Išleidus iš rankų mokyklos kontrolę Klaipėdos krašte

Arnoldas PIROČKINAS

Pradžia Nr. 18

Pastangos kurti atsvarą vokietinimui

Dar valdant Klaipėdos kraštą prancūzams, klaipėdiškiai lietuviai pajuto, kad švietimo įstaigose įsitvirtinę vokiečiai neužleis savo pozicijų mokyklose, ypač jei jiems pavyktų įgyvendinti savo planą sukurti Memeler Freistaat, laisvąją Klaipėdos valstybę, panašią į 1919 m. paskelbtą Laisvąjį Dancigo miestą. Tad lietuviai patriotai, nesitikėdami kitataučių pagalbos, susirūpino pačių jėgomis visų pirma įsteigti lietuvišką gimnaziją. Kun. Viliaus Gaigalaičio ir pedagogo Martyno Krukio iniciatyva 1921 m. pabaigoje ir 1922 m. pačioje pradžioje pirmiausia susiburia Lietuviškai mokyklai laikyti Klaipėdoje draugija, kuriai 1922 m. balandžio 1 d. pavyko atidaryti pirmąją gimnazijos klasę, pagal vokiečių gimnazijų pavyzdį vadinamąją sekstą (t. y. šeštoji). 1923 m., prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, lietuviška direktorija ją perėmė savo žinion ir atidarė antrąją klasę. Tada lyg ir atkrito reikalas turėti draugiją, kuri rūpintųsi lietuviškos gimnazijos išlaikymu. Draugija tais metais likvidavosi: tikėtasi, kad ateityje normalia tvarka steigs ir laikys mokyklas krašto autonominė valdžia.

Deja, šios viltys pasirodė apgaulingos. Pirmąsias lietuviškas direktorijas pakeitusios „demokratiškai“ išrinktos vokiškos direktorijos lietuviškų mokyklų plėtimui buvo priešiškos. Juo toliau, juo aiškiau kilo reikalas steigti mokyklų draugiją, kuri, kaip privati organizacija, atidarytų lietuviškas mokyklas. Ta organizacija buvo Klaipėdos krašto mokyklų draugija. Apie jos veiklą esama nemaža literatūros. Be jau minėtų M. Purvino (p. 48–94) ir A. Juškos (p. 322) veikalų, apie šią draugiją nemaža rašyta periodikoje. Vertingų duomenų, pavyzdžiui, randame straipsnyje Lietuviška švietimo tvirtovė Klaipėdos krašte (Lietuvos aidas, 1936 06 06, Nr. 258(2874), p. 8), kuris skirtas draugijos 10 metų sukakties proga jos veiklai apžvelgti.

Vis dėlto nurodytuose šaltiniuose draugijos įkūrimo kurios ne kurios aplinkybės ne visai tikslios. Jos įkūrimo data laikytina ne 1926 m. birželio 5 d., bet tų metų kovo 11 d. Apie tą dieną įkurtą Klaipėdos krašto mokyklų draugiją labai trumpai vienu sakiniu buvo netrukus paskelbta spaudoje: „Kovo 11 d. įsikūrė „Klaipėdos Krašto Mokyklų Draugija“ (Klaipėdos krašto žodis, 1926 04 10, Nr. 1, p. 1). Draugija oficialiai įregistruota iš tikrųjų tų pačių metų birželio 16 d. valsčiaus teisme Klaipėdoje. Pateikiame įregistravimo tekstą, paskelbtą laikraštyje:

Mūsų draugijų registruose po Nr. 109 įrašyta 1926 m. birželio mėn. 16 d. „Klaipėdos Krašto Mokyklų Draugija“ Klaipėdoje.

Valdybą sudaro seką asmenys:

1. Dr. Didžys, gydytojas,

2. Ansas Baltris, redaktorius,

3. Jonas Valatis, gimnazijos mokytojas,

4. Martinas Lacytis, gimnazijos mokytojas,

5. Dr. Trukanas, gimnazijos mokytojas,

6. Pranas Gižas, valdininkas,

visi iš Klaipėdos.

Įstatai sudaryti 1926 m. kovo mėn. 11 d.

Klaipėda, 1926 m. liepos mėn. 28 d.

Valsčiaus Teismas, Skyr. 1.

Iš Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1926 09 29, Nr. 96, p. 605 (lygiagrečiai spausdinamas vokiškas tekstas).

Turėdami prieš akis šį oficialų dokumentą, galime sakyti, kad svarbiausieji draugijos steigėjai buvo trys vietiniai klaipėdiškiai ir trys atvykėliai iš D. Lietuvos. Gydytojas Valteris Didžys kilęs iš Unguros (Rytų Prūsija). Ansas Baltris įvardijamas dokumente kaip redaktorius, bet Klaipėdos krašte buvo žinomas ir kaip sakytojas. Martynas Lacytis – labai veiklus veikėjas: ne tik muzikos mokytojas ir lietuviškų chorų vadovas, bet ir 1923 metų sukilimo įžymus dalyvis. Mokytojas Jonas Valaitis buvo kilęs iš Vilkaviškio apskrities, o dr. Kazys Trukanas – iš Švenčionių. Šis vėliau tapo Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi. Neturime duomenų apie valdininką Praną Gižą. Sprendžiant iš pavardžių eilės, valdybos vadovu greičiausiai buvo V. Didžys. Jis galėjo dirbti iki 1929 m. rudens, kada buvo išrinkta nauja valdyba. M. Purvinas nurodo, kad ją „sudarė: prof. dr. V. Gaigalaitis – pirmininkas, gimnazijos direktorius dr. Kazys Trukanas – vicepirmininkas, Žemės banko buhalteris Jonas Kybrancas – kasininkas, Donelaičio mokyklos rektorius Eduardas Simaitis ir dr. Valteris Didžys – nariai“ (p. 49). Užbėgdami kiek už akių, norime pasakyti, kad ši valdyba iš tikrųjų pavertė draugiją stipria lietuvybės tvirtove Klaipėdos krašte.

Pirmoji valdyba, nelaukdama, kol bus draugija oficialiai įregistruota, skubėjo įkurti pirmąją lietuvišką pradinę mokyklą Klaipėdoje. Ji atidaryta tų metų kovo 29 d. privačios mokyklos teisėmis, bet, kaip nurodo A. Juška (p. 352–253), ją netrukus išlaikyti ėmėsi miesto magistratas, taigi tapo „valdiška“. 1934 m. jai suteikiamas Donelaičio vardas.

Vis dėlto pagrindiniu savo tikslu draugija laikė lietuviškas vidurines (t. y. progimnazijų lygio) ir aukštesniąsias (t. y. gimnazijas) mokyklas, kad, pasak M. Purvino, būtų galima „sudaryti sąlygas krašto jaunimui siekti aukštesniųjų mokslų“ (p. 48). Tokių mokyklų kūrimas Klaipėdos krašto lietuviams buvo visais atžvilgiais labai aktualus.

Pirmasis draugijos sėkmingas žygis užsibrėžto tikslo link buvo būsimos vidurinės mokyklos Pagėgiuose rengiamoji ir pirmoji klasės. Apie šios mokyklos kelią plačiai rašoma A. Juškos knygoje (p. 636–639). Mokyklų draugija gavo leidimą atidaryti Pagėgiuose privačią mokyklą 1926 m. balandžio 1. Iš Lietuvių tautinio banko išnuomotose patalpose ji pradėjo darbą gegužės 10 d. Oficialus mokyklos atidarymas įvyko gegužės 30 d. Tada įstatymiškai patvirtintas oficialus jos pavadinimas – Pagėgių progimnazija. Mokslus pradėjo 22 mokiniai: abiejose klasėse po 11. Juos mokė trys mokytojai: vedėjas Adolfas Renkė, mokytojai Jurgis Strangalis ir P. Maskalienė.

Veikiai vokietininkai, pajutę savo interesams pavojų, ėmėsi priemonių jai sužlugdyti. Liepos 3 d. įsakoma uždaryti rengiamąją klasę, o rugsėjo 17 d. uždraudžiama joje dėstyti vedėjui ir mokytojui J. Strangaliui: kadangi jie baigę tik mokytojų seminariją, tai neturį teisės mokyti progimnazijoje. Tačiau iš Marijampolės gimnazijos direktoriumi pakviestas tinkamų kvalifikacijų Liudvikas Tonas pasirodė labai veiklus. Įveikdamas visokias klūtis, jis ne tik išlaikė progimnaziją, bet iš 1930 m. apsilankiusio Pagėgiuose prezidento A. Smetonos gavo pažadą, kad bus jai pastatyti rūmai. Tų metų lapkričio 7d. padedamas kertinis rūmų akmuo. O 1932 m. pagal klaipėdiškio dailininko Adomo Brako ir architekto M. Maksvitaičio projektą pastatytuose rūmuose patogiai įsikūrė visa mokykla. 1934 m. ji gauna gimnazijos teises ir prasmingą vardą – Pagėgių Donelaičio gimnazija. Tais metais joje mokėsi jau 202 mokiniai, o 1937 m. sausio mėn. – 432 mokiniai. Iš jų gimnazijos klasėse mokėsi 280, o rengiamosiose – 152. Dirbo 21 mokytojas. 1938–1939 mokslo metais bendras mokinių skaičius išaugo iki 468. Kovo pabaigoje, baigiantis Klaipėdos krašte mokslo metams, gimnazija turėjo išleisti pirmąją abiturientų laidą.

Įdomi mokinių namie vartojamų kalbų statistika., leidžianti kiek spręsti apie tautinę sudėtį. 1938 m. iš 355 mokinių (turbūt tik gimnazijos klasių) 45 šeimose kalbėta vokiškai, 105 šeimos buvo dvikalbės, 192-ose kalbėta lietuviškai. Tas faktas, kad net 45 vaikai buvo iš vokiškų ar visiškai suvokietintų šeimų, rodo, jog Pagėgių gimnazija buvo patraukli visais atžvilgiais. Juk jiems nesunku buvo pasiekti Šilutėje esančią Herderio mokyklą, net už penkų kilometrų kurią Tilžės gimnaziją: valstybės sienos nebuvo aklinai saugomos. Pagėgių gimnazijos auklėtiniai taip pat liudija jos lygį. Iš tų, kurie įėjo į lietuvių kultūros istoriją minėtini visų pirma literatai: poetas ir kritikas, germanistas Henrikas Nagys, poetė Aldona Irena Nasvytytė, poetas Leonas Švedas. Gimnazijos auklėtinis yra iš Lauksargių apylinkių kilęs emigracijoje dirbęs lietuvių mokyklose ir paskui evangelikų liuteronų lietuviškose parapijose kunigavęs Fricas Skėrys.

Įkūrusi vidurinę mokyklą Pagėgiuose, draugija 1927-aisiais užsimojo atidaryti antrąją Šilutėje. Čia būta vokiškos Herderio gimnazijos. Gal dėl to, o gal apskritai dėl nenoro lietuviams leisti čia turėti savo švietimo židinį, nepaisant to, kad V. Švelniaus direktorija buvo davusi leidimą, buvo daromos visokios kliūtys. Todėl 1928 m. balandžio 1 d. atidaroma Šilutės lietuviška privati pradinė mokykla (apie ją žr. A. Juška, cit. veik., p. 469–471). Pagaliau tik 1932 m. balandžio 1 d. draugijai pavyksta įkurti Šilutės vidurinę mokyklą (žr. p. 631–636).

Skaitant A. Juškos knygą, susidaro įspūdis, kad Šilutės vidurinė mokykla, nepaisant sunkumų, sparčiai augo. 1935 metais joje mokėsi 232 mokiniai, 1936 m. – 268.

1936 m. rugpjūčio 8 d. Šilutėje lankėsi Ministerių Kabineto pirmininkas Juozas Tūbelis ir Švietimo ministerijos generalinis sekretorius Kazimieras Masiliūnas. Per pasitarimą su mokyklos pedagogais ir veikliausiais apskrities lietuvių veikėjais buvo sutarta progimnazijai statyti specialų pastatą. 1937 m. valstybės biudžete tam reikalui buvo numatytos lėšos – 508 990 Lt. Šiam žingsniui ryžtasi pačiu laiku. 1937 m. sausio 1 d. duomenimis, Šilutės progimnazija buvo labai smarkiai išaugusi: turėjo rengiamąją klasę, dvi klases pradinės mokyklos mokiniams: jaunesniajame skyriuje (I ir II klasė) mokėsi 26 vaikučiai, vyresniajame (III ir IV klasės) – 33 mokinukai. Progimnazijos lygio buvo šešios klasės: žemiausioje (pagal mūsų sistemą pirmojoje, arba dabar penktojoje), vadinamojoje sekstoje, mokėsi 34 mokiniai, kvintoje (t. y. antrojoje, arba dabartinėje šeštojoje) – 32, kvartoje (t. y. trečiojoje, arba septintojoje), kuri skyrėsi į a klasę su 27 mokiniais ir b klasę su 25 mokiniais, iš viso 52 mokiniai. Taip pat į dvi klases dalijosi ir tercijos klasė (ketvirtoji, arba aštuntoji): žemesniojoje tercijos klasėje mokėsi 30, o aukštesniojoje – 16 mokinių. Taigi pilnai gimnazijai trūko sekundos ir primos klasių. Progimnazijoje tada dirbo dvylika mokytojų. Pagal tikybas mokytojai dalijosi per pusę: evangelikų ir katalikų po šešis. Mokinių daugumas priklausė evangelikams liuteronams (120), o katalikų buvo 88. Taigi, apskritai paėmus, rūmų statyba pradėta pačiu laiku. 1938 m. liepos pabaigoje jie buvo baigti. Rugpjūčio 1 d. mokykla pradėjo keltis į naują puikų būstą. Įkurtuves atšventė spalio 29 d.

1928–1934 m. Šilutės lietuviškai mokyklai vadovavo iš Marijampolės apskrities kilęs evangelikas liuteronas Adolfas Klemas, o 1934–1938 m. progimnazijai ir paskutiniais metais jau gimnazijai – Vilius Bajoras, Klaipėdos Donelaičio pradinės mokyklos rektoriaus Endriaus Bajoro brolis. Tai iškilių lietuvininkų šeimos, gyvenusios iki Pirmojo pasaulinio karo Ragainės apskrityje (kitoje Nemuno pusėje), atstovai. Jų trečias brolis – Frydrichas Bajoraitis, miręs eidamas 26 metus (jo vardu dabar pavadinta Šilutės biblioteka). Šalia brolių lietuviška veikla pasižymėjo jų sesuo Lidija Bajoraitė. Bajorų šeima patvirtina, kad abiejose Nemuno pusėse būta lietuvininkų, kurie, paniekinę vokiečių siūlomas geroves, pasiaukojamai dirbo savo bendros tautos labui. Endriui ir Lidijai Bajorams motiniškoji tarybų valdžia atlygino už nesavanaudišką lietuviškumą: atseikėjo jiems aštuonerius metus Sibiro. Vilius Bajoras išvengė šios dovanos – nelaukdamas išvadavimo pasitraukė į Vokietiją.

Klaipėdos krašto mokyklų draugija turėjo dar trečią vidurinio mokslo lygio mokyklą – Klaipėdoje veikusią vadinamąją spartesniąją mokyklą. Ji atsirado tada, kai, vokiškai direktorijai uždarius prie mokyklos veikusį parengiamąjį skyrių, vadinamąją taip pat spartesniąja mokykla, krašto lietuvininkams pasidarė sunkiau siekti aukštesnių mokslų. Norėdama jiems padėti, draugija ryžosi savo vardu atidaryti privačią lietuvišką spartesniąją mokyklą (jos istorija taip pat nušviesta A. Juškos knygoje, p. 602–605).

Ši draugijos mokykla pradėjo darbą 1933 metais, turėdama 26 mokinius. Mokslas joje trukdavo dvejus metus: per tą laiką mokiniai turėdavo išmokti tiek, kad galėtų stoti į penktąją gimnazijos klasę (dabar devintoji klasė), vadinamąją kvartą. Mokykla buvo jaunimui patraukli, todėl jai mokinių netrūko. Pavyzdžiui, 1934 m. į ją įstojo 40, 1935 m. – beveik šimtas. 1936 m. joje mokėsi 140 mokinių, o 1937 m. jų skaičius pašoko iki 186 (žr. M. Purvinas, cit. veik., p. 92). Kitais metais kažkodėl jų sumažėjo iki 147. M. Purvino lentelėje nurodoma, kad 1938 m. mokėsi 79 vyrai ir 68 merginos. Daugumas jų, net 120, buvo evangelikai liuteronai, o 27 – katalikai. 111 jų buvo gimę Klaipėdos krašte, o 36 – D. Lietuvoj. Įdomus šeimų kalbų vartojimas: 128 mokinių šeimose kalbėta lietuviškai, septyniose – vokiškai, abi kalbas vartojo 10 mokinių šeimos; neįvardyta kita kalbėjo dviejų mokinių šeimos.

Spartesniosios mokyklos patrauklumą lėmė ne vien galimybė amžiumi vyresniam jaunuoliui per trumpą laiką įgyti progimnazijos mokslą, bet ir geros sąlygos mokytis. Jas sudarė veiksminga Lietuvos vyriausybės parama. Paupio kaime, buvusiame Bachmano dvare, buvo įkurtas mokyklos bendrabutis, kuriame gyveno iki 40 iš toliau atvykusių mokinių. 90 mokinių skirdavo didesnes stipendijas – po 150 Lt kiekvienam. Neturtingų šeimų vaikams tais metais numatyta 2000 Lt vadovėliams įsigyti. Parūpinta lėšų ekskursijoms į D. Lietuvą (750 Lt), Kalėdų vakarui (250 Lt), net dantims gydyti (600 Lt). Labai gerai buvo mokama mokytojams: grynais per mėnesį išeidavo 600–700 Lt. Šios Lietuvos vyriausybės ir Klaipėdos krašto lietuvių bendros pastangos davė gražių rezultatų: A. Juška išvardija nemaža mokyklos auklėtinių, kurie vėliau, kad ir išblaškyti karo audrų, sėkmingai darbavosi lietuvybės baruose.

Klaipėdos krašto mokyklų draugija buvo kiek ne kiek susijusi ir su direktorijos išlaikoma Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija, gavusia pradžią 1922 metais. Draugijos ir gimnazijos vėlesnį ryšį yra pažymėjęs M. Purvinas. Jo knygos lentelėje (p. 93) yra įrašas „Mokyklų d-jos šelp. Vyt. D. G.“ su šalia einančiais duomenimis: 1938 m. mokėsi 578 mokiniai (1937 m. – 491), iš jų 273 berniukai ir 305 mergaitės. Pagal tikybas liuteronų mokėsi 207, katalikų – 306, kitų tikybų – 65. 241 mokinys buvo gimęs Klaipėdos krašte, o 308 – D. Lietuvoje, 29 – kitur. Įdomiausia mokinių namų kalba: 403 mokinių šeimos kalba lietuvių, 14 – vokiečių, 114 šeimos vartojo abi kalbas, o 41 šeima – kitas kalbas.

Iš A. Juškos knygoje esančios platokos apybraižos apie gimnaziją (p. 606–621) susidarome įspūdį, kad mokykla sparčiai augdama tapo didele lietuvybės atrama Klaipėdos krašte. Jos ugdymui daug nusipelnė du direktoriai: 1925–1929 metais dirbęs žinomasis vaikų rašytojas ir patyręs pedagogas Pranas Mašiotas ir iš jo šias pareigas perėmęs filosofijos daktaras Kazys Trukanas. Jie subūrė pajėgų pedagogų kolektyvą ir pavertė gimnaziją aukštos kultūros švietimo įstaiga. Jos iškilų lygį patvirtina ir tai, kad 1930 m. sausio 16 d. gimnazijai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. K. Trukanui tuo metu, kai Lietuva buvo ištikta pasaulyje siautusios ekonominės krizės, pavyko iš šalies vyriausybės išrūpinti lėšų gimnazijos rūmų statybai – 1 200 000 litų. 1933 m. lapkričio 29 d. pradedamas rūmų pamato kertinis akmuo. 1934 m. rugsėjo 10 d. rūmai, pastatyti pagal klaipėdiškių vokiečių architektų H. Reismano (Reissmann) ir A. Niksdorfo (Nixdorff) projektą, baigti. Visas pastatas užėmė 32 000 m². A. Juškos teigimu, tai buvusi gražiausia, moderniškiausia gimnazija ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Turėdami galvoje visas tris tame dešimtmetyje pastatytas Klaipėdos krašte gimnazijas, galime sakyti, kad tų „azijatų“ lietuvių mokėta statyti mokyklas!

Lietuvos vyriausybė padėjo gimnazijai ne tik pastatydama puikius rūmus, bet ir kitais atvejais. Gimnazijoje mokslas buvo mokamas, bet skirtingai nuo D. Lietuvos valdžios gimnazijų, kur metinio mokesčio mokėta 100 Lt (žemesniosiose klasėse) ir 150 Lt (vyresniosiose), direktorija nustatė ypač didelę kainą: kilusiems iš Klaipėdos krašto – 420 Lt, o atvykėliams iš D. Lietuvos – 630 Lt. Gal tik vienas kitas moksleivis būtų įstengęs tokias sumas mokėti, ir gimnaziją būtų reikėję, ko gero, uždaryti. Lietuvos vyriausybė, suvokdama galimus tokio mokesčio padarinius, nutarė skirti kiekvienam gimnazijos mokiniui pašalpas, kad jis pasidarytų pakeliamas: po 270 Lt kilusiems iš Klaipėdos krašto ir po 420 – atvykėliams.

Iš šio įspūdingo lietuvybės židinio Klaipėdos krašte išėjo didelis būrys iškilių mokslo ir kultūros žmonių. A. Juška yra išvardijęs 45 žymiausius gimnazijos auklėtinius – tikruosius klaipėdiškius ir didlietuvius. Daugelis jų per okupacijas atsidūrė užsieniuose ar patyrė tremtį Sibire, bet kai kas darbavosi pasilikęs ir Lietuvoje.

Lietuviškų Klaipėdos krašto bendrojo lavinimo vidurinių (progimnazijų) ir aukštesniųjų (gimnazijų) mokyklų apžvalgą baigiame jų mokinių skaičiaus palyginimu su to paties tipo vokiškomis mokyklomis Klaipėdos krašte. Duomenys imami iš lentelės M. Purvino knygoje (p. 93). 1923 m. lietuviškose šio lygio mokyklose (tuo metu vienintelėje būsimoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje) mokėsi 54 mokiniai, o vokiečių – 1696. 1933 metais, kai jau veikė keturios lietuviškos mokyklos, mokėsi 584 mokiniai, o keturiose vokiškose – 1488. 1938 m. mokyklų skaičius buvo nepakitęs. Lietuviškose tada mokėsi 1348 mokiniai, o vokiškose – 1852. Taigi per tuos 16 metų lietuviškos vidurinės ir aukštesniosios mokyklos padarė labai didelę pažangą. Čia, be abejo, ypač dideli nuopelnai priklauso Klaipėdos krašto mokyklų draugijai.

Bus daugiau

Vytauto Didžiojo gimnazija mokytojai. Pirmos eilės viduryje - direktorius Kazys Trukanas. Kairėje nuo jo A. Brakas. 1931 m.

Mikas Šlaža (1897-1955). Klaipėdos gimnazijų ir Mokytojų seminarijos mokytojas, Klaipėdos krašto gubernatūros švietimo tarėjas.

M. Šlažos vadovėlio „Darželis“ II dalies iliustracija