Sistemos auka ar laimės kūdikis?
2009-ieji prasidėjo ir baigėsi Jurginiu – ryški asmenybė reikalavo išskirtinio dėmesio. Susidomėjimą Juozo Jurginio (1909 m. Vikonyse, Anykščių r. –1994 m. Vilniuje), istoriko ir istorijos mokslo populiarintojo asmenybe paskatino šimtosios jo gimimo metinės, kurios sutapo ir su Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmečiu. Tokie sutapimai nei iš šio, nei iš to iš Dangaus nenukrenta – tai Lemties pirštas.
Numerologijos entuziastams paliksime malonų užsiėmimą nagrinėti, ką reiškia vienokie ar kitokie keisti sutapimai ir koks juose skaičių vaidmuo, o mes atsidėsime ne mažiau įdomiems dalykams – prisiminsime du Juozui Jurginiui skirtus šiemet įvykusius renginius. Tai vasarį Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje vykusi prisiminimų apie akademiką popietė, surengta po jo šimtosioms gimimo metinėms skirtosios parodos atidarymo. Prisiminimais dalijosi J. Jurginio kolegos, buvę bendradarbiai, kai kuriems iš jų ne metus ir ne dvejus teko su profesoriumi dirbti Lietuvos istorijos institute ir net tame pačiame darbo kambaryje, dalytis bendrais džiaugsmais ir rūpesčiais. Antrasis renginys – lapkričio 26 d. Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete Juozo Jurginio šimtosioms gimimo metinėms surengtoji Nacionalinė mokslinė konferencija.
Skirtingus tikslus ir uždavinius sau kėlė abiejų šių renginių organizatoriai, bet abu nusipelno dėmesio. Vasarį vykęs – kaip autentiškų liudijimų šaltinis, tegu gal ir nekeliantis didesnių reikalavimų apibendrinimams, išvadoms, bet užtat tuose prisiminimuose galima pajusti gyvą žmogų įvairiose gyvenimo aplinkybėse, kurių dažniausiai net ir norėdamas nesukonstruosi, nes pats gyvenimas yra svarbiausias ir didžiausias žmonių likimų režisierius.
Vilniaus pedagoginio universiteto surengtoje konferencijoje buvo nagrinėjamas labai platus, spalvingas ir ne vien istorikams rūpimas klausimų spektras. Per J. Jurginio veiklą, biografinių įvykių peripetijas, asmenybės ir pokario metais istorikams tekusių išbandymų sandūrą, sovietiniam istorijos mokslui keltus reikalavimus ir daugelį kitų klausimų buvo stengiamasi apibūdinti ne tik patį J. Jurginį, bet apskritai pokario metų ir mums artimesnių laikų Lietuvos istorikų kolektyvinės biografijos kai kuriuos bruožus. Pažinti epochą nėra paprasta, kaip ir asmenybę epochoje.
Gal šiokių tokių abejonių kelia konferencijos statusas – įvardyta kaip nacionalinė. Joje dalyvavo Vilniaus pedagoginio ir Vilniaus universitetų bei Lietuvos istorijos instituto istorikai, naujai išleistą J. Jurginio knygą pristatė leidyklos Briedis atstovas, konferenciją parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Ar pakanka, kad konferencija taptų nacionalinė? Abejotina, bet paties J. Jurginio asmenybė nuo to netampa nei didesnė, nei mažesnė.
Jurginiui dar šiek tiek sekėsi
J. Jurginis turėjo lengvą plunksną, mėgo rašyti istorijos dalykams skirtus straipsnius, tad istorijos mokslo populiarinimo bare nedaug kas su juo būtų galėjęs lygintis. Jo publikacijos plačiajam skaitytojui skirtuose leidiniuose buvo mėgiamos, plačiai aptarinėjamos, tad prof. dr. Aivas Ragauskas visai neperdeda, kai sako, kad visuomenės akyse J. Jurginis buvo tarsi Lietuvos istorijos instituto savotiškas simbolis. Su šiuo institutu susiejo savo mokslinį gyvenimą nuo 1948 m., kai tapo direktoriaus pavaduotoju. Prieš tai, nuo 1945 m., buvo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius. Tiesa, direktoriaus pavaduotoju buvo tik iki 1951 m., į šias pareigas grąžintas tik 1956 m., prasidėjus N. Chruščiovo „atšilimo“ laikams.
J. Jurginio pozicijos Lietuvos istorijos institute toli gražu ne visada buvo tokios tvirtos kaip kad galėjo atrodyti pasiskaičius jo straipsnius spaudoje ar pasirodančias ir iš knygų lentynų skaitytojų išgraibstomas knygas. Šio istoriko santykis tiek su instituto vadovais, tiek su to meto partiniais ideologais buvo ganėtinai sudėtingi. Kartais tie santykiai rodydavosi panašūs į švytuoklės svyravimus, kurių periodiškumą buvo sunku nustatyti, tuo labiau nuspėti. Kiek tai priklausė nuo pačios Jurginio asmenybės ir pačių tų ideologų dogmatizmo, konjunktūrinių svyravimų partijos viduje, atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos politinėje viršūnėje vykusias permainas? Į šį klausimą priešokiais nelengva atsakyti, atsakymus tikriausiai pamėgins rasti būsimųjų mokslinių studijų autoriai.
