Šakomis į dangų, šaknimis į žemę

Pajutę tikrą supratimą ir globą prie Lietuvos nacionalinio muziejaus pradėjo glaustis ir kai kurie kiti labai svarbūs muziejai: Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje (Šakių rajonas), Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namai ir Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje. Pirmajam – vieninteliam atkurtos nepriklausomybės metais savivaldybės lėšomis pastatytas pastatas, o Kazio Varnelio namai-muziejus, įsikūręs Vilniaus senamiestyje buvusiame Mažosios gildijos ir Masalskio namuose, rekonstruotame ir restauruotame pastate. Galimas dalykas, prie Nacionalinio muziejaus prisiglaus ir Jono Basanavičiaus gimtoji sodyba Ožkabaliuose. Šiuo metu ja rūpinasi Marijampolės apskrities viršininko administracija. O tai juk ne vien materialiųjų išteklių ar nepriteklių, bet ir požiūrio, atsakomybės, prasmės suvokimo reikalai. Visa tai turėdami mintyje, galime kelti retorinį klausimą: kam, jei ne Birutei Kulnytei, šiais Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio metais turėjo būti paskirta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija? Kartu tai ir viso didžiulio kolektyvo, saugančio mūsų tautos istoriją, įvertinimas.

1918 m. Vilniuje dr. Jonas Basanavičius Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu ėmė kurti Istorijos-etnografijos muziejų, buvo paskirtas jo direktoriumi. Tautos namų, apie kuriuos svajojo patriarchas, idėjos paversti kūnu vis dar nepavyksta, bet jo skelbtojo Tautos muziejaus idėja įgyvendinta su kaupu. Nacionalinis muziejus šiandien atitinka Tautos muziejaus viziją, gal net lenkia drąsiausias svajones, kuriomis gyveno J. Basanavičius ir jo pasekėjai. Archeologijos, etnografijos ir istorijos ekspozicijose atspindima Tautos muziejaus samprata. 2018 m. bus minimas J. Basanavičiaus įsteigto Istorijos-etnografijos muziejaus šimtmetis. Paskutinysis šio artėjančio jubiliejaus dešimtmetis, į kurį įžengėme, turėtų būti J. Basanavičiaus puoselėtos Tautos namų ir Tautos muziejaus idėjos įprasminimo dabartyje metas. Tai turėtų būti ne vien muziejininkų, bet visuomenės, tautos rūpestis. Jokiu būdu ne prievolė, po kurios našta galima pasijusti prievolininkais. Tai galėtų būti tautos nueito kelio apmąstymų, minties žadinimo dešimtmetis, teikiantis pasitikėjimo savo jėgomis ir kasdienių darbų prasmingumo suvokimu. Susipriešinimo pakanka, o vienijančių idėjų net ir labai stinga. Tad gal laikas grįžti prie ištakų?

Gali atrodyti, kad šiek tiek nukrypome į lankas, bet Birutės Kulnytės ir jos vadovaujamo muziejaus darbuotojų pastangose šios nuostatos jaučiamos, net jei tiesmukai neišsakomos.

Būtų sunku įsivaizduoti Nacionalinio muziejaus veiklą be įspūdingų leidinių. Leidybinės programos autorė yra Birutė Kulnytė, taip pat daugelio leidinių, katalogų sumanytoja ar sudarytoja. Dar šiais metais turėtų pasirodyti Enciklopedinis lietuvių etnografinis žodynas, kurio idėja taip pat priklauso B. Kulnytei. Kaip čia neprisiminti kitų muziejaus leidinių serijos Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka, Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo, Lietuvių etninė kultūra, Lietuvos fotografijos istorija, tęstinių metraščių Etnografija, Numizmatika, Restauravimo metodika. Arba tokios reikšmingos knygos kaip Jonas Basanavičius, Lietuva žemėlapiuose, Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais, pagaliau profesoriaus Igno Končiaus dvitomis Mano eitasis kelias. Pastarojo antrajame tome atsirado vietos ir Mokslo Lietuvoje spausdintam straipsnių ir interviu ciklui su profesoriaus sūnumi dr. Algirdu Končiumi.

