Leidos Saulė debesin

Antspaudo vertė

Tolesnis LDK statusas bendroje valstybėje, taigi ir istorinis likimas priklausė ir nuo antspaudo ar antspaudų, kurie turėjo būti padėti ant Liublino unijos akto. Jeigu Aktas bus antspauduojamas vien Lenkijos antspaudu, tai reikštų Lietuvos prijungimą, sulydymą su Lenkija, galop virtimą viena iš provincijų. Pasiekęs, kad nebūtų panaikinti ir Lietuvos antspaudai ant unijos akto, J. Chodkevičius laimėjo laiko, nes konkretūs Lenkijos ir Lietuvos ryšių nustatymo klausimai turėjo būti sprendžiami vėliau. Atsirado galimybė išsaugoti Lietuvos valstybingumą, kas ir buvo daroma po Žygimanto Augusto mirties 1572 m., kai iš vėliau valdžiusių Abiejų Tautų Respublikos valdovų buvo reikalaujama pripažinti Lietuvos antspaudus, vadinasi, ir suverenumą.

Liublino unija smarkiai apribojo Lietuvos suverenumą, bet faktiškai jis išliko. Nors išrinkus Lenkijos karalių jis kartu tapdavo ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, ir toliau veikė bendras Lenkijos ir Lietuvos seimas. Jame Lietuvai teko tik trečdalis vietų (senate – penktadalis), bet juk išliko atskiras LDK valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia ir kariuomenė. Buvo galima visas šias institucijas vertinti ir kaip suverenios valstybės institucijas. Lietuva tebeturėjo savo kanclerius, be kurių antspaudo joks karaliaus įsakas LDK teritorijoje negaliojo, savo ministrus, iždą, net sieną su Lenkija. Veikė Lietuvos Statutas – valstybės teisinės sistemos pagrindas. Nors Liublino unijos Akte buvo numatyti bendri Lietuvos ir Lenkijos pinigai, lietuviai išsaugojo savąjį auksiną, kuris buvo lygus 1,25 lenkiškojo auksino. Pagaliau Lenkijos piliečiai Lietuvoje dvarą galėjo įsigyti tik per santuoką, nors unijos Akte tokie apribojimai buvo pašalinti.

Realus gyvenimas kartais gerokai skiriasi nuo to, kas surikiuota raštuose, ką rodo ir Liublino unijos pavyzdys. Juk gerai žinome, kad ir tobuli įstatymai dar negarantuoja teisinės valstybės buvimo.

Unijos privalumai

Nesitapatindami su Voltero Kandido daktaru Panglosu, kuris didžiausiose žmogų ir šalį užplūdusiose nelaimėse matydavo tik gerus lemties ženklus, pamėginkime ir į Liublino uniją pažvelgti iš pragmatiškų pozicijų. 1569 m. liepos 1 d. pasirašius Liublino uniją, Europos žemėlapyje atsirado nauja didvalstybė – Lenkijos Karalystės Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublika, kitaip dar vadinama Abiejų Tautų Respublika. Tiek LDK žemėse, tiek į Lenkijos karalystės teritoriją įėjusiose LDK žemėse prasidėjo spartus bajorijos ir šlėktų lenkėjimas, atvedęs prie dalies tautos kamieno skilimo. Paradoksas, bet karščiausi politiškai suvoktos Lietuvos patriotai, unijos priešininkai – didikai – pirmieji įsiliejo į lenkų kultūros marias. Pavymui ėjo bajorija. Vertinant iš modernios lietuvių tautos pozicijų, bent kaip jos buvo suvokiamos XIX a. pabaigoje–XX a. viduryje, tai buvo Lietuvos valstybingumo ir kultūros erozija. Lenkams – priešingai: civilizacinis laimėjimas, lenkiško mesianizmo sklaida į plotį ir gylį lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautose. Iš čia įvairių tautų skirtingas unijos vertinimas.

Išlikome kaip Vakarų civilizacijos ir religijos savotiškas bastionas, nes toliau į rytus jau driekėsi bizantiškoji Rusia. Taigi išlaikėme savąją religiją ir lietuvių kalbą, nors nedaug trūko, kad būtume praradę, kalbėtume Puškino kalba, o žegnotumės iš dešinės į kairę. Vietoj Glaubico baroko šiandien Vilniuje žavėtumės ir atvykėlius bandytume užkrėsti bizantiškos architektūros cerkvių apžavais. Rusų carų stovylos, jeigų būtų ištvėrusios XX a. revoliucijų gaivalus, tikriausiai sudarytų reikšmingą monumentaliosios dailės paveldo dalį. Čiulbėtume svetimais liežuviais ir gal retsykiais prisimintume savo baltiškas ištakas, painiodami jotvingius su galindais ir neskirdami skalvių nuo nadruvių, nes mums būtų visvien. Kaip kad ir dabar visvien yra kokie nors alanai ar heruliai, nors mūsų gyslose tikriausiai teka ir jų kraujas.

Tai štai kad viso to neatsitiko, galėtume įžvelgti Liublino unijos teigiamus padarinius. Ką beprimintų mums J. Mateikos paveiksle Jono Chodkevičiaus ašaros ir parklupdyto Mikalojaus Radvilos Rudojo rūsti veido išraiška, bet jų blogiausios pranašystės ir nuogąstavimai išsipildė tik iš dalies. Kad ir kaip begėdiškai likimas būtų pasityčiojęs iš mūsų valstybės, bet dar 200 metų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gyvavo, palaikė ir toliau formavo LDK piliečių savimonę, nepaisant aristokratiškosios ir bajoriškos Lietuvos dalies aplenkėjimo ar net visiško sulenkėjimo.

Prarastųjų LDK teritorijų klausimas taip pat ne iškart dingo iš Lietuvos politikos dienotvarkės. Mirus Žygimantui Augustui LDK politinis elitas padarė viską, kad į Abiejų Tautų Respublikos sostą būtų pasodintas Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua (Henri III Valois). Ne dėl gražių akių pakviestas valdyti, bet už pažadą, kad Lietuvai grąžins teisėtai priklausantį Kijevą, Voluinę ir Palenkę, padės atgauti iš Maskvos užgrobtas LDK žemes, o Livoniją paliks Lietuvai. Deja, Henrikas Valua nė vieno iš pažadų nespėjo įvykdyti, nes Abiejų Tautų Respublikos soste ištvėrė tik penkis mėnesius. Staiga mirus Prancūzijos karaliui nieko nelaukęs Henrikas išrūko į Paryžių rūpintis Prancūzijos sosto reikalais. Buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi Henriku III. Tapo paskutiniu Valua dinastijos atstovu Prancūzijos soste.

Lietuvai ir Lenkijai atėjo karaliaus Stepono Batoro ir jo įsteigto Vilniaus universiteto laikai. Tolesnė LDK raida kartu su Lenkijos Karalyste leido jai gan veiksmingai priešintis tolesniems agresyviems kariniams Maskvos veiksmams. Dar daugiau, 1609 m. Lietuvos–Lenkijos kariuomenė net buvo užėmusi Maskvą, caru paskelbusi savo statytinį, atgavusi visą Livoniją. LDK istorija tęsėsi Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas