Leidos Saulė debesin

Lietuviams paveikslas Liublino unija kelia prieštaringesnius jausmus. Teisingiau pasakius, ne tiek J. Mateikos drobė, kurios užmoju ir meniškumu mažai kas abejoja, kiek pati Liublino unija. Gan ilgas abejonių ir derybų kelias vedė į šias toli gražu nelygias jungtuves.

Unijos būtinybė artėjo kaip neišvengiamybė

Vykstant Livonijos karui su Mask-va, LDK atsidūrė prieš sunkią dilemą: pralaimėti kare ir būti Maskvos pavergtai arba pasirašyti uniją su Lenkija. Pasirinktas antrasis kelias reiškė valstybės ir politinės tautos ateities susiejimą su lotyniškąja krikščionybe ir Vakarų kultūra, bet tai reiškė ir dalies suvereniteto prarastį. Tai, kas vyko Liublino Seime ir reiškė dviejų valstybių sujungimą į bendrą Respubliką, tebejaudina ir šiandien. Šiuos jausmus iš naujo žadina J. Mateikos paveikslas Liublino unija.

Gali atrodyti keista, kad labiausiai unijai su Lenkija priešinosi Lietuvos didikai. Tie, kurie greičiausiai sulenkėjo, kuriems lietuvių kalba niekada nebuvo vertybė, nes XVI a. tos kalbos jie jau ir nemokėjo. Turėjo ką ginti ir be kalbos. Už uniją pasisakė Lietuvos bajorai, kurių padėtis LDK buvo daug labiau priklausoma nuo didikų nei Lenkijos bajorų. Tačiau XVI a. LDK vyko procesai, kurie šios valstybės ekonomiką ir visuomeninę sanklodą darė vis panašesnę į vyravusią Lenkijoje. XVI a. viduryje pasikeitė Lietuvos dižiojo seimo vaidmuo, kuris vis labiau atstovavo bajorijos, ne vien aristokratijos interesams. Formavosi LDK politinė tauta, vis daugiau teisių ir privilegijų gavę bajorai reikalavo ir politinių teisių. Jiems pavyzdys buvo lenkų šlėkta, daug labiau apsaugota nuo didikų savivalės ir įtakos.

Prasidėjęs Livonijos karas (1558–1583) tik pagreitino LDK vykusius procesus. Ties Livonija kryžiavosi Maskvos, Lietuvos, Švedijos ir Danijos interesai. Lietuvai kaip šviežio oro reikėjo Lenkijos karinės pagalbos, o ši neskubėjo ištiesti draugiškos rankos, nors Lenkijos karalius Žygimantas Augustas ir titulavosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1563 m. Lietuva neteko Polocko, tų metų vasarą Vilniuje sušauktas Seimas svarstė ir unijos su Lenkija reikalus. Ponų taryba ir didikai priešinosi unijai. Tai reikštų suvereniteto praradimą, vis dėlto į bendrą seimą su Lenkija nutarta siųsti Lietuvos Seimo atstovus, kurie buvo įpareigoti derėtis tik dėl bendros gynybos.

Varšuvoje vykęs seimo posėdis priminė audrą: lenkai už pagalbą kare su Maskva reikalavo Lietuvą įjungti į Lenkijos sudėtį. Lietuviai nesutiko – reikalavo laisvos sąjungos. Derybos tęsėsi, o unijos klausimai buvo nukėlinėjami vis į tolesnę ateitį, nors buvo akivaizdu, kad viena Lietuva neatsispirs kylančiai Maskvos galybei. Unijos būtinybė buvo neišvengiama.

Lietuva dar jautėsi istorijos subjektas

Net ir kritiškomis sąlygomis Lietuvos derybininkai išlaikė orumą ir darė viską, kad išsaugotų politinį Lietuvos savarankiškumą. Bendrą seimą 1568 m. Kūčių dieną karalius sušaukė Liubline, lietuviai atvyko tik 1569 m. sausio 10-ąją ir posėdžiavo atskirai. Pusantro mėnesio derybos rezultato nedavė. Lenkai nesutiko su lietuvių reikalavimais dėl LDK statuso bendroje valstybėje, karaliaus rinkimo būdo, paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje šaukiamų seimų. Lietuvos delegacijai vadovavęs Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584), matydamas, kad reikalai nejuda, o jei ir juda, tai Lietuvai nepalankia kryptimi, ryžosi nutraukti derybas ir naktį į kovo 1-ąją lietuvių delegacija apleido Liubliną.

Ar tai buvo klaida? Gal nepagrįstos ambicijos pranoko amuniciją? Jei taip, klaidinga buvo ir lietuvių savivoka – jaustis savarankiškos milžiniškos kone pusės milijono kvadratinių kilometrų ploto didvalstybės nuo jūros iki jūros atstovais. Palikuonys įvairiai vertino Radvilos Rudojo apsisprendimą, bet orumo stoka niekas neįstengė apkaltinti. Lietuva vis dar jautėsi istorijos subjektas ir savo tolesnio likimo šeimininkė.

Pasinaudojęs tuo, kad lietuviai nutraukė derybas ir darbą bendrame seime, karalius Žygimantas Augustas kovo 5 d. paskelbė prijungiąs Lietuvai priklausiusią Palenkę ir Volynę prie Lenkijos. Birželio 4 d. karalius prie Lenkijos prijungė Kijevo ir Braclavo vaivadijas – Lietuva neteko pusės savo teritorijos, o Lenkijos teritorija po šių sprendimų padidėjo trigubai. Tai buvo monarcho savivalė, nes 1566 m. Antrasis Lietuvos Statutas nenumatė tokios galimybės, kad Lietuvos didysis kunigaikštis galėtų savo sprendimu sumažinti LDK teritoriją. Nedaug trūko, kad Lietuvoje būtų imtasi ginklo prieš Žygimantą Augustą ir Lenkiją.

Moralistams paliksime teisę vertinti šį Žygimanto Augusto ir Lenkijos žingsnį. Visada rasis, kas pasakys, kad negalima aukštajai politikai taikyti moralės principų, net jeigu tai santykiai tarp krikščioniškų valstybių, juo labiau XVI a. politikai. Jeigu išties taip, tą patį tektų pasakyti ir apie XVIII a. antrąją pusę, kai Abiejų Tautų Respublika atsidūrė kiek panašioje padėtyje kaip LDK XVI a. viduryje. Sunegalavusios Respublikos kepenis pradėjo lesti dvigalvis Rusijos erelis, kuriam entuziastingai talkino vienagalviai, bet ne mažiau godūs Prūsijos ir Austrijos arai. Kruvina puota baigėsi trimis Jungtinės Respublikos padalijimais ir natūralios valstybingumo raidos nutraukimu Lenkijai ir Lietuvai. Kartais istorija kartojasi. Tik Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje buvo atkurtos abi šios jau atskiros valstybės, abi pretendavusios į Vilnių, dėl kurio istorinė lietuvių ir lenkų bendrystė buvo ilgam aptemdyta.

Juoda saulė tekėjo virš Lietuvos

Grįžkime prie Liublino unijos sudarymo peripetijų. Kaip sakyta, lenkų spaudžiamas karalius Žygimantas Augustas valingais sprendimais perpus sumažino LDK teritoriją Karūnos naudai, tarsi pamiršęs, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji prievolė – ginti LDK teritorinį vientisumą. Lietuvai sveikas protas lyg ir reikalavo neįsitraukti į naują karą: akivaizdu, kad jeigu nesiseka sėkmingai kariauti „vienu frontu“, juo labiau nesugebės dviem. Karas su sąjungininke Lenkija gal ir būtų pateisinamas teisiškai ir morališkai, bet nebūtų paremtas galimybėmis. Tolesnių diplomatinių derybų siekė ir Lenkija.

1569 m. balandžio pradžioje lietuviai grįžo į Liubliną, priešakyje su nauju delegacijos vadovu, Žemaitijos seniūnu, Lietuvos didžiuoju maršalka, Livonijos žemės administratoriumi ir etmonu Jonu Chodkevičiumi (apie 1537–1579). Delegacijai atsisakė vadovauti Lietuvos lauko etmonas, Lietuvos didysis etmonas Mokalojus Radvila Rudasis. Šventosios Romos imperijos kunigaikštis, vienas labiausiai pagarsėjusių karo vadų, buvo nuoseklus unijos su Lenkija priešininkas, šių savo nuostatų negalėjo išsižadėti net tuomet, kai kitos išeities nebuvo. Kartą pasitraukęs nuo derybų stalo, antrą kartą derėtis nesėdo. Karalienės Barboros brolis kitaip pasielgti ir negalėjo.

Naujasis delegacijos vadovas J. Chodkevičius ne mažiau karštai gynė Lietuvos suvereniteto reikalą, bet atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Arba taiki sąjunga su Lenkija, prarandant Lietuvos suverenitetą ir virstant viena iš Lenkijos provincijų, arba karinis pralaimėjimas Maskvai, su dar blogesniais padariniais. Į istoriją įėjo šio drąsaus karvedžio kalba, kuria jis prabilo Liublino seime 1569 m. birželio 28 dieną. Žodžiai buvo bejėgiai išreikšti, ką jautė LDK aukščiausi diplomatijos atstovai, suprasdami, kad visa, ką Lietuva lipdė nuo Gedimino, Algirdo ir Vytauto laikų, dabar vienu mostu prarandama.

Lietuvių delegacijos nariai su ašaromis akyse suklaupė prieš karalių kaip valstybės atstovai, kurie ir kovos lauke Livonijoje, ir derybose su lenkais iki galo gynė savo valstybės interesus, bet aplinkybės buvo stipresnės. Viena liūdniausių Lietuvos istorijos akimirkų sugraudino ir lenkus, kai kurie taip pat šluostėsi ašaras, regis, bejausmis neliko ir karalius.

Šiandien, praėjus 440 metų nuo tų įvykių, tikriausiai nė vienam iš to įvykio Lietuvos delegacijos dalyvių negalėtume priekaištauti, kad reikėjo laikytis tvirčiau, padaryti daugiau. Buvo padaryta daugiau, negu apskritai tomis sąlygomis įmanoma. Jono Chodkevičiaus politinis įžvalgumas, diplomatiniai sugebėjimai, kaip toliau pamatysime, pasirodė verti jo karinių pergalių. Ten, kur lietuviams tekėjo juoda saulė, jis sugebėjo įžvelgti esmingas galimybes Lietuvai.

Sielvartaujančios Lietuvos simbolis

Stovint prie paveikslo galima pasvarstyti, kas Lietuvos valstybei buvo geriau: kieta, principinga, į kompromisus nelinkusi Mikalojaus Radvilos Rudojo, ar lankstesnė, kompromisuose naudos Lietuvai bandanti rasti Jono Chodkevičiaus pozicija? J. Mateikai, regis, didelį įspūdį darė abi šios asmenybės ir jų veikimo būdai. Nors baigiamojoje derybų stadijoje, prieš priimant Liublino unijos Aktą, nedalyvavo Mikalojus Radvila Rudasis, bet paveiksle Liublino unija jam atsirado vietos. Dailininko valia Radvilą paklupdė kartu su Lenkijos didžiuoju etmonu Mikalojumi Maleckiu (apie 1540–1585), pasisakiusiu už Lenkijos ir Lietuvos uniją. Sunku sutikti su tokiu Radvilos traktavimu, bet kas trukdo lietuviams dailininkams pateikti mums priimtinesnį, istorinę tiesą labiau atspindintį Radvilos Rudojo paveikslą? Tuo labiau, kad po Žygimanto Augusto mirties iki Stepono Batoro karūnavimo buvo faktiškasis Lietuvos valdovas.

Joną Chodkevičių J. Mateika perteikia kaip dramatišką tų įvykių dalyvį. Atrodo, kad jis bene vienintelis iš dailininko vaizduojamų personažų tarsi nedalyvautų Lietuvai lemtingame vyksme, giliai nugrimzdęs į savo mintis. Derybas pralaimėjusio ir susitaikyti su neišvengiamybe priversto valstybininko povyza, sunerti rankų pirštai, kuriais Lietuvos didysis etmonas parėmęs palinkusią galvą, rodo jo sieloje siautusią audrą. Valstybės dramą jis priima kaip savo asmeninę tragediją. Ši figūra – tai sielvartaujančios Lietuvos simbolis.