Marijoną Martynaitį palydėjus anapilin

1922 04 03 – 2009 11 04

Kauno technologijos universiteto (KTU) bendruomenė lapkričio 6 d. į Petrašiūnų kapines palydėjo buvusį ilgametį Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas) rektorių profesorių Marijoną Martynaitį.

Daugelis Kauno politechnikos instituto (KPI) studentų ir darbuotojų prof. M. Martynaitį prisimena kaip tolerantišką, kartu sau ir kolegoms reiklią, intelektualią ir labai šviesią asmenybę. Didelę gyvenimo dalį profesorius paskyrė išsimokslinusiai, kultūringai ir turtingai aukštos kvalifikacijos inžinierių ir mokslininkų visuomenei Lietuvoje kurti ir ugdyti. Rektoriaus veiklos dėmesio centre buvo nuolatinis siekis stiprinti institutą, organizuoti naujas mokymo formas, steigti ir plėtoti naujas ir šaliai svarbias specialybes, tobulinti instituto struktūrą. Rektorius ypač rūpinosi, kad KPI darbuotojams ir studentams būtų sudarytos kuo palankesnės darbo, gyvenimo ir poilsio sąlygos.

Marijonas Martynaitis gimė 1922 m. balandžio 3 d. Kaune, 1939 m. baigė Kauno 3-iąją valstybinę gimnaziją, tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Studijas Cheminės technologijos fakultete su pagyrimu baigė Kauno valstybinio universiteto reorganizavimo į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą išvakarėse – 1950 metais. Įgijęs silikatų technologijos inžinieriaus kvalifikaciją pradėjo dirbti Silikatų technologijos katedroje asistentu. Dar studijuodamas, nuo 1947 m., tuometiniame Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universitete, Cheminės technologijos fakulteto Neorganinės chemijos katedroje dirbo laborantu. 1952 m. įstojo į aspirantūrą ir po trejų metų apgynė kandidatinę (daktaro) disertaciją, darbo vadovas – chemijos mokslų kandidatas (daktaras) Julius Mituza.

Prof. M. Martynaičio pedagoginis darbas susijęs su Silikatų technologijos katedra, kurioje 1955–1962 m. ėjo vyresniojo dėstytojo, docento, katedros vedėjo pareigas. 1956 m. paskirtas KPI direktoriaus (tuomet prof. Kazimiero Baršausko) pavaduotoju mokymo reikalams, 1958 m. jam suteiktas docento vardas, nuo 1958 m. iki 1964 m. M. Martynaitis dirbo KPI prorektoriumi mokymo reikalams. Dirbant prorektoriumi Silikatų technologijos katedros vedėjo pareigos tapo antraeilės, o 1962 m., pagausėjus darbo rektorate, šių pareigų teko atsisakyti. Mirus pirmajam KPI rektoriui akademikui K. Baršauskui į šį postą 1964 m. paskirtas M. Martynaitis. 1966 m. jam suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Dėl sveikatos būklės 1983 m. KPI rektoriaus pareigų atsisakė ir grįžo dirbti į Silikatų technologijos katedrą. Čia iki 1993 m. dirbo profesoriumi konsultantu, dėstė bendrosios silikatų technologijos, rišamųjų medžiagų technologijos ir mineralinių rišamųjų medžiagų kursus.

M. Martynaičio profesinės karjeros pradžioje, po neseniai pasibaigusio Antrojo pasaulinio karo, buvo juntamas nepriteklius, vyko atkuriamieji darbai, sparčiai augo Lietuvos pramonė. Įmonėms vadovauti buvo skiriami iš armijos demobilizuoti karininkai arba iš kitų sovietinių respublikų atsiųsti vadovai, dažnai neturintys specialaus išsilavinimo. Šalies ūkiui atkurti reikėjo statybinių medžiagų, iš jų ir rišančiųjų, pavyzdžiui, cemento, kurį buvo galima gaminti iš vietinio kreidos mergelio arba klinties klodų, esančių Šiaurės Lietuvoje.

Vietines Lietuvos žaliavas ir jų panaudojimą portlandcemenčio gamybai dar anksčiau išsamiai tyrinėjo prof. Pranas Jodelė, vėliau – Adolfas Domaševičius (Damušis). Šių tyrimų pagrindu apie 1913 m. Valkininkuose prof. P. Jodelė pastatė pirmąjį lietuviško cemento fabriką, tačiau jis Pirmojo pasaulinio karo metu buvo sugriautas. A. Damušio suprojektuotą ir pradėtą statyti antrąjį cemento fabriką Skirsnemunėje sunaikino Antrasis pasaulinis karas. P. Jodelė ir A. Damušis su kolegomis įrodė, kad cemento gamyklą galima pastatyti prie Karpėnų – Menčių klinties karjero. 1945 m. liepos 27 d. tuometė LSSR Vyriausybė priėmė nutarimą Akmenės rajone statyti cemento fabriką.

1952 m. M. Martynaitis, įstojęs į aspirantūrą, pradėjo tyrinėti anhidritinį cementą, pagamintą iš natūralaus gipso ir anhidrito. Disertaciniame darbe ištyrė anhidritinio cemento iš Kirdonių gipso savybes, kietėjimą ir degto dolomito panaudojimą anhidritui aktyvinti. Technikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją Fizikiniai-mechaniniai ir fizikiniai-cheminiai anhidritinio cemento iš Kirdonių vietovės gipso tyrimai apgynė 1955 metais.

Natūralaus anhidrito panaudojimą anhidritinio cemento gamybai ir gauto anhidritinio cemento savybių tyrimą tęsė prof. M. Martynaičio aspirantai E. Daumantas, A. Garmutė ir M. Martusevičius, vėliau E. Daumanto aspirantai P. Gerulis ir J. Žvironaitė. Visi sėkmingai apgynė disertacijas. Didelis administracinio ir visuomeninio darbo krūvis trukdė prof. M. Martynaičiui daugiau laiko skirti moksliniam darbui, vis dėlto jis paskelbė daugiau nei 70 mokslinių straipsnių.

KPI direktorius prof. K. Baršauskas, siekdamas į pramonės valdymo sritį įtraukti kuo daugiau vietinių specialistų ir kartu sumažinti svetimšalių invaziją į Lietuvą, sparčiai plėtė iš universiteto reorganizuotą institutą. Kiekvienais metais buvo priimama vis daugiau studentų ir jaunų dėstytojų, nors auditorijoms ir laboratorijoms trūko patalpų, o dėstytojams ir studentams – bendrabučių. Reikėjo pritaikyti Maskvoje sudarytus tipinius mokymo planus, ne visai tiko ir tipinė SSRS specialybių nomenklatūra. Mokymo ir mokslo įrangos reikėjo ieškoti kitose SSRS aukštosiose mokyklose, nors ir pastarosios negalėjo kažkuo ypatingu pasigirti. Visas mokymo proceso organizavimas gulė ant M. Martynaičio pečių, jis nepaprastai daug dirbo ir reikalavo atsakingo požiūrio į darbą iš viso pedagogų kolektyvo, siekė, kad KPI baigiantys aukštos kvalifikacijos specialistai kartu būtų ir aukštos kultūros bei moralės darbuotojai.

1964 m. gegužės 13 d. tuometis KPI rektorius akad. prof. K. Baršauskas šventė savo 60 metų jubiliejų. Lietuvoje jis buvo nepaprastai populiarus mokslininkas, visuomenės veikėjas, išmintingas aukštosios mokyklos vadovas, nuskriaustų žmonių užtarėjas, mylimas dėstytojų ir studentų, sukūręs gerąją aukštosios mokyklos aurą. Po kelių dienų visą KPI kolektyvą ištiko didžiulis sukrėtimas sužinojus, kad rektorius staiga mirė. Aukštoji mokykla neteko savo ganytojo. Po itin iškilmingų rektoriaus laidotuvių kilo klausimas, kas bus naujasis rektorius, kuria linkme pasisuks instituto gyvenimas.

Laikinuoju rektoriumi paskirtas prorektorius M. Martynaitis, o po kelių mėnesių jis patvirtintas rektoriaus pareigoms. Nuo pat pradžių jam teko didžiulis darbo ir psichologinis krūvis. Jei prof. K. Baršauskas buvo švelnaus charakterio demokratas, tai M. Martynaitis – konkretus ir reiklus vadovas. Tačiau jis norėjo išsaugoti tas gražiąsias aukštosios mokyklos tradicijas, kurios buvo susiklosčiusios prof. K. Baršausko vadovavimo metais. Jam tai padaryti pavyko, kolektyvo brandą ir susiklausymą rodo ir faktas, kad iš KPI Lietuvos aukštojo mokslo ministerija ir kitos įstaigos gaudavo mažiausiai darbuotojų skundų.

Prof. M. Martynaitis perėmė labai dinamiškai augančią aukštąją mokyklą. Nuo 1960 m. iki 1964 m. studentų skaičius padidėjo beveik tris kartus ir siekė 14 347, o dėstytojų padaugėjo nuo 399 iki 918. Intensyviai buvo statomas studentų miestelis, bendrabučiai studentams ir jauniems dėstytojams, kuriamos naujos laboratorijos, plėtėsi mokslinė veikla. Rektorius, dalykiškai vadovaudamas rektoratui ir dekanams, sugebėjo užsitarnauti visos instituto bendruomenės pasitikėjimą ir pagarbą. Norėdamas išsaugoti demokratinius valdymo principus, jis ypač rėmė dėstytojų ir studentų visuomenines organizacijas. Priimdamas svarbius nutarimus visada tardavosi su jų atstovais. Tuo metu jau veikė KPI filialas Vilniuje, vakariniai fakultetai Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Šie padaliniai galėjo išsilaikyti tik gaudami visokeriopą savo miestų paramą. Prof. M. Martynaitis palaikė glaudžius ryšius ne tik su KPI padalinių ir miestų, bet ir su tuose miestuose esančių stambiausių įmonių vadovais. Padalinių vizitavimo metu aplankydavo miestų vadovus ir įmones, domėjosi miestų plėtros perspektyvomis, specialistų poreikiais, instituto absolventų parengimo lygiu ir jų buitinėmis sąlygomis, miestų kultūros reikalais ir kultūros objektų statyba. Jis jau tada ne kartą sakė, kad Klaipėdoje reikia steigti humanitarinio profilio universitetą, kuris būtų atspara darbininkiškai mišrios tautinės sudėties uosto kultūrai.