojo paminklo jaučiama atgyjanti, savo tapatumą įgyjanti Klaipėda, miesto kuriamoji galia: sutvarkytos Danės upės krantinės, ant vieno iš namų stogo atsiradusi vieta Kaminkrėčiui – išraiškingai skulptūrai ant vieno iš namų stogo. Netoliese prie namo kampo, Biržos tilto link, dar viena ne be humoro sukurta skulptūrinė kompozicija: iš lietvamzdžio nuo stogo pabirę aukso pinigėliai. Taip ir knieti pasilenkti ir susižerti tuos pinigėlius – ėgi ne, pasirodo besantys pritvirtinti. Pinigai paberti ir niekas neima – kur dar yra tokia vieta Lietuvoje. Vis dėlto tai tik pirmas įspūdis, kad neima. Įdėmiau apžiūrėjus matyti, kad kai kas jau nulupta, kažkam niežėjo rankos. Bernardo sieloje pabunda fotografas ir jis tiesiog įsakmiai liepia fotografuoti iš tos pusės, kad pinigėliai saulėje sužaižaruotų, atgytų. Tenka paklusti, nors papildomai spragteliu Leica užraktą ir iš savaip regimo taško – juk negali žmogus ištirpti kito, tegu ir meistro matyme.

Bus Jurgiui Zauerveinui paminklas

Vienoje ir kitoje vietoje prašau Bernardą sustoti, papozuoti, ir jis neatsisako, klusniai vykdo prašymus. Prie vieno Liepų gatvės pastato Bernardas staiga pasikeičia, jo veidas įgyja ypatingo iškilmingumo, ligi tol nebūto. Klausia: „Dabar aš pats paprašysiu vieno dalyko, ar įvykdysi prašymą?“. Net keista girdėti. Nejau prašys užtraukti Lietuviais esame mes gimę, o gal atlikti kitą ritualą? Labai jau menkas esu giedorius, galiu tik ramiai pastovėti kitiems giedant.

Laimei, Bernardas neprašo aukas atnašauti jo mylimam Klaipėdos miestui, visas jo prašymas pasirodė labai paprastas: norįs, kad jį nufotografuočiau prie Liepų g. 22 pastato sienos. Tik būtinai stovintį su „bagsiuku“, pasistatytu priešais. „Bagsiuku“ Bernardas vadina savo diplomatą, su kuriuo retai skiriasi.

Atsistoja labai iškilmingai, neįprastai pasitempęs, be šypsenos labai surimtėjusiame veide. Akivaizdu, kad tai ypatingas pastatas, kažką nepaprasto reiškiantis ir pačiam Bernardui. Gal medaus mėnesį čia praleido...? Nevykusiam šmaikštavimui, lengvabūdiškam tonui šį kartą Bernardas nepasiduoda. Kol jį su „bagsiuku“ fotografuoju vienaip ir kitaip, priešais baltą pastato sieną, tvieskiant akinamai saulei, Bernardas išlaiko rimtį. Po fotosesijos išduoda paslaptį: čia bus pastatytas paminklas Jurgiui Zauerveinui (1831–1904). Skulptoriaus Gintauto Jonkaus paprašė, kad priešais skulptūrą būtinai būtų pavaizduotas Zauerveino „bagsiukas“. Ne toks kaip Bernardo – gerokai didesnis. Su tuo lagaminu didysis pasaulio keliauninkas nesiskirdavo, jame laikydavo didžiausią turtą – knygas, su kuriomis kaip ištikimomis draugėmis ir keliaudavo.

Visa tai išgirdęs iš naujo statau Bernardą priešais namo sieną, fotografuoju ypatingą dėmesį sutelkdamas į jo „bagsiuką“, kuris mano akyse staiga įgyja ypatingos prasmės.

Tai jau ketvirtasis paminklas Klaipėdoje, prie kurio įgyvendinimo bus prisidėjęs Bernardas Aleknavičius, – Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjui Jurgiui Zauerveinui skirtas paminklas. Klaipėdiečiai norėjo šio visų lietuvių bičiulio skulptūrinį atvaizdą Klaipėdoje įamžinti dar šiais Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio metais. Veikiausiai nepavyks, nors Bernardas liko optimistas iki paskutiniųjų šių metų mėnesių. Ir vietą jau turi parinkęs – Liepų gatvėje.

Jurgio Zauerveino realistinę skulptūrą sukūrė klaipėdietis menininkas Gintautas Jonkus. Tai dviejų metrų dešimties centimetrų aukščio skulptūra. Sprendžiant iš nuotraukų J. Zauerveinas buvo neaukštas apykresnis vyras. Skulptorius jį pasiryžęs perteikti su ilgu kelionės apsiaustu ir skrybėle, greta ant žemės knygų prikrautas „bagsiukas“. J. Zauerveinas akimirkai sustojo, atsirėmė į uosto atramas, kurias galima suvokti ir kaip atverstos knygos lapus. Didįjį lietuvininkų draugą tarsi užbūrė Danės upės neskubi tėkmė, o gal koks kitas vaizdas prikaustė jo mąslų žvilgsnį. Tai žmogus, kuris mokėjo paprastuose dalykuose matyti gyvenimo prasmes, o mažoje lietuvių tautoje – nuostabių vertybių, kurias šis mokslininkas su menininko siela sugebėjo parodyti ir kitų Europos kraštų žmonėms.

