Kosto Kauko knyga nepaprastiems žmonėms

Žingeidų skaitytoją pasiekė 40-oji klaipėdiečio rašytojo Kosto Kauko satyrinė knyga Vai vai bam!..* Žodžiui pasiekė skiriame tam tikrą dozę ironijos, nes 500 egzempliorių tiražas neteikia jokios garantijos, kad bent labai mažą net žingeidžiausių skaitytojų dalį knyga pasieks. Todėl ir sakome, kad tai knyga nepaprastiems skaitytojams, kuriems vis dar rūpi, kas vyksta aplink mus ir mumyse, vadinasi, kas vyksta Lietuvoje.

Kam geriau už patį Kostą Kauką prisiminti, kaip jo paties satyrinės knygos buvo leidžiamos dešimttūkstantiniais tiražais ir graibstyte graibstomos skaitytojų (Milžinų sąspyriai, 1975, Didesni už save, 1980, Užterštas lizdas, 1983), o tragikomiškos tragedijos apie narkomanus pirmoji dalis Musei geriau 1988 m. išspausdinta 45 tūkst. egzempliorių tiražu.

Nors svarbiausias inteligento bruožas – nepastebėti bjaurių dalykų, Kostas Kaukas bando įrodyti, kad gali būti ir kitaip. Jis ne tik pastebi mūsų gyvenimo bjaurastis, kurios, atrodo, didėja geometrine progresija, bet ir jas sumaniai demaskuoja. Labai sunkios užduoties ėmėsi autorius, nes mažai kam patinka teisuoliai ir moralistai. Malonu kitame atpažinti tas pačias žmogiškas silpnybes, su kuriomis pats kovoji, dažniausiai – beviltiškai. Savųjų aplinkoje jautiesi saugesnis, pagaliau juk tos nedidelės žmogiškos ydos tokios mielos, suprantamos, o ypač jei dar nieko blogo kitiems nedarančios.

Kostas Kaukas nėra iš tų nuobodžių kasdienių kiekvieno iš mūsų nuodėmių rankiotojų, nes jam pakanka stambesnio grobio. Tas grobis turi daugybę vardų, o šį ryžčiausi įvardyti kaip nužmogėjimo ir nužmoginimo demaskavimą. Tai, kas liejasi iš daugumos spaudinių, komercinių televizijų ekranų, kartais net ir literatūros (jeigu kiekvienai knygai tinka sąvoka literatūra) puslapių kitaip kaip žmonių mulkinimu juk nepavadinsi. Gyvename dvasinės sumaišties laikais. Kažkam labai reikia, kad tos sumaišties būtų daugiau, jos tikslingai siekiama, ugnelė kurstoma kartais net ir labai profesionaliai. Kai kas tuose procesuose įžvelgia „Maskvos ranką“ ar globalistų užmačias, nors tikriausiai viskas daug paprasčiau. Leisk žmogui visais įmanomais ir neįmanomais būdais siekti vien malonumų, nepakylančių aukščiau miesčioniško laimės supratimo, ir prasidės erozija, dvasinė degradacija, o tai tiesus kelias į vertybių praradimą ir visišką gyvenimo chaosą. Išeitų, kad leisk žmogui būti pačiu savimi, taigi būti žmogumi, ir jis susinaikins.

Jeigu taip, kodėl žmonija išliko? Kiekvienam nuodui turėjo priešnuodžių, iš kurių didžiausias – tikėjimas anapusybe, Absoliutu, tuo, kas yra virš žmogaus ir žmonių, virš tautų ir valstybių. Tai nepajudinama ir nekintanti, laiko vėjams nepavaldi atskaitos pradžia ir pabaiga, esmių esmė, pagal kurią galima matuoti kasdienybės žingsnius, gyvenimą ir amžinybę. Didžiosios pasaulio religijos tą užduotį ir vykdo.

Istorijoje žinomi mėginimai religiją atmesti arba ją pakeisti valstybės valdymo sistemos stiprinimu, religijai būdingų funkcijų perėmimu. Visa tai baigdavosi totalitarizmu su iškreipta ateizmo forma, diktatūromis ir panašiomis deformacijomis. Už išblaivėjimą ir grįžimą į normalią vystymosi tėkmę tekdavo mokėti didžiulę kainą.