Kasdienis nepastebimas stebuklas

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius nuoširdžiai prisipažino: trūksta žodžių išreikšti visa tai, ką jaučiame įteikdami premiją ir sveikindami Birutę Kulnytę. Taip pat pripažino, kad politikams tenka daugiau rūpintis šiandiena ir ateitimi, nors ateitis būtų neįmanoma be praeities, be istorijos. Vadinasi, šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės vadovaujamas kolektyvas taip pat ir politikams nubrėžia ateities perspektyvas. Juk lietuvių tautos įvaizdžiui dažnai pasitelkiamas lapojantis medis: šakomis į dangų, šaknimis – į žemę. Todėl Premjeras ir dėkojo laureatei Birutei Kulnytei, kad ji, rūpindamasi mūsų šaknimis, užtikrina ir šakų kilimą`į aukštį. Veikiausiai tokiai minčiai pritartų ir pats daktaras Jonas Basanavičius, nepamiršdamas pridurti, kad jo vardu pavadintos premijos skyrimas Birutei Kulnytei gal išties yra pats geriausias dabartinės Vyriausybės sprendimas per pastaruosius metus.

LR kultūros ministras Remigijus Vilkaitis prisipažino, kad prakalbą parašyti Birutės Kulnytės pagerbtuvėms – nepaprastas uždavinys. Jo ministras negalėjo patikėti niekam kitam, tad prakalbos tekstą rengti baigęs tik per vieną iš posėdžių, kai buvo svarstomi su kultūros reikalais nesusiję klausimai. Savo prakalbą pradėjo tarsi biblijinis pranašas: „Sakau jums, iš tikrųjų didžiulis malonumas pasveikinti žmogų, kuris myli savo darbą, kuris nuosekliai, kryptingai ir kantriai eina tuo keliu, kurį jaunystėje pasirinko laisva valia ir būdamas blaivaus proto“.

Tenka tik pritarti kultūros ministrui R. Vilkaičiui, kad kasdienybės liliputų kautynėse ir sumaištyje jau nebepastebime esminių dalykų. O esmė ta, kad lietuvių tauta tebėra gyva, nors ilgus amžius buvo marinama įvairiais būdais. Kelintą kartą atgimusi Lietuvos valstybė – argi tai ne stebuklas, apie kurį jau net svajoti nedrįsta daugelio kitų tautų palikuonys, nes tos tautos nužengė nuo istorijos arenos kovoje už būvį, jų kadais sukurtos valstybės išnyko iš pasaulio žemėlapių. O Lietuvos valstybė gyvuoja ir nors sunkiai iriasi per kasdienybės liūną, nepasiduoda. Tik šio stebuklo nepastebime, nes pats stebuklas jau tapo savotiška rutina. Pasaulinė godulio sukeltoji krizė pakirto ir mūsų tautos ambicingiausių šių metų programų įgyvendinimą. Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmečio, Vilniaus – Europos kultūros sostinės programos galėjo įgauti ir didesnį užmojį, palikti gilesnį brėžį mūsų istorijoje ir žmonių širdyse, bet dešimtys tūkstančių žmonių tose programose dalyvavo, gyveno švenčių dvasia.

Pagerbdamas garbingos premijos įteikimo proga Birutę Kulnytę, ministras R. Vilkaitis kreipėsi į visus Lietuvos muziejininkus, dėkojo jiems už neįkainojamus darbus, nuveiktus saugyklų ir muziejų tyloje. Tai jie nubraukia mūsų tautos praeities melo ir klastočių voratinklius, tyrinėtojams ir visiems žmonėms atveria okupacijos metais slėptas ir išsaugotas vertybes. Už parodas, katalogus, aukščiausio lygmens leidybos dalykus, koncertus ir teminius vakarus, edukacines programas ir muziejų naktis, už mažiausiame mokyklos muziejėlyje saugomą pageltusį dokumentą kultūros ministras dėkojo per Jono Basanavičiaus gimtadienį ir premijos teikimo iškilmę visiems muziejininkams, nes jų kasdienis darbas liudija mūsų tautos buvimą`šioje žemėje. Ar ne to savo įvairiapuse veikla siekė ir lietuvių tautos Patriarchas? Dėkojo ministras ir už ramų muziejininkų orumą, tokį keistą nūdienoje. Tai šiandien nepaprastai svarbu norint atsilaikyti viešai nepaskelbtame kryžiaus žygyje prieš žmogiškąjį orumą.

Ši, tegu ir trumpa, bet visai neperdėta panegirika visiems muziejininkams, išsakyta turint mintyje visų pirma laureatę Birutę Kulnytę.

Gediminas Zemlickas

2009 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Birutė Kulnytė

Birutę Kulnytę sveikina istorikai Jūratė ir Zigmas Kiaupos, Lietuvos genealogų draugijos vadovas Rimvydas Butautas-Kudirka, keramikė Genovaitė Jacėnaitė ir mokslo istorikas, etnologas Libertas Klimka

2002 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai Daiva ir Evaldas Vyčinai pradėjo renginį

LR Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir kultūros ministras Remigijus Vilkaitis patenkinti Vyriausybės sprendimu premiją skirti Birutei Kulnytei