Leidos Saulė debesin
Dailininko Jano Mateikos paveikslas „Liublino unija“ Vilniuje
Antrą kartą per nepriklausomybės metus Vilniuje turime galimybę pamatyti ir įvertinti garsaus lenkų dailininko Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838–1893) istorinę drobę. Nusileidžiant XX amžiaus uždangai, 1999 metais, Taikomosios dailės muziejuje buvo eksponuotas žymiausias dailininko darbas – šedevras Žalgirio mūšis (Grunwaldzka bitwa). Dabar istorijos ir meno mylėtojams nauja šventė: minint Liublino unijos 440 metų sukaktį iš taip arti galime džiaugtis kitu istoriniu paveikslu Liublino unija. Jo pirmuosius štrichus J. Mateika padarė 1866 m., o užbaigė 1869 m., taigi Liublino unijos 300-osioms metinėms. Autoriui ši istorinė drobė pelnė Prancūzijos Garbės legiono kryžių, o lenkų tautai suteikė ypatingo pakilumo, teisėto pasididžiavimo jausmą. Dailininkas tikriausiai nė neįtarė, kad šiuo įspūdingu darbu pradės kurti garsų savo istorinį triptiką, kuriuo žadins lenkų tautinę ir istorinę savimonę. Istorinės drobės buvo ta erdvė, kurioje XIX a. antrojoje pusėje lenkai galėjo įgyvendinti savo istorines aspiracijas. Drobėse Janas Mateika padarė tai, kas glūdėjo lenkų tautos pasąmonėje ir buvo prikelta jei ir ne politinėje erdvėje ar karinėse batalijose, tai bent mene.
Lapkričio 18 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje atidaryta tarptautinė paroda Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje. Svarbiausias parodos eksponatas – Jano Mateikos paveikslas Liublino unija. Ši istorinė drobė buvo saugoma Liubomirskių muziejuje Lvove, nacistinei Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolus Lenkiją paveikslas išvežtas į Visničių, atsidūrė Žemutinėje Silezijoje, po Antrojo pasaulinio karo perkeltas į Varšuvos nacionalinį muziejų, o nuo 1957 m. eksponuojamas Liubline. Be įspūdingojo paveikslo Vilniuje eksponuojami ir kiti meno kūriniai, susiję su XVI a. Lietuvos ir Lenkijos įvykiais, kurie mus nukelia į epochą, kai Europos žemėlapyje atsirado nauja didvalstybė – Abiejų Tautų Respublika. Tai istorinių asmenybių eskizai, Liublino unijos sudarymo ištakas menantys kūriniai, meilės siužetai, kaip antai Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite, Žygimantas Augustas Vilniaus sode, Tvardovskis, kviečiantis Žygimantui Augustui Barboros Radvilaitės dvasią ir kiti. Parodai eksponatų skolino Varšuvos ir Krokuvos nacionaliniai muziejai, kurie yra ir parodos organizatoriai kartu su Adomo Mickevičiaus institutu Varšuvoje, Lenkų institutu Vilniuje, Nacionaliniu muziejumi, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais ir Lietuvos dailės muziejumi. Parodos globėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministras Remigijus Vilkaitis ir Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Bogdan Zdrojewski. Paroda finansuojama iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšų. Atidarant parodą dalyvavo kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, abiejų šalių ministrai Remigijus Vilkaitis ir Bogdan Zdrojewski, kiti oficialūs asmenys.
Lapkričio 19–20 d. Taikomosios dailės muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija Liublino unija: idėja ir tęstinumas, kurios rėmėjai – Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos bei Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Konferencijos globėjai – prof. Mečislovas Jučas, prof. Juliusz Bardach ir prof. Klaus Zernack.
Paroda ir konferencija yra Lenkų instituto projekto Lenkijos pristatymas Lietuvoje dalis.
Paveikslai, žadinantys istorinę savimonę
Trys garsios J. Mateikos istorinės drobės XIX a. antrojoje pusėje simbolizavo jeigu ir ne realų Lenkijos revanšą, tai bent kažką panašaus į atkirtį Abiejų Tautų Respublikos padalytojams – Rusijai, Prūsijai ir Austrijai.
1871 m. užbaigtoji drobė Steponas Batoras prie Pskovo priminė sėkmingas lietuvių ir lenkų kovas prieš Maskvą.1878 m. sukurtoji batalinė drobė Žalgirio mūšis, garsioji Lietuvos ir Lenkijos pergalė prieš Teutonų ordiną, ne tik pakėlė lenkų tautos dvasią, bet ir pripildė ją naujomis jėgomis, tikėjimu, kad istorinė neteisybė ir tautos pažeminimas nėra duotybė visiems laikams, ją galima ištaisyti, nes praeitis gyva, ji tautos gyslose, tereikia ją pažadinti ir prikelti. Trečiajam Jungtinės Respublikos dalytojui ir skriaudikui – Austrijai – skirta 1883 m. sukurtoji drobė Jonas Sobieskis prie Vienos. Primenamas istorinis faktas, kai 1683 m. rugsėjo 12 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis kartu su austrais sumušė turkus, nutraukė Vienos apgultį – ar tai ne didinga pergalė? Šį istorinį faktą paveiksle įamžinusį dailininką J. Mateiką popiežius Leonas XIII apdovanojo Komandoro kryžiumi su Pijaus ordino žvaigžde.
Pastarieji trys didžiulę istorinės atminties puoselėtojo ir ugdytojo šlovę J. Mateikai pelnę paveikslai – Steponas Batoras prie Pskovo, Žalgirio mūšis ir Jonas Sobieskis prie Vienos – išreiškė ir dar vieną labai reikšmingą faktą: visos šios įspūdingos pergalės pasiektos bendromis lenkų ir lietuvių pastangomis. Prisiminus to meto sąlygas, kai buvo kuriamos tos istorinės drobės, vargu ar galėtume pasakyti, kad tai buvo signalas lietuviams, jog laikas prisiminti bendras kovas ir pergales, iš naujo suremti pečius, kaip kad napo-leonmečiu, 1831 ir 1863 metų sukilimų metu. Jeigu tokių šaukinių ir būta, jie nebuvo išgirsti, arba neadekvačiai suvokti, nes formavosi moderni lietuvių tauta, savo ateitį pirmiausia siejusi ne tiek su istorine atmintimi, kiek su tautiškumu, lietuvių kalbos vartosena viešajame gyvenime. Galimas dalykas, kad dėl to nukentėjo tiek lietuvių, tiek ir lenkų tauta, sumokėjusios skaudžią kainą jau XX a. viduryje. Ar pasimokė? Būtų sunku atsakyti vienareikšmiškai. XX a. atnešė tokias tragedijas Vidurio Europos tautoms, kurios sunkiai palyginamos net su trimis Abiejų Tautų Respublikos padalijimais XVIII amžiuje.
Istoriniai įvykiai ir jų padariniai nenukrinta iš dangaus netikėtai kaip ledų kruša vidurvasaryje, bet turi šaknis ir pošaknį, net jeigu priežastys ir ne iškart suvokiamos. Jos išryškėja palaipsniui ir dažniausiai daug vėliau negu reikėtų. Bet tai jau mūsų pačių bėda.
Visai galimas dalykas, kad Lenkijos valstybės atkūrimo pradžia būtų galima laikyti ne Pirmojo pasaulinio karo pradžioje suformuotus Juzefo Pilsudskio legionus ir jų žygius, atvedusius į Lenkijos nepriklausomybės atkūrimą 1918 m. lapkričio 11 d., bet atskaitą teisinga būtų pradėti nuo sąmonės reiškinių, kuriuos lenkų tautoje pagimdė, prikėlė, naujos dvasios įpūtė ir Jano Mateikos drobės. Liepsną žmonių ir tautos sieloje uždegančių priežasčių galima nematyti, nepastebėti, bet tada pasekmės tampa panašios į stebuklą, sunkiai suvokiamą, protu nepažinų. J. Mateikos paveikslas Liublino unija žadino lenkų istorinę ir tautinę savimonę, patriotizmą, be ko nebūtų 1918 m. atkurtos Lenkijos Respublikos.