1950 m. virš J. Jurginio galvos ėmė tvenktis debesys. Užkliuvo jo pateiktoji Lietuvos istorijos periodizacija kaip „nemarksistinė“, o 1951 m. jam atsirūgo už „keliaklupsčiavimą prieš Vakarus“. Mat ne tik privačiuose pokalbiuose, bet ir per paskaitas vakariniame Vilniaus marksizmo-leninizmo universitete mėgdavo pasiremti savo asmenine patirtimi ir atsiminimais apie gyvenimą Švedijoje ir JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą. Aukštino JAV fermerių ūkio produktyvumą, gyrė švedų kultūrą ir gyvenimo būdą. J. Jurginio pateikiami pavyzdžiai kirtosi su sovietine propaganda ir ideologinėmis klišėmis. Už tai ir kitus dalykus gavo pylos ir vos neišlėkė iš instituto. Kad neteko direktoriaus pavaduotojo pareigų, buvo paliktas kaip jaunesnysis mokslinis bendradarbis, galima sakyti, jam dar pasisekė. Laimei, kad išvis nebuvo pašalintas už „antitarybinę propagandą“.
Vakarietiško tipo marksistas
Visa J. Jurginio kaltė – kad buvo savimi, vakarietiško tipo idėjinis marksistas, paragavęs vakarietiškai suprastos demokratijos ir laisvės, bet tokie „paukščiai“ sovietinei sistemai buvo ne tik nepageidaujami, bet suvokiami kaip svetimi elementai. Ne visada gelbėjo J. Jurginio kaip kovotojo prieš buržuaziją ir ne kartą toje kovoje nukentėjusio reputacija dar iš prieškario laikų. Mokydamasis Ukmergės gimnazijoje už prokomunistinės krypties moksleivių žurnalo Jaunystės akordai leidimą 1928 m. pašalintas iš gimnazijos. Panevėžio gimnazijos direktorius rašytojas J. Lindė-Dobilas priėmė J. Jurginį į VII klasę, bet gimnazistas įsitraukė į vietinės komunistų organizacijos veiklą. Buvo suimtas, tardytas, paleistas už užstatą. Baigiamuosius egzaminus išlaikė Rokiškio gimnazijoje.
Studijas pradėjęs Lietuvos universiteto Technikos fakultete J. Jurginis dalyvavo studentų marksistinės draugijos Scientia veikloje, reiškėsi nelegaliame laikraštyje Balsas, o kadangi organizavo gegužės 1-osios demonstraciją, buvo nuteistas ketveriems metams kalėti. 1930–1934 m. bausmę atliko Kauno IX forto ir Šiaulių kalėjimuose – taip Smetonos valdžia „įvertino“ kairuolišką ir komunistinę J. Jurginio veiklą.
Teistumas nesutrukdė jam grįžus iš kalėjimo 1934–1937 m. tęsti studijas jau Vytauto Didžiojo universitete (taip nuo 1930 m. birželio 7 d. pavadintas Lietuvos universitetas), bet kairuoliškas nusiteikimas ir veiklumą skatinęs visuomenininko temperamentas nedavė nurimti. Už dalyvavimą prokomunistinėse studentų draugijose J. Jurginis gavo tris mėnesius priverčiamųjų darbų Pravieniškių durpyne. Grįžęs taip ir nespėjo baigti universiteto, nes 1937 m. gavo LKP CK užduotį vykti į Švediją ir palaikyti ryšį su Kominterno vykdomuoju komitetu Maskvoje. Priedangai naudojo Lietuvos žinių užsienio korespondento pažymėjimą, O. Breivės slapyvardžiu Lietuvos žiniose ir Dienovidyje spausdino antibolševikines publikacijas, nors žinoma, kad nuo 1928 iki 1940 m. buvo Lietuvos komunistų partijos narys.
Chameleonas, sugebantis prisitaikyti prie aplinkybių? Į J. Jurginį nepanašu, nes visa ligtolinė jo biografija rodė jį buvus gan tiesmuku kovotoju už idealus, kuriais tikėjo. Tai gal dviveidis Janusas, sumaniai mėtantis pėdas, turintis žvalgybininko talentą? Tikriausiai taip ir nesužinosime, gaila, kad nepriklausomybės metais J. Jurginis niekam taip ir neatskleidė savo didžiųjų gyvenimo paslapčių. O gal viskas buvo daug paprasčiau?
Žinome, kad tais pačiais 1937 m. jis įstojo į Stokholmo Aukštosios mokyklos Humanitarinį fakultetą, porą metų jame studijavo. Kartu vykdė ir savo pagrindinę partinę misiją, tarpininkavo LKP ryšiams su Zigmu Angariečiu Maskvoje palaikyti.
Kaltas be kaltės?..
Ar šie akivaizdūs komunistinės veiklos nuopelnai atsvėrė J. Jurginio tikrąsias ar tariamas „kaltes“ prieš partijos draugus, sunku atsakyti. Pokario metais J. Jurginