MOKSLASplius.lt

Gyvenimas harmonijoje su gamta

Šiuolaikiški žmogaus ir gamtos santykiaiBe gamtos neįsivaizduojamas harmoningas žmogaus gyvenimas

Romualdas Juknys


Žmogaus ir gamtos santykiai žmonijos istorijoje labai pasikeitė. Nors šiai temai skirta daug mokslinių traktatų, išskirtini trys kokybiškai skirtingi žmogaus požiūrio į gamtą ir jo santykių su gamta etapai. Pirmasis civilizacijos raidos etapas dažnai traktuojamas kaip žmogaus gyvenimo harmonijoje su gamta periodas, nors iš tiesų tai buvo etapas, kai gamta diktavo žmogui savo sąlygas, o žmogus jos prisibijojo, dažnai ją sudievindavo ir bandė kiek įmanydamas prie jos prisitaikyti.

Antrojo žmogaus ir gamtos santykių etapo pagrindai sukurti industrinės epochos pradžioje, kai žmogus išmoko naudoti efektyvesnius energijos šaltinius, daugiausia pagrįstus organinio kuro deginimu, o rankų darbą pakeitė mašinos. I. Niutono atradimų nulemtas mechanistinis pasaulio suvokimas lėmė gamtos užkariavimo pasaulėžiūros susiformavimą, kurios pagrindinė nuostata – gamta ne šventovė, o dirbtuvės, žmogus gamtą ne tik gali, bet ir privalo pertvarkyti savo nuožiūra taip, kaip jam naudingiausia. Sparčiai vystantis mokslui ir technikai galimybė keisti ir pertvarkyti gamtą taip išaugo, kad žmogus tapo pajėgus nuversti kalnus, atimti sausumą iš jūros ar atvirkščiai – sausumą paversti įvairaus dydžio mariomis ar jūromis, pakeisti upių tekėjimo kryptį ir t. t.

Gamtos pertvarkos idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Kolūkio laikų Lietuvos laukų melioracija neatpažįstamai pakeitė Lietuvos kraštovaizdį. Įgyvendinant fragmentiškam mūsų šalies kraštovaizdžiui nepritaikytus nusausinimo projektus sunaikinta (paversta kanalais arba užtvindyta statant nereikalingas užtvankas) daugiau nei 85 proc. natūralaus Lietuvos upių hidrografinio tinklo. Taip pat suniokota melioracijai trukdžiusi svarbi laukų apsauga – nedideli agromiškeliai ir sodybų želdiniai. Tik mokslininkų pastangomis pavyko patvirtinti specialią kalvotų žemių melioracijos metodiką ir taip sustabdyti melioratorių planus iš esmės pertvarkyti kalvotų Lietuvos regionų gamtą. Pravartu prisiminti, kad buvo sukurti, bet neįgyvendinti dar „rimtesni“ kalvotų žemių pertvarkymo planai, – parengta metodika, kaip taikant specialią žemės apdirbimo technologiją palaipsniui išlyginti Aukštaitijos ir Žemaitijos kalvas, padidinti jų derlingumą.

Tačiau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje žmonija ėmė suvokti gamtos pertvarkos keliamą grėsmę pačiam žmogui. Taip prasidėjo trečiasis žmogaus ir gamtos santykių etapas – žmogaus ir gamtos santykių harmonizavimas. 1972 m. Stokholme vykusioje pirmojoje Jungtinių Tautų konferencijoje aplinkosaugos klausimais konstatuota, kad žmogaus galimybės veikti ir keisti gamtinę aplinką tapo pavojingos ir gerokai viršija žmogaus galimybes numatyti tolesnius šių veiksmų padarinius, kurie dažnai būna visiškai netikėti ir kelia grėsmę pačiam žmogui, todėl būtina šį poveikį kontroliuoti ir reguliuoti.

Mechanistinis (deterministinis) požiūris į gamtą, pagal kurį žinant dabartinę objekto būseną galima tiksliai apskaičiuoti jo ateitį, paneigtas dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai vokiečių fizikas V. Heizenbergas, remdamasis kvantų fizikos atradimais, suformulavo neapibrėžtumo principą, kuris, kaip pasirodė, yra universali gamtos savybė ir sudaro dabartinio tikimybinio pasaulio suvokimo pagrindą. Pagal šį principą neįmanoma tiksliai numatyti įsikišimo į gamtos procesus padarinių.

