Muselė, skaldanti kalną ir dangų

Spalio 29-ąją Rašytojų klube Vilniuje buvo minimas kultūros gyvenimo žurnalo Naujoji Romuva atkūrimo 15-osios metinės.

Jau pats faktas, kad Naujoji Romuva yra – fundamentalus mūsų kultūros dalykas. Jeigu Juozo Keliuočio (1902–1983) įkurtoji Naujoji Romuva buvo leidžiama Lietuvai kopiant įkalnėn, tai atkurtoji leidžiama einant nuokalnėn. Tai Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo žodžiai, kuriais ir norisi pradėti šį reportažą iš įvykio vietos.

Pirmasis atkurtosios Naujosios Romuvos numeris pasirodė 1994 m. liepos 7-ąją. Simboliška data, nes tą dieną 1940 m. išėjo paskutinis šio žurnalo įkūrėjo Juozo Keliuočio leistojo žurnalo numeris. Atsikūrė po 54-ių metų, o pirmasis jo redaktorius buvo poetas ir visuomenės veikėjas Vaidotas Daunys. Įžengusi į XXI amžių Naujoji Romuva ramaus užutekio nerado, gal ir neieškojo: vien per devynerius šio amžiaus metus redakcija net šešis kartus keitė savo būstą. Apsukusi ratą sugrįžo į tą pačią K. Sirvydo gatvę, kur jau yra tekę dirbti vos atsikūrus. Tiesa, šį kartą likimas atvedė į buvusius kunigaikščių Oginskių rūmus, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga.

Ar taps šie rūmai Naujosios Romuvos nuolatine buveine, anksti spėlioti. Mažiausia, kuo visus šiuos 15 metų žurnalas buvo užsiėmęs, – ramaus užutekio paieškomis. Būdinga kultūros žmonių duona – rupi, karstelėjusi, kartais su ašakomis.

Knieti dar sugrįžti prie R. Ozolo palyginimo: jeigu J. Keliuočiui eilinį žurnalo numerį išleisti kas savaitę buvo organiška būtinybė – tas pats kas kvėpuoti, tai atkurtajai Naujajai Romuvai tokie tempai sunkiai įkertami. Šitai tapo akivaizdu vos atkūrus žurnalą, todėl buvo nutarta leisti šešis numerius per metus, paskui penkis, o pastaraisiais metais apsistota ties ketvirtiniu žurnalu. Kreivė leidosi vis žemyn, o tai rodė ne išsenkantį rengėjų ir leidėjų entuziazmą ir ne kūrybinių spėkų seklėjimą, bet veikiau valstybės požiūrį į kultūrą, kuris visados buvo aiškinamas ekonominiais sunkumais, sunkmečiais ir kitomis priežastimis, kurios turėjo tarsi pateisinti tokį būvį. Objektyvios sąlygos, visi kenčia, susiveržkite diržą ir jūs.

Paguosti gali nebent tai, kad dabartinė Najoji Romuva peršoko šimto puslapių ribą, tampa vis spalvingesnė, o pastaraisiais metais įgijo ir akivaizdžių jaunatviškumo požymių, nors išlaikė ir vyresniam amžiui derantį solidumą. Įveikti šią prieštarą, takoskyrą tarp vyresniosios kartos ir jaunųjų kūrėjų šiandienei Naujajai Romuvai sekasi stebėtinai lengvai ir net savaip elegantiškai, be jokios prievartos ar nesupratimo. Jau ne vieni metai vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Konickio vadovaujama redakcija telkia poezijoje save mėginantį išreikšti jaunimą, negaili jam žurnalo puslapių, o 2009-ieji tapo reikšmingi poezijos bičiuliams ir redakcijai nauju gimtadieniu. Pasirodė Pašvaistė, mėnesinis kultūros gyvenimo žurnalas jaunimui – pati tikriausioji Naujosios Romuvos dukrytė. Beje, romuviečiams (taip norisi vadinti redakcijoje dirbančius pasišventėlius) visai nebūdingas vyresnio ir jaunesnio santykis, labiau ir mažiau patyrusio atskirtis, nes kūrybos vyksme visi turi būti lygūs (nors šis vertinimas ir netinka kūrybos rezultatams). Tad štai romuviečiai Pašvaistės nevadina dukryte, vadina jaunesniąja sese. Gražus tolerancijos pavyzdys, nors šiuo atveju tolerancija nepaneigia globėjiškumo, veikiau yra geranoriškumo ir išminties išraiška. Pašvaistėje reiškiasi ne vien moksleiviai, bet ir studentais tapę vakarykščiai mokiniai.

Galioja atvirkštinė priklausomybė tarp leidinio finansinės padėties ir išorinių įtakų poveikio, kitais žodžiais, kuo mažiau sąskaitoje, tuo daugiau laisvės ir nepriklausomybės. Ko gero, tai yra patyrę daugelio laikraščių ir žurnalų redakcijų, o ypač kultūros leidiniai. Šiais parametrais matuojant Naujoji Romuva turėtų būti labai laisvas ir nepriklausomas žurnalas. Veikiausiai toks ir yra.

Ar ne panašiai vadinamajame tarpukaryje galą su galu durstė ir J. Keliuočio Naujoji Romuva? Pradėjęs leisti žurnalą neturėjo jokios materialinės ar finansinės bazės. Su Spindulio spaustuve atsiskaitydavo vekseliais, sumokėdavo iš prenumeratos surinktų pinigų. Kartais keliomis šimtinėmis sušelpdavo steigėjai. Už popierių taip pat švedams išrašinėdavo vekselius, vadinasi, augo procentai. Patalpų nebuvo, vienas profesorius laikinai užleido du savo kambarius su vonia. Labai svarbu – vonia, nes autoriai vietoj honoraro gaudavo teisę... nusimaudyti. Visuomenei rūpėjo materialūs dalykai, tad žurnalą platinti sekėsi sunkiai. Kaune buvo šaipomasi: už nuodėmes kanauninkas Tumas skiria bausmę – skaityti Naująją Romuvą. Arba lankyti modernistų dailininkų parodas.

Juokinga? Ne daugiau juokinga kaip ir šiais laikais. Vien pagalvojus, kad Keliuotis pirmąjį Naujosios Romuvos numerį išleido 10 tūkst. egzempliorių tiražu, kai tuos inteligentus buvo galima suskaičiuoti kaip baltas varnas. Šiandien Gedimino prospekte kas antras sutiktasis yra kūrėjas, meno veikėjas ar intelektualas, o Konickis priverstas gražuolį žurnalą leisti 800 egzempliorių tiražu – kone 13 kartų mažesniu nei sau leido Keliuotis. Ir tai dalį numerių dosniai tarsi koks mecenatas išdalija galimiems skaitytojams. Tad ar labai toli pažengėme kaip visuomenė?

J. Keliuotis vertėsi labai sunkiai, bet žurnalas ėjo. A. Konickis verčiasi dar sunkiau, bet žurnalas kažin kokiu stebuklingu būdu išeina. Savotiškas fenomenas yra kultūra, nenumarinama, kad ir kiek valdžia stengtųsi. Kas bus, kas nebus, o kultūra nepražus? Ne pati didžiausia paguoda, nes tokį devizą priėmus įteisintume kultūros nerėmimą kaip precedentą, kuris po truputį virstų norma. Kitų idealizmu lengviausia pasinaudoti, ir valdžios tą daro virtuoziškai, piktnaudžiauja nuoširdžiai dirbančių žmonių pasitikėjimu, žinodamos, kad kitaip tie žmonės dirbti nemoka ir negali – tai jų prigimtyje. Veikiausiai tai glūdi pačioje kūrybos prigimtyje.

Mėgindamas apibūdinti šiandienės Naujosios Romuvos kryptį, R. Ozolas prisipažino, kad tai beveik neįmanoma, nes ji labai plati, o tas platumas kartais yra ir atvirumas. Tuo šiandienė Naujoji Romuva panaši į Keliuočio laikų Romuvą, kuri buvo atvira diskusijoms, skatino kultūrinę dinamiką, o tautinę kultūrą siekė remti krikščioniškąja ideologija. Įvairių įsitikinimų autoriai bendradarbiavo žurnale, lygiai taip pat vyksta ir mūsų dienomis. Išties Naujoji Romuva yra mūsų gyvenimo pamatų žurnalas, bent jau tų pamatų, nuo kurių reikėtų pradėti tą gyvenimą kurti.