Nuo 1875 m. J. Zauerveinas apie 25 metus gyveno Mažojoje Lietuvoje, aktyviai reiškėsi lietuvių spaudoje, pasirašinėjęs Girėno slapyvardžiu. Bendravo su Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, lietuvių kalba parašė apie 300 kūrinių. Labiausiai išgarsėjo jo eilėraštis Lietuvninkais mes esam gimę, parašytas 1879 m. ir pirmą kartą išspausdintas laikraštyje Lietuviška ceitunga. Muziką šiam kūriniui 1908 m. parašė kompozitorius Stasys Šimkus, nuo pirmosios lietuvių Dainų šventės laikomas Mažosios Lietuvos himnu – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos jungties simboliu. Buvo siūlomas ir kaip Didžiosios Lietuvos himnas. Oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos Tautiška giesmė, bet ir Zauerveino eilėraštis virtęs giesme neprarado vertės, dažnai giedamas iškilmingiausių renginių metu. Tiesa, kiek sumodernintas, pritaikytas visai Lietuvai: etnonimas lietuvninkai pakeistas į lietuviai, tad Mažosios Lietuvos himnas dabar pavadintas Lietuviais esame mes gimę. Giedamas ne visas – pirmasis, ketvirtasis ir paskutinysis posmai.

Zauerveinas mokėjo nuo 60 iki 80 kalbų, kai kur minima, kad iki 200. Tos kalbos poliglotui pravertė verčiant Bibliją į daugelį kalbų, kuriomis iki Zauerveino tokio vertimo nebuvo. Ne mažiau svarbu, kad ši europinio masto asmenybė kėlė klausimus, kurie savo reikšmės neprarado ir šiandien: tautų ir piliečių laisvės, teisės, o esminiu tautos pagrindu laikė kalbą.

Vien dėl eilėraščio, kurio žodžiai tapo Mažosios Lietuvos himnu, J. Zauerveinas nusipelno išskirtinės mūsų pagarbos, bet vien tuo jo reikšmė lietuvių tautai neapsiriboja. Zauerveinas buvo asmenybė, pirmoji pažadinusi lietuvių tautos žadintojus. Ir tai ne žodžių žaismas. Jis suformulavo svarbiausias užduotis, nuo kurių turėtų pradėti lietuviai: burtis į organizacijas, leisti savo laikraščius, o tada pradėti galvoti apie tautos prisikėlimą. Lyg ir savaime suprantami, akivaizdūs dalykai, bet šias idėjas reikėjo suformuluoti ir paskelbti. J. Basanavičius, J. Šliūpas ir kiti lietuviai ėmėsi praktinės veiklos šiuos priesakus įgyvendindami, bet pirmasis idealistas buvo Jurgis Zauerveinas. Be jo ir pirmasis lietuviškas laikraštis Aušra veikiausiai būtų daug vėliau, o ne 1883 m., pasirodęs.

Toks tad lietuvininkų ir Lietuvos mylėtojas šis vokietis, kėlęs lietuvininkų savimonę, o kartu juk buvo pasaulio ir Europos pilietis. Pasirodo, tai jokia prieštara, kaip kai kas mums bando šiais laikais įteigti, bet viena iš kitos išplaukiančios vertybės. Lietuvių tautinio sąjūdžio ištakoms J. Zauerveino vaidmenį sunku pervertinti, ne mažiau sunku ir įsisąmoninti.

Dėl paminklo Zauerveinui vietos tarp klaipėdiečių būta įvairių nuomonių. Paminklo idėją 2004 m. iškėlė Klaipėdos universiteto tuometis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Aleksandras Žalys per universitete vykusią IV tarptautinę konferenciją Jurgis Zauerveinas ir lietuvių tautos atgimimas XIX a. pabaigoje. Šios asmenybės palikimo tyrinėtojai iš Anglijos, Danijos, Norvegijos ir Lietuvos paminklo idėjai pritarė. „Zauerveinas ne tik lietuviško tautiškumo žadintojas, bet ir mūsų vartai į pasaulį, nes ši asmenybė gerai žinoma daugelyje pasaulio šalių“, – tada pasakė A. Žalys. 2006 m. buvo minimos J. Zauerveino 175-osios gimimo metinės, bet paminklas lietuvininkų ir lietuvių bičiuliui neiškilo.

Daugelio žmonių nuomone, tinkamiausia vieta šiam paminklui būtų Didžiojoje Vandens gatvėje. Netoliese buvo spausdinama Lietuviška ceitunga, kurioje pirmą kartą išspausdintas ir Zauerveino eilėraštis Lietuvninkais mes esam gimę.

Tvirtinama, kad dėl sunkmečio paminklas Jurgiui Zauerveinui galėtų būti pastatytas ne anksčiau kaip 2011 m., kai sausio 15 d. bus minimos J. Zauerveino 180-osios gimimo metinės. Jeigu pavyktų iš rėmėjų gauti lėšų, paminklas galėtų iškilti ir greičiau, nes idėjinė dalis baigta, lieka materializuoti. Dalį lėšų žada skirti ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Bus daugiau