Šakomis į dangų, šaknimis į žemę

Lapkričio 23-iąją, daktaro Jono Basanavičiaus gimimo dieną, Valstybinė Jono Basanavičiaus premija įteikta Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei. Ne kiekvienam laureatui pavyksta gauti šią garbingą premiją per Patriarcho gimtadienį ir dar iš Ministro Pirmininko rankų. Jei būsime tikslūs, ligi šiol tokio atvejo dar nėra buvę, tad Andrius Kubilius yra apskritai pirmasis Premjeras, apsilankęs šios premijos laureato ir Patriarcho pagerbimo šventėje. 

Gyvenimas muziejuje, istorijoje ir kultūroje

Simboliška, kad 26-osios Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos įteikimo ir laureatės pagerbimo iškilmes pradėjo trys šios premijos laureatai: 2002 m. apdovanotieji Daiva ir Evaldas Vyčinai kankliuodami panardino visus į lietuvių liaudies dainų pasaulį, o 2004-ųjų laureatė Irena Seliukaitė supažindino su šių metų laureatės biografijos slėpiniais.

Apie save Birutė Kulnytė nemėgsta kalbėti – nebūtų žemaitė, ir dar šateikiškė, taigi iš Kretingos krašto. Gyvenimas ją permetė per Nemuną, tad turėjo progos patvirtinti paplitusio teiginio teisingumą: girdi, sūduviai, kuriems XIX a. prilipo suvalkiečių etnonimas – tai ne kas kita, o per Nemuną permesti žemaičiai. Sunku spręsti, ar pati Birutė ta tiesa įtikėjo, bet į Vilniaus universitetą įstojo kaip sūduviško grūdinimo žemaitė, o tai ypatingo kietumo lydinys. Senojoje Alma Mater įgijo istorikės diplomą, 1973 m. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus direktorius Vincas Žilėnas priėmė diplomuotą istorikę į savo vadovaujamą įstaigą, kurioje ligi šiol Birutė Kulnytė ir dirba. Buvo vyriausioji mokslo darbuotoja, vadovavo Liaudies meno sektoriui, Etnografijos skyriui, organizavo dešimtis etnografinių ekspedicijų Lietuvoje, jose surinktais eksponatais turtino muziejaus fondus.

Pasikeitė santvarka ir muziejaus statusas – dabar tai Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam nuo 1992 m. vadovauja Birutė Kulnytė. Muziejus tapo didžiausia istorinio ir kultūrinio paveldo saugykla Lietuvoje, fonduose yra per milijoną eksponatų, taip pat ir kitų šalių žinovai mini šio muziejaus aukšto lygio ekspozicijas ir jame rengiamas parodas. Visa tai kvalifikuoto ir darbštaus kolektyvo ir muziejaus vadovės darbo įvertinimas.

Kartu tai ir Birutės Kulnytės sielos dosnumo išraiška, nes jos veikla šiame muziejuje, o ir visas gyvenimas nukreiptas į tai, kad muziejuje saugomos vertybės prabiltų, taptų kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalelyte. Juk tai mūsų protėvių, senelių ir tėvų darbo ir kūrybos vaisiai, prabylantys apie tai, kas jie buvo, ko siekė ir kuo gyveno, kokį pasaulį mums paliko. O paliko juk ne tam, kad būtų pamirštas, nuklotas amžių dulkėmis ir neveiktų mūsų, to pasaulio perėmėjų, puoselėtojų bei turtintojų jausmų ir minčių. Muziejaus darbuotojus juk galėtume pavadinti tarpininkais tarp praeities ir dabarties, tarp mūsų protėvių ir mūsų kartos. Ir kai Birutė Kulnytė sako, kad gyvena muziejuje, taip ir knieti šį vaizdingą pasakymą dar labiau sustiprinti: gyvena muziejuje ir muziejumi. Ir dar: gyvena istorijoje, kultūroje ir dabartyje, o tai didžiulė laimė, tačiau pajusti ją galima tikriausiai tik per trumpą šventės mirksnį. Kasdienybėje tikriausiai būna visko, nes esame žmonės, o žmogaus lemtis – išgyventi visas gyvenimo audras, išbandymus ir retsykiais džiaugsmus. Gal tai ir yra gyvenimo pilnatvė?

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai sudaro labai jaunatviško ir kūrybingo kolektyvo įspūdį. Amžius šiuo atveju nėra biologinė kategorija, nes jaunatviškumą suvokiu kaip tam tikrą dvasinės ir kūrybinės energijos sankaupą, nes tik jos pliūpsnis ir duoda kūrybinį rezultatą. Išdavas galime vertinti ir per muziejuje rengiamas parodas, kurios visada pasižymi preciziška eksponatų atranka, pateikimo meniškumu ir tuo organišku paprastumu, kuris ir žavi lankytoją. Veikiausiai tai ir yra muziejaus vadovės siekiamybė, nes geri dalykai savaime neatsiranda, pasiekiami tikslingoje veikloje. Būtent Nacionalinio muziejaus veiklos tikslingumas pirmiausia ir krinta į akį, daro įspūdį.

Birutė Kulnytė kūrybinį užtaisą gavo iš savo buvusio direktoriaus Vinco Žilėno, veikiausiai turėjo daugybę ir kitų gerų pavyzdžių, nes į muziejų dirbti neina greitos sėkmės ieškotojai, o ir namo iš muziejaus darbuotojo atlyginimo juk nepasistatysi. Todėl apie muziejininkus ir norisi pasakyti, kad tai ypatingos dvasinės konsistencijos žmonės, dažniausiai ne jie pasirenka savąjį darbą, bet darbas juos pasirenka. Visa tai pirmiausia pasakytina ir apie naująją Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatę Birutę Kulnytę, vieną iš septynių moterų tarp 26 šios premijos laureatų.

Mokslo Lietuvoje spausdinome ne vieną publikaciją iš Lietuvos nacionalinio muziejaus parodų atidarymo, mokslinių konferencijų, įvairių leidinių pristatymo ir kitų renginių. Tai Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo dalis, nes be kolekcijų ir ekspozicijų formavimo nebūtų ir parodų, nevyktų turiningos mokslinės konferencijos – be jų neįsivaizduojamas muziejaus pilnakraujis gyvenimas. Didelio visuomenės susidomėjimo susilaukė bendromis jėgomis su Latvijos nacionaliniu istorijos muziejumi parengtos parodos Žiemgaliai ir Kuršiai – Baltijos vikingai kaip programos Baltai dalis. Šios dvi parodos surengtos Vilniuje ir Rygoje. Beje, Rygoje vyko ir sėliams skirtoji paroda. Dar pridursime, kad šių parodų ir archeologinių tyrinėjimų pagrindu išleisti vertingi katalogai – Žiemgaliai ir Kuršiai.

Ypatinga Nacionalinio muziejaus sėkme laikytina 2003 m. minint karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines sukomplektuota ir iš Maskvos atvežta itin reta lituanistikos paroda LDK ir Rusija XIV–XVIII amžiuje. Tai buvo pirmasis bandymas į Lietuvą atvežti ir eksponuoti didžiulės istorinės vertės dokumentus, tarpvalstybinių sutarčių aktus, didžiųjų kunigaikščių sudarytąsias sutartis, taip pat LDK pasiuntinių įteiktas dovanas Rusios valdovams, bažnytines relikvijas ir kitas vertybes.

2009-aisiais, Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio metais, iš Rusijos etnografijos muziejaus Sankt Peterburge sulaukta naujų įspūdingų eksponatų. Jų pagrindu surengta paroda Senoji Lietuva, išleistas vertingas lituanistinės medžiagos katalogas. Teisi Irena Seliukaitė sakydama, kad tą didelės apimties knygą net sunku pavadinti katalogu, nes tai tikras istoriografinių tyrinėjimų tomas. Senosios Lietuvos tyrinėtojams sugrąžinama istoriografinė medžiaga, kuri išsibarsčiusi po pasaulį ir kuri vėl bus aktualizuota.

Kad lankytojo akys nušvistų

Realybė tokia, kad daug lituanistikos vertybių išblaškyta po platųjį pasaulį, pats laikas pradėti bent kai kurias grąžinti Lietuvai. Antai 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje parengta ir lietuvių ekspozicija. Dalis eksponatų taip ir liko Paryžiuje. Lietuvos nacionalinis muziejus veikiausiai imsis žygių, kad tie eksponatai grįžtų į Lietuvą, parengtų ir išleistų suvestinių katalogų pavidalu taptų prieinami visiems tyrinėtojams. Dar 1907 m. Jonas Šliūpas ragino nepamiršti tos parodos, „kad ji netaptų užmiršta mūsų tautos gyvenime (...) tai visgi buvo istoriškas atsitikimas mūsų tautoje“.

Kad etninė kultūra Lietuvos nacionaliniame muziejuje šiandien pristatoma aukščiausiu lygiu, tai ir B. Kulnytės nuopelnas. Juk net ir valstiečio sermėgą, kaimietės moters sijoną galima taip eksponuoti, kad lankytojo akys nušvistų, kad tie senojo kaimo lietuvių drabužiai taptų pasididžiavimo šaltiniu ir XXI amžiaus daug pasaulio mačiusiam žmogui. Tai muziejininkų menas, kurio iš Nacionalinio muziejaus galima pasimokyti. Tokių saugyklų, atsakingo, profesionalaus požiūrio į etnografinį eksponatą, ko gero, kitur Lietuvoje sunku rasti. Taip ir turėtų būti. Muziejaus Etnografijos skyrius, kuriam iki 1992 m. vadovavo B. Kulnytė, peraugo į Etninės kultūros centrą, atvirą visuomenei, rengiantį edukacines programas, lankomą moksleivių iš visos Lietuvos. Teisi I. Seliukaitė: tai ir yra surinktų eksponatų grąžinimas tautai, nes muziejus dirba ne sau. Pasakysime ir daugiau. Po Nacionalinio muziejaus stogu prieglobstį rado ir tautinio kostiumo studija, prieš kurį laiką atsidūrusi ant išnykimo ribos. Dabar muziejuje prie Etnografinio skyriaus įsikūrusios tautinio kostiumo atkūrimo dirbtuvės, kuriamos autentiškos audinių ir drabužių kopijos. Visa tai rodo ir B. Kulnytės platų požiūrį, net drąsą imtis naujų, kartais kai kam gal; atrodytų, šiek tiek rizikingų darbų.