Kad nebūtume tik birus vėjo pustomas smėlis

Baigėsi Lenkų instituto Vilniuje direktoriaus Mariušo Gaštolo (Mariusz Gasztoł) ketverių darbo metų kadencija. Mokslo Lietuvoje spausdinome nemažai straipsnių apie Lenkų instituto renginius, tad prieš atsisveikindami kalbinome poną Mariušą Gaštolą ne vien apie Lenkų institutą, bet ir apie mūsų tautų tolesnį bendradarbiavimą Europos Sąjungos erdvėje.

Gerbiamasis pone Mariušai, ketveri Jūsų darbo metai Lenkų instituto direktoriaus pareigose prabėgo labai greitai. Visa laimė, kad greitai bėgantis laikas pėdsakus palieka žmogaus darbuose. Su kokiomis mintimis paliekate Vilnių?

Šie ketveri darbo Vilniuje metai man ypatingi. Tai buvo įtemptos veiklos metai, bet ir labai malonūs. Pirmą kartą į Vilnių atvykau 1990 m., nuo tada emociškai jaučiuosi susijęs su Lietuva. Net kai keleriems metams tekdavo grįžti į Lenkiją, vis tiek atvažiuodavau į Vilnių, nes čia įgijau draugų, jaučiau ypatingą šio miesto atmosferą, kurią kuria architektūra, kraštovaizdis ir klimatas. Vilniuje jaučiuosi labai gerai, taip pat turiu žinių, kad mano protėviai kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Išvažiuoju iš Vilniaus kiek prieštaringai nusiteikęs. Dalis mano jausmų ir širdies liks Vilniuje, bet tai juk nėra išsiskyrimas visiems laikams, neabejoju, kad į Vilnių teks įvairiomis progomis atvykti. Kita vertus, juk turiu galvoti ir apie tolesnę veiklą, nes esu karjeros diplomatas, Lenkijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas.

Būtų įdomu, jeigu pasidalytumėte savo darbo patirtimi. Ar atvykdamas į Vilnių turėjote, kaip kad sakoma, veiklos apmatus ar planą? O gal gyvenimas yra toks dinamiškas, įvairus, kad pats siūlo savo reikalavimus ir tik spėk suktis?

Iš tikrųjų atvažiavau su savo koncepcija, kokių tikslų norėsiu pasiekti, ką įgyvendinti vadovaudamas Lenkų institutui Vilniuje. Bet gyvenimas išties yra toks įvairus, o situacijos keičiasi ir tenka prie jų taikytis. Vis dėlto manau, kad daugelį sumanymų pavyko įgyvendinti. Svarbiausia mūsų darbe – pasiekti užsibrėžtų tikslų, o kaip tą padarysime, nėra taip svarbu, nes priklauso nuo konkretaus laiko ir galimybių.

Pagrindinis tikslas buvo pristatyti Lenkijos kultūrą Lietuvai ir skatinti bendradarbiavimą tarp lietuvių ir lenkų, kurti galimybes žmonėms susipažinti, remti bendrus projektus, jeigu tokie būtų sumanyti.

Ar ne tokią pat užduotį savo veikloje kelia „Paribio fondas“ (Fundacja Pogranicze), kuris veikia Seinuose ir jam vadovauja Kšyštofas Čiževskis (Kszysztow Czyżewski)?

Iš tikro mūsų tikslai panašūs. Ką Lenkų institutui Vilniuje pavyko padaryti įvairiose veiklos srityse? Kai 2004 m. Lietuva ir Lenkija tapo Europos Sąjungos narėmis, atsirado daug naujų galimybių bendradarbiauti. Buvo mažiau kliūčių, daugiau įvairių fondų, kurie tokį bendradarbiavimą rėmė.

Bet juk ir iki 2004-ųjų mūsų valstybės buvo strateginės partnerės, bendradarbiavo įvairiose srityse ir tai buvo abipusiškai naudinga.

Visiškai sutinku, kad mūsų šalių strateginė partnerystė turėjo didelės įtakos. Tačiau man rūpėjo kurti abipusių ryšių infrastruktūrą, tinklą tarp organizacijų ir institucijų. Tam tikslui organizavome keliones į Lenkiją, pavyzdžiui, į Gdynę, kur vyko lenkų vaidybinių filmų festivalis. 2008 m. organizavome kelionę Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos muziejų darbuotojams į Lenkiją. Per savaitę aplankėme septynis didžiausius Lenkijos nacionalinius muziejus Gdanske, Poznanėje, Vroclave, Krokuvoje ir Varšuvoje. Vienas iš efektingesnių mūsų veiklos akcentų bus Liublino unijos 440-ųjų metinių proga Jano Mateikos paveikslo Liublino unija pristatymas Vilniuje lapkričio mėnesį.

Antra sritis, kurioje veikėme – partnerių paieška bendriems darbams ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose: Kaune, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Plungėje, Telšiuose, Kėdainiuose, Pasvalyje. Šiuose Lietuvos miestuose rengėme įvairios tematikos parodas, daugiausia skirtas kultūrai, architektūrai. Surengta Mareko Ostrowskio fotografijų paroda Gea – reiškia Žemė. Lenkijos vaizdai iš paukščio skrydžio. Buvo ir istorinei tematikai skirtų parodų. Šį rudenį įvairiose Lietuvos vietose pristatėme parodą apie Šventąjį Tėvą Joną Paulių II ir jo reikšmę šiuolaikinei Europai. Šią parodą parengėme bendromis jėgomis su valstybinėmis įmonėmis Lietuvos paštas ir Lenkijos paštas. Nemažai renginių skyrėme Lenkijos kinui.

Kaip Lietuvoje šios ir kitos parodos buvo sutiktos?

Lietuvos žmonės parodas priėmė labai šiltai, visa tai padėjo užmegzti glaudesnius ryšius tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurie bus naudingi savivaldybėms ir atskiriems žmonėms – verslininkams, kultūros darbuotojams ir visiems, kurie tuos ryšius pasirengę užmegzti. Kai liepos mėnesį buvome Liubline, kur buvo minimos 440-osios Liublino unijos metinės, sutikome ir panevėžiečių delegaciją, mat Panevėžys ir Liublinas giminiuojasi. Tokių miestų yra ir daugiau. Tokia veikla padeda geriau vieniems kitus pažinti, užmegzti glaudesnius ryšius ir bendradarbiauti įvairiose veiklos srityse. Tai naudinga ir plėtojant verslą.

Visada didelį įspūdį palieka Lenkų instituto rengiami susitikimai su iš Vilniaus ar kitų Lietuvos vietų kilusių lenkų menininkais, mokslo žmonėmis, literatais. Likimo ar kitų konkrečių aplinkybių nublokšti į Lenkiją ten išskleidė sparnus, tapo Lenkijos kultūros ar mokslo veikėjais, bet išlieka įdomūs ir brangūs ir mums, Lietuvos žmonėms, vadinasi, yra ir Lietuvos kultūros dalis. Jie mūsų kraštiečiai, o krašto sąvoka ne mažiau svarbi už priklausomybę valstybei. Valstybės gali keisti savo sienas, kartais XX a. net dingdavo iš politinių Europos žemėlapių, bet žemė, kraštas išlieka, nes jo nei ištrinsi, nei išsiveši. Be to, ir tie žmonės visam gyvenimui išsaugo prieraišumą gimtinei, savo kraštui kaip didžiajai vertybei. Šaknų puoselėjimo veiklą Lenkų institutas gražiai ir turiningai sugeba palaikyti.

Tai, ką pasakėte, reikšminga, nes kiekvienam žmogui labai svarbu turėti šaknis. Taip pat ir tautai, nes be šaknų būsime tik birus vėjo pustomas smėlis.

Šiandieniai globalaus pasaulio procesai ar ne ta kryptimi veikia, kad būtume kaip tas vėjo nešamas smėlis? Šiandien čia, rytoj – kur gyvenimo būtinybė (senovėje sakydavo – likimas) nublokš. Nelieka konkrečios žemės, gimtinės, šaknų pojūčio.

Reikia visa tai turėti mintyje, nuolat apie tai galvoti ir nedaryti klaidų, kurių jau daug padaryta. Iš savo patirties žinome, kaip tos šaknys buvo kapojamos, iškeliant žmones ir net ištisas tautas iš gimtų vietų, tremiant į Sibirą ir Rusijos šiaurę. Juk ir visa Sovietų Sąjungos istorija buvo pradedama nuo 1917-ųjų metų, tarsi ligi tol buvo ne istorija, o kažkoks nesusipratimas.

Deja, panašūs procesai dabar vyksta ir Vakarų šalyse, ypač Vakarų Europoje. JAV centrinėje dalyje žmonės konservatyvesni ir daugiau vertina savo šaknis, o Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantė ir Vakarų pakrantė, Kalifornija – kosmopolitinės teritorijos. Tačiau jeigu JAV tie žmonių maišymosi procesai vyksta labiau stichiškai, tai Europoje, bent man toks įspūdis susidaro, šie procesai stimuliuojami Europos biurokratijos galvose. Nuolat primenama, kad atskiriems žmonėms ir tautoms reikėtų mažiau rūpintis praeitimi, istoriją palikti istorikams, o patiems daugiau galvoti apie ateitį. Ateitis suprantama kaip integracijos procesas.