Gyvenimas harmonijoje su gamta

Susidaro įspūdis, kad nei Vandens problemų tarybos pirmininkas Vidmantas Gurklys, nei jos nariai nieko negirdėjo nei apie ES Bendrosios vandens politikos direktyvoje numatytus vandens telkinių fizinių charakteristikų keitimo apribojimus, nei apie tai, kad jau prieš keletą metų Lietuvoje įteisintos ES Ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos, kurias patvenkti ar kitaip naikinti griežtai draudžiama. Atrodo, kad šios tarybos nariams nieko neteko girdėti ir apie tai, kad patvenkus Nemuną, Neris ir jos intakai liko vieninteliai lašišinių ir kitų vertingų žuvų migracijos į nerštavietes keliai, kuriuos išsaugoti Lietuva įsipareigojusi pagal Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis.

Vertinant neigiamą užtvankų poveikį aplinkai dažnai bandoma apsiriboti vien žuvų migracijos problemomis. Iš tiesų šios problemos didžiulės ir hidroelektrinių statyba lėmė vertingiausių žuvų nykimą. Tačiau lygumų kraštuose žuvų migracijos barjerų sukūrimas yra tik palyginti nedidelė bendro hidroenergetikos neigiamo poveikio aplinkai dalis, nes čia tenka paskandinti didelius vertingiausių apsauginių miškų, daugiamečių pievų ir ariamų žemių plotus. Taip be materialios žalos daroma didžiulė žala itin išraiškingam upių slėnių kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei, naikinamos retų augalų ir gyvūnų rūšių buveinės, kultūros paveldas, sukeliama aktyvi krantų erozija, pažeidžiamas saugomų teritorijų režimas, kyla daug socialinių problemų.

Hidroenergetikos ekonominė nauda dėl mažo lygumų kraštų upių energetinio potencialo iš tiesų labai ribota. Jei patvenktume visas Lietuvos upes nesilaikydami jokių aplinkosaugos apribojimų, galėtume papildomai patenkinti apie 7 proc. Lietuvos elektros energijos poreikių. Pravartu žinoti, kad prieš 5 metus planuota statyti Alytaus hidroelektrinė ant Nemuno būtų patenkinusi vos pusę tuo metu dar veikusio Alytaus medvilnės kombinato poreikių, o užtvindyta būtų daugiau nei 1000 ha miškų ir beveik antra tiek žemės ūkio naudmenų. Tiesa, šios elektrinės savininkams ji būtų davusi nemažą pelną.

Teiginiai apie neva nežymų mažųjų hidroelektrinių poveikį aplinkai teisingi tik kalnuotose šalyse. Lietuvoje, kur vidutinė veikiančių mažųjų hidroelektrinų įrengtoji galia sudaro viso labo 250 kW, o vienos tokios hidroelektrinės užtvindomas plotas siekia beveik 60 ha, vienam megavatui įrengtosios galios tenka užtvindyti apie 250 ha natūralios miškų ir kitos daugiametės augalijos bei žemės ūkio naudmenų su visomis iš to kylančiomis ekologinėmis pasekmėmis.

Kalbant apie galimas atsinaujinančių energijos šaltinių alternatyvas, pažymėtina, kad yra daug ekologiniu požiūriu palankesnių bei ekonominiu požiūriu efektyvesnių atsinaujinančių energijos šaltinių. Norint pagaminti tokį pat kiekį elektros energijos kaip viena šiuolaikiška 2,5 MW galingumo vėjo jėgainė, reikėtų pastatyti septynias vidutinio dydžio mažąsias hidroelektrines ir paskandinti daugiau nei 400 ha ploto, o pastačius vieną šiuolaikišką vėjo jėgainę jūroje nuo užtvindymo galima išgelbėti beveik 1000 ha (10 kvadratinių kilometrų!) ekologiniu požiūriu itin vertingų žaliųjų plotų. Lyginant hidroelektrinių ir biomasės deginimo efektyvumą matyti, kad apželdinus tokį pat plotą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis iš vieno hektaro galima gauti 2–3 kartus daugiau energijos nei užtvindant hidroenergetikos poreikiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą. Yra ir kitų biomasės rezervų, kai nereikia nieko papildomai sodinti ir prižiūrėti, o tokį pat kaip visų 80 dabar veikiančių mažųjų hidroelektrinių energijos kiekį galima gauti sudeginant mažiau nei procentą visų Lietuvos ūkių šiaudų.

Nepaisant didesnio energetinio efektyvumo ir mažesnio poveikio aplinkai, vėjo energetika ir biomasės deginimas turi privalumą palyginti su hidroenergetika. Kai bus sukurtos naujos, ekonomiškai efektyvesnės ir aplinkai palankesnės energijos gamybos technologijos, vėjo jėgainės gali būti išmontuotos ir perdirbtos ar parduotos trečiosioms šalims ir neliks nei ženklo, kad jos čia stovėjo. Energetinių plantacijų teritorijos, nuėmus jų derlių, gali būti suartos, rekultivuotos ir naudojamos žemės ūkio ar kitokioms reikmėms. Tuo tarpu hidroenergetikos poveikis aplinkai yra negrįžtamo pobūdžio ir sykį patvindytose teritorijose jau niekada nebežaliuos miškas ir nebeaugs žemės ūkio kultūros.

Kadangi hidroturbina pagal savo inžinerinės minties lygį yra garo mašinos amžininkė, civilizuotose šalyse hidroelektrinių statybos bumas, prasidėjęs praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, visuomenei pradėjus suvokti užtvankų daromą žalą gamtai ir suaktyvėjus visuomeniniams judėjimams, baigėsi jau septintajame dešimtmetyje. Dėl neigiamo poveikio aplinkai ir ES Bendrojoje vandens politikos direktyvoje numatytų apribojimų, taip pat atsižvelgiant į itin sparčią kitų atsinaujinančių energijos šaltinių technologinę pažangą (vėjo jėgainių galingumas per pastaruosius dvidešimt metų išaugo daugiau nei 150 kartų), Europos Sąjungoje hidroenergetikos plėtra praktiškai nebevyksta, o kai kuriose šalyse (Vokietija, Prancūzija, Anglija) jos palaipsniui stabdomos ir išmontuojamos. Iš Eurostato duomenų matyti, kad sparčiai augant kitų atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimui, hidroenergija yra vienintelė, kurios naudojimas Europos Sąjungoje per pastaruosius penkerius metus sumažėjo beveik trimis procentais.

Kadangi upių užtvankos sustabdo ne tik biologinę, bet ir geodinaminę apykaitą, upių nešmenys pradeda kauptis ir prasideda spartus tvenkinių uždumblėjimas ir eutrofizacija. Kaip rodo pasaulinė patirtis, visų dirbtinių vandens tvenkinių anksčiau ar vėliau laukia neišvengiamas dvokiančių balų likimas. Šis procesas pastarąjį dešimt-metį spartėjo ir Kauno mariose.

Kartais bandoma aiškinti, kad dėl to kaltas padidėjęs aplinkos užterštumas. Iš dalies tai tiesa. Tačiau tikroji tiesa visiškai kitokia – kol upė neužtvenkta ir medžiagų apykaita nesutrikdyta, ji sugeba apsivalyti, ypač tokio dydžio upė kaip Nemunas. Užtenka pavažiuoti 15–20 km į vieną ar į kitą pusę nuo Kauno HE užtvankos, kad įsitikintume, jog tekančioje vagoje tokie hipereutrofizacijos požymiai kaip pusiau stovinčiame marių vandenyje, nepasireiškia. Šio skirtumo esmė labai paprasta – dirbtinis vandens tvenkinys faktiškai atlieka valymo įrenginių funkcijas, skirtumas tas, kad iš valymo įrenginių užterštas dumblas periodiškai pašalinamas, o tvenkinyje nuolat kaupiasi. Kol aplinka buvo mažiau užteršta ir žemės ūkyje nebuvo naudojama tiek mineralinių trąšų, tvenkinių eutrofizacijos procesai vyko lėčiau, tačiau dabar jie keleriopai spartesni.

Pravartu prisiminti, kad kolūkinės melioracijos laikais ne tik buvo kanalais paversta didžioji dalis upių vagų, bet ir pastatyta beveik 1200 nereikalingų užtvankų. Negana to, padarius pseudomokslines išvadas, kad visi Lietuvos ežerai senka, melioracijai skirtų lėšų perteklius panaudotas ir iš ežerų ištekančioms upėms užtvenkti. Taip buvo sutrikdyta ne tik upių, bet ir visų didesnių ežerų medžiagų apykaita ir paspartinti jų eutrofizacijos procesai, o Lietuva tapo viena iš šalių, kur natūralus hidrologinis režimas labiausiai transformuotas ir pažeistas, todėl ateityje turėsime dar rimtesnių aplinkos problemų.

Atrodytų, atėjo laikas sustabdyti vis dar kuriamus likusių natūralių Lietuvos upių tvenkimo planus ir bandymus juos įgyvendinti. Mokslininkų vaidmuo ir balsas čia itin svarbus. Juk būtent Sibiro mokslininkų pastangomis dar prieš sužlungant Sovietų Sąjungai pavyko sustabdyti planuotą bene didžiausią pasaulyje gamtos pertvarką – Sibiro upių apgręžimą, kuris galėjo sukelti jau nebe lokalių ar regioninių, bet pasaulinio masto aplinkos problemų. Pravartu prisiminti ir Lietuvos mokslininkų indėlį stabdant kalvotų Lietuvos regionų gamtos pertvarkas, kurios nors ir nedidelės, tačiau būtų sukėlusios skaudžių padarinių.

Kita vertus, akivaizdu, kad mokslo bendradarbiavimas su verslu kuriant ir diegiant pažangias, ekonomiškai efektyvias ir aplinkai palankias technologijas – itin svarbus Lietuvos ateičiai. Tačiau dar praėjusio amžiaus pradžioje sukurtų Kaplano hidroturbinų propagavimas ir bandymai plėtoti atgyvenusią energetikos šaką ir pasipelnyti Lietuvos gamtos sąskaita neatitinka nei šių laikų dvasios, nei poreikių.

Be to, laikas suvokti, kad Lietuvos gamtinės sąlygos tikrai nėra palankios nei hidroenergetikai, nei stambiagabaritei laivybai. Užuot bandžius pertvarkyti Lietuvos gamtą ir pritaikyti ją būtent šioms ūkio šakoms, daugiau naudos turėsime vadovaudamiesi darnaus vystymosi principais ir plėtodami tas energetikos, transporto ir ūkio šakas, kurioms Lietuvoje sąlygos palankios.

Neabejoju, kad dauguma Lietuvos mokslininkų, nesvarbu kokioje tyrimų srityje jie darbuotųsi, pritars, kad iš tiesų laikas pereiti prie civilizuotų bendravimo ir bendradarbiavimo su gamta būdų ir naudoti Lietuvos gamtą tokią, kokia ji yra, o ji iš tikrųjų nuostabi.

Nuotraukose:

Be gamtos neįsivaizduojamas harmoningas žmogaus gyvenimas

Numatoma Nemuno patvenkimo schema

Metinis atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo prieaugis ES-27 šalyse

Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros vedėjas prof. Romualdas Juknys, Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo prorektorius prof. Albinas Kusta, Lietuvos Respublikos energetikos viceministras Henrikas Bernatavičius apskritojo stalo diskusijoje „Ar galimas tvarus Lietuvos upių vandens naudojimas“ Lietuvos mokslų akademijoje