Esama nemažai pavyzdžių, kai gamtos pertvarka davė visai kitokių rezultatų nei tikėtasi. Norint padidinti sausringų vidurio Azijos stepių ir pusdykumių derlingumą, jų drėkinimui panaudota didžioji dalis Syrdarjos ir Amudarjos upių nuotėkio, tačiau vietoj derlingų žemių susiformavo druskožemiai, o Aralo jūra nuseko tiek, kad gali visiškai sunykti. Masiškai suarus Kazachstano stepes ir sunaikinus daugiametę augaliją, vėjo erozija pasiekė tokius mastus, kad ne tik palaidojo tuomečius Sovietų valdžios planus pagaliau išspręsti duonos ir pašarų trūkumo problemas, bet pasiekė net europinę tuometės Sovietų Sąjungos dalį. Užtvenkus Dono upę ir pastačius Cimliansko hidroelektrinę dėl lygaus reljefo susiformavo palyginti seklus, bet didžiulis (beveik 3000 kv. km) tvenkinys, kuris ilgą laiką buvo gamtos pertvarkos pavyzdys. Tačiau dėl vis spartėjančių eutrofizacijos procesų ši gėlo vandens saugykla palaipsniui virto dvokiančia bala. Numatoma Nemuno patvenkimo schema

Žlugus viltims, kad mokslo ir technologijų pažanga suteikia galimybę išspręsti visas dabarties ir ateities žmonijos problemas, atsiradusią ideologinę tuštumą sėkmingai užpildė darnaus vystymosi – žmogaus gyvenimo harmonijoje su gamta – idėja. Po 1992 m. Rio de Žaneiro viršūnių susitikimo darnaus vystymosi koncepcija laikoma priimtiniausiu tolesnio žmonijos raidos modeliu, o Europos Sąjunga pelnytai pripažinta šio proceso lydere.

Nors esminė gamtos pertvarka akivaizdžiai prieštarauja darnaus vystymosi koncepcijai, tenka pripažinti, kad iš viso nekeičiant gamtos, tolesnė visuomenės raida beveik neįmanoma. Vienas svarbiausių darnaus vystymosi teorijos ir praktikos klausimų – kokią dalį dar išlikusio gamtos kapitalo (miškai, pelkės, pievos, vandens telkiniai ir pan.) galima pakeisti žmogaus sukurtu kapitalu, t. y. miestais, gyvenvietėmis, keliais, dirbtiniais vandens telkiniais?

Pripažįstant, kad išsivysčiusiose šalyse žmogaus sukurto kapitalo didėjimo gamtos kapitalo sąskaita, t. y. gamtos komponentų pakeitimo žmogaus sukurtais komponentais, galimybės iš esmės išsemtos, ES teisės aktuose apibrėžti išimtiniai atvejai ir principai, kuriais remiantis tai gali būti padaryta. Pavyzdžiui, ES Bendrojoje vandens politikos direktyvoje suformuluota, kad pagrindinis siekis vandens politikos srityje – išlaikyti ir atkurti kuo natūralesnę vandens telkinių būklę, o reglamentuojant vandens telkinių fizinių charakteristikų pakeitimo ir upių tvenkimo galimybes, nurodytos dvi svarbios sąlygos:

– tokių pakeitimų priežastys turi būti labai svarbios visuomenės interesams, o naujų pakeitimų nauda žmonių sveikatai, saugai ar darniam vystymuisi turi būti didesnė už naudą, kurią aplinkai ir visuomenei teikia geros būklės vandens telkiniai;

– pakeitimai leidžiami tik tada, kai nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu palankesnių ir techniškai įmanomų bei finansiškai pateisinamų alternatyvų pasiekti tai pačiai naudai, kurią atneštų planuojami vandens telkinio fizinių charakteristikų pakeitimai.

Beveik pažodžiui šios sąlygos pakartotos reglamentuojant ūkinę veiklą ES Ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijose ir kitais panašiais su leistinu poveikiu gamtai susijusiais atvejais. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į šiuos apribojimus bent kiek didesni gamtos pertvarkos ir jos naikinimo projektai netoleruojami.

Todėl itin aštriu disonansu darnaus vystymosi idėjoms nuskambėjo Pramonininkų konfederacijos, Hidroprojekto ir LŽŪU Vandens ūkio (buvęs hidromelioracijos) fakulteto mokslininkų parengta ir 2002 m. įteikta LR Vyriausybei Lietuvos hidroenergetinių išteklių naudojimo schema, pagal kurią numatyta pastatyti 170 hidroelektrinių. Tris iš jų, tiksliai pagal dar 1951 m. Maskvoje parengtą projektą, planuojama pastatyti ant Nemuno – tai būsimos Alytaus, Balbieriškio ir Druskininkų hidroelektrinės. Vadinasi, aukščiau Kauno neliktų nė metro natūralios Nemuno vagos ir po vandeniu atsidurtų tūkstančiai hektarų ypatingos vertės apsauginių miškų, žemės ūkio naudmenų ir saugomų teritorijų, įskaitant didelę Punios šilo bei Dzūkijos nacionalinio parko dalį ir kitą unikalų gamtos bei kultūros paveldą. Be to, numatyta užtvankų kaskadas įrengti ant absoliučiai visų didesnių ar mažesnių Nemuno ir Neries intakų visiškai nepaisant to, kad nemaža jų dalis teka per saugomas teritorijas ir pastačius užtvankas bei užtvindžius upių slėnius būtų sunaikinta daug saugomų gamtos ir kultūros vertybių. Įgyvendinus šią schemą, Lietuvoje neliktų nė vienos upės su natūralia vaga, nes visi mažesni upeliai dar sovietų laikais buvo sunaikinti ir paversti kanalais vykdant beatodairišką Lietuvos melioraciją.

Bendromis mokslininkų, kultūros veikėjų, politikų ir visuomenės pastangomis pavyko įrodyti, kad lygumų šalyse upių energetinis potencialas itin menkas, o užtvindomi žemės plotai ir daroma ekologinė žala – didžiulė. 2004 m. Seimas priėmė LR Vandens įstatymo pataisas (14 straipsnis), draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingų upių.

Tačiau dabar, naudojantis sunkmečio padėtimi, artėjant Ignalinos AE uždarymui, įvairios valstybinės įstaigos tiesiog užverstos hidroenergetikos verslo atstovų raštais, reikalaujančiais panaikinti minėtas Vandens įstatymo pataisas ir taip atverti kelią tolesniam Lietuvos gamtos naikinimui. Jau kiek anksčiau tos pačios jungtinės pajėgos, kurios rengė minėtą Lietuvos hidroenergetinių išteklių naudojimo schemą, ją gerokai „patobulino“ – dabar jau ant Neries siūloma statyti ne vieną hidroelektrinę, o septynių hidroelektrinių kaskadą. „Patobulinti“ irhidroelektrinių kaskadų statybos ant Nemuno planai. Jei 2002 m. pateiktoje schemoje hidroelektrinių statybos žemiau Kauno dėl itin didelių užliejamų plotų atsisakyta, tai dabar žemiau Kauno HE siūloma pastatyti net penkias nedidelio aukščio užtvankas. Neatsisakyta ir planų užtvankų kaskadas įrengti ir ant beveik visų bent kiek vandeningesnių Nemuno ir Neries intakų ir oficialiai planuojama mažųjų hidroelektrinių pajėgumus padvigubinti. Įgyvendinus šias gamtos pertvarkas, Nemunas ir Neris bei jų intakai būtų paversti technologinių tvenkinių sistemomis ir taip būtų sunaikintas beveik visas dar likęs natūralus hidrografinis tinklas.Metinis atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo prieaugis ES-27 šalyse

Keisčiausia, kad prie šių pajėgų neseniai prisijungė ir MA Vandens problemų tarybos mokslininkai, paskelbdami specialią rezoliuciją, kurioje raginama panaikinti Vandens įstatymo pataisas, draudžiančias statyti hidroelektrines ant Nemuno ir Neries ir siūloma Neries ir Nemuno vagas užtvankų kaskadomis pertvarkyti taip, kad jos tiktų gabenti stambių gabaritų ir sunkiasvorius krovinius, o užtvankas pritaikyti ir hidroenergetikų poreikiams. Rezoliucijoje reiškiamas didžiulis susirūpinimas privačiomis investicijomis, tačiau nėra net menkiausios užuominos apie ekologinius siūlomų veiksmų padarinius.