Štai Kostas Kaukas ir bando mūsų dvasinio gyvenimo prarastis parodyti, atverti piktžaizdes. Pasirenka pokalbių, pavadinkime, žanrą, panašiai kaip Platonas savo Dialoguose. K. Kauko pokalbių dalyviai – Angelas, Velnias ir Žmogus, kurie diskutuoja, vertina dabarties įvykius, reiškinius kiekvienas iš savo pozicijų. Angelas – iš amžinojo gėrio, Velnias – iš nenykstančio blogio pozicijų, o Žmogus balansuoja tarsi elektronas tarp pliuso ir minuso. Vis dėlto Žmogus turi į ką atsiremti: tai žymiausi visų laikų filosofai, literatai, valstybininkai, žodžiu, žmonijos išminties, tiesos ir šviesos skleidėjai. Angelui ir Velniui grumiantis, kaunantis už žmogaus sielą, Žmogus bando paveikti abu: Velnią mėgina pakreipti taip, kad šis atsisakytų savo apsėdimų, Angelą – kad šis taptų veiklesnis, ryžtingesnis kovotojas už gėrį.

Kartais užverda tikra kova tarp nesutaikomų priešininkų, bet to ir siekia autorius savo personažo Žmogaus lūpomis. Autorius duoda didelę valią visiems trims pašnekovams, siekdamas išryškinti, atskleisti fakto ar reiškinio esmę. Štai kad ir tokio.

Pagal apklausos duomenis, visuomenė labiausiai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais. Ne Seimu ar Vyriausybe, ne Bažnyčia ar bankais. Bet štai koks paradoksas: vieno banko vadovo atlyginimas 2008 m. buvo 140 tūkst. litų per mėnesį, kai gaisrininkas gelbėtojas į rankas gaudavo apie 900 litų. Valstybėje su ugnimi pasiaukojančiai kovojančio darbuotojo darbas vertinamas 155 kartus mažiau negu pinigus skaičiuojančio banko vadovo!

Būtų galima pasakyti, kad laimė ne piniguose, pasiremti prieš 5 tūkst. metų išrutuliota išmintimi, kad laimingas tas, kuris pasiekė pusiausvyrą tarp materialiųjų ir dvasinių gėrybių... Beje, tai pastebi Nelabasis, jo mintį pratęsia Angelas, primindamas Aristotelį, kuris tobuliausiomis valdžios formomis laikė tas, kurios neleidžia valdininkams savavaliauti, kurioms esant valdžia tarnauja visuomenei. Deja, tai ne apie šiandienę Lietuvą. Įsidėmėtina Fedro mintis: blogųjų sėkmė – pagunda kitiems. Tinka visiems gyvenimo atvejams.

K. Kaukas cituoja daugelio visuomenės veikėjų, politikų, žurnalistų pateiktus faktus ir mintis, iš kurių Angelas, Velnias ir Žmogus daro savo išvadas, kurios mums padeda pažinti tikrovę, susivokti, kas vyksta su mumis ir mumyse. O vyksta labai daug negerų dalykų. Antai gimnazijos jaunieji literatai užrašo savo išminties perlus: prasmė yra beprasmė, poezija – juo labiau, ieškoti savęs reikia ne savyje, o asilo, atsiprašau cituodamas, – pasturgalyje... (Pastarąjį žodį sušvelninau, derindamas prie skaitytojų ausį ne taip rėžiančio žodžio.) Iš kur visa tai? Nesunku atspėti. K. Kaukas cituoja bjaurastis („Dailės vietoje – bjaurė“), kurias galima išvysti parodose, rasime atsivertę Lietuvos literatūrinius mėnraščius ir savaitraščius. Tai ta kloaka, kur mėgaujamasi pasturgaliniais dalykais ir grožimasi bjaurastimis. Nenuostabu, kad jaunimas klusniai seka praminta vaga („Vilkiukai vilkus seka“).

K. Kauko knygą būtų galima pavadinti mūsų kasdienybės knyga, tiesiog žaibiška reakcija į šalies įvykius. Knygoje gausu citatų iš įvairių spaudinių – kaip įrodymas, kad to, kas parašyta, ir kirviu neiškirsi. Žvirbliu išskridęs žodis niekur nedingsta, lygiai kaip ir atsakomybė už jį.

Paskutinieji Lietuvą sudrebinę įvykiai – mirtini šūviai spalio 5-ąją, Drąsiaus Kedžio istorija. Knygoje cituojami arba minimi spalio vidurio laikraščių straipsniai, o paskutinysis spausdintas spalio 19-ąją. Lygiai po mėnesio jau atsispindėjo trumpai aptariamoje K. Kauko knygoje. Štai tokie šiandien knygų leidybos tempai, tokiame įvykių verpete sukamės. Naujausia šio autoriaus knyga ne vieną skubantį skaitytoją privers pristabdyti žingsnį ir susimąstyti: ar ten skubame, gal išvis nėra kur bėgti, nes gali tekti grįžti. Veikiausiai atgal, prie ištakų.

Gražvydas Kantvydas

Kosto Kauko knyga nepaprastiems žmonėms

Žingeidų skaitytoją pasiekė 40-oji klaipėdiečio rašytojo Kosto Kauko satyrinė knyga Vai vai bam!..* Žodžiui pasiekė skiriame tam tikrą dozę ironijos, nes 500 egzempliorių tiražas neteikia jokios garantijos, kad bent labai mažą net žingeidžiausių skaitytojų dalį knyga pasieks. Todėl ir sakome, kad tai knyga nepaprastiems skaitytojams, kuriems vis dar rūpi, kas vyksta aplink mus ir mumyse, vadinasi, kas vyksta Lietuvoje.

Kam geriau už patį Kostą Kauką prisiminti, kaip jo paties satyrinės knygos buvo leidžiamos dešimttūkstantiniais tiražais ir graibstyte graibstomos skaitytojų (Milžinų sąspyriai, 1975, Didesni už save, 1980, Užterštas lizdas, 1983), o tragikomiškos tragedijos apie narkomanus pirmoji dalis Musei geriau 1988 m. išspausdinta 45 tūkst. egzempliorių tiražu.

Nors svarbiausias inteligento bruožas – nepastebėti bjaurių dalykų, Kostas Kaukas bando įrodyti, kad gali būti ir kitaip. Jis ne tik pastebi mūsų gyvenimo bjaurastis, kurios, atrodo, didėja geometrine progresija, bet ir jas sumaniai demaskuoja. Labai sunkios užduoties ėmėsi autorius, nes mažai kam patinka teisuoliai ir moralistai. Malonu kitame atpažinti tas pačias žmogiškas silpnybes, su kuriomis pats kovoji, dažniausiai – beviltiškai. Savųjų aplinkoje jautiesi saugesnis, pagaliau juk tos nedidelės žmogiškos ydos tokios mielos, suprantamos, o ypač jei dar nieko blogo kitiems nedarančios.

Kostas Kaukas nėra iš tų nuobodžių kasdienių kiekvieno iš mūsų nuodėmių rankiotojų, nes jam pakanka stambesnio grobio. Tas grobis turi daugybę vardų, o šį ryžčiausi įvardyti kaip nužmogėjimo ir nužmoginimo demaskavimą. Tai, kas liejasi iš daugumos spaudinių, komercinių televizijų ekranų, kartais net ir literatūros (jeigu kiekvienai knygai tinka sąvoka literatūra) puslapių kitaip kaip žmonių mulkinimu juk nepavadinsi. Gyvename dvasinės sumaišties laikais. Kažkam labai reikia, kad tos sumaišties būtų daugiau, jos tikslingai siekiama, ugnelė kurstoma kartais net ir labai profesionaliai. Kai kas tuose procesuose įžvelgia „Maskvos ranką“ ar globalistų užmačias, nors tikriausiai viskas daug paprasčiau. Leisk žmogui visais įmanomais ir neįmanomais būdais siekti vien malonumų, nepakylančių aukščiau miesčioniško laimės supratimo, ir prasidės erozija, dvasinė degradacija, o tai tiesus kelias į vertybių praradimą ir visišką gyvenimo chaosą. Išeitų, kad leisk žmogui būti pačiu savimi, taigi būti žmogumi, ir jis susinaikins.

Jeigu taip, kodėl žmonija išliko? Kiekvienam nuodui turėjo priešnuodžių, iš kurių didžiausias – tikėjimas anapusybe, Absoliutu, tuo, kas yra virš žmogaus ir žmonių, virš tautų ir valstybių. Tai nepajudinama ir nekintanti, laiko vėjams nepavaldi atskaitos pradžia ir pabaiga, esmių esmė, pagal kurią galima matuoti kasdienybės žingsnius, gyvenimą ir amžinybę. Didžiosios pasaulio religijos tą užduotį ir vykdo.

Istorijoje žinomi mėginimai religiją atmesti arba ją pakeisti valstybės valdymo sistemos stiprinimu, religijai būdingų funkcijų perėmimu. Visa tai baigdavosi totalitarizmu su iškreipta ateizmo forma, diktatūromis ir panašiomis deformacijomis. Už išblaivėjimą ir grįžimą į normalią vystymosi tėkmę tekdavo mokėti didžiulę kainą.

Štai Kostas Kaukas ir bando mūsų dvasinio gyvenimo prarastis parodyti, atverti piktžaizdes. Pasirenka pokalbių, pavadinkime, žanrą, panašiai kaip Platonas savo Dialoguose. K. Kauko pokalbių dalyviai – Angelas, Velnias ir Žmogus, kurie diskutuoja, vertina dabarties įvykius, reiškinius kiekvienas iš savo pozicijų. Angelas – iš amžinojo gėrio, Velnias – iš nenykstančio blogio pozicijų, o Žmogus balansuoja tarsi elektronas tarp pliuso ir minuso. Vis dėlto Žmogus turi į ką atsiremti: tai žymiausi visų laikų filosofai, literatai, valstybininkai, žodžiu, žmonijos išminties, tiesos ir šviesos skleidėjai. Angelui ir Velniui grumiantis, kaunantis už žmogaus sielą, Žmogus bando paveikti abu: Velnią mėgina pakreipti taip, kad šis atsisakytų savo apsėdimų, Angelą – kad šis taptų veiklesnis, ryžtingesnis kovotojas už gėrį.

Kartais užverda tikra kova tarp nesutaikomų priešininkų, bet to ir siekia autorius savo personažo Žmogaus lūpomis. Autorius duoda didelę valią visiems trims pašnekovams, siekdamas išryškinti, atskleisti fakto ar reiškinio esmę. Štai kad ir tokio.

Pagal apklausos duomenis, visuomenė labiausiai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais. Ne Seimu ar Vyriausybe, ne Bažnyčia ar bankais. Bet štai koks paradoksas: vieno banko vadovo atlyginimas 2008 m. buvo 140 tūkst. litų per mėnesį, kai gaisrininkas gelbėtojas į rankas gaudavo apie 900 litų. Valstybėje su ugnimi pasiaukojančiai kovojančio darbuotojo darbas vertinamas 155 kartus mažiau negu pinigus skaičiuojančio banko vadovo!

Būtų galima pasakyti, kad laimė ne piniguose, pasiremti prieš 5 tūkst. metų išrutuliota išmintimi, kad laimingas tas, kuris pasiekė pusiausvyrą tarp materialiųjų ir dvasinių gėrybių... Beje, tai pastebi Nelabasis, jo mintį pratęsia Angelas, primindamas Aristotelį, kuris tobuliausiomis valdžios formomis laikė tas, kurios neleidžia valdininkams savavaliauti, kurioms esant valdžia tarnauja visuomenei. Deja, tai ne apie šiandienę Lietuvą. Įsidėmėtina Fedro mintis: blogųjų sėkmė – pagunda kitiems. Tinka visiems gyvenimo atvejams.

K. Kaukas cituoja daugelio visuomenės veikėjų, politikų, žurnalistų pateiktus faktus ir mintis, iš kurių Angelas, Velnias ir Žmogus daro savo išvadas, kurios mums padeda pažinti tikrovę, susivokti, kas vyksta su mumis ir mumyse. O vyksta labai daug negerų dalykų. Antai gimnazijos jaunieji literatai užrašo savo išminties perlus: prasmė yra beprasmė, poezija – juo labiau, ieškoti savęs reikia ne savyje, o asilo, atsiprašau cituodamas, – pasturgalyje... (Pastarąjį žodį sušvelninau, derindamas prie skaitytojų ausį ne taip rėžiančio žodžio.) Iš kur visa tai? Nesunku atspėti. K. Kaukas cituoja bjaurastis („Dailės vietoje – bjaurė“), kurias galima išvysti parodose, rasime atsivertę Lietuvos literatūrinius mėnraščius ir savaitraščius. Tai ta kloaka, kur mėgaujamasi pasturgaliniais dalykais ir grožimasi bjaurastimis. Nenuostabu, kad jaunimas klusniai seka praminta vaga („Vilkiukai vilkus seka“).

K. Kauko knygą būtų galima pavadinti mūsų kasdienybės knyga, tiesiog žaibiška reakcija į šalies įvykius. Knygoje gausu citatų iš įvairių spaudinių – kaip įrodymas, kad to, kas parašyta, ir kirviu neiškirsi. Žvirbliu išskridęs žodis niekur nedingsta, lygiai kaip ir atsakomybė už jį.

Paskutinieji Lietuvą sudrebinę įvykiai – mirtini šūviai spalio 5-ąją, Drąsiaus Kedžio istorija. Knygoje cituojami arba minimi spalio vidurio laikraščių straipsniai, o paskutinysis spausdintas spalio 19-ąją. Lygiai po mėnesio jau atsispindėjo trumpai aptariamoje K. Kauko knygoje. Štai tokie šiandien knygų leidybos tempai, tokiame įvykių verpete sukamės. Naujausia šio autoriaus knyga ne vieną skubantį skaitytoją privers pristabdyti žingsnį ir susimąstyti: ar ten skubame, gal išvis nėra kur bėgti, nes gali tekti grįžti. Veikiausiai atgal, prie ištakų.

Gražvydas Kantvydas

* Kostas Kaukas, Vai vai bam!.., Klaipėda: Eglės leidykla, 2009.– 234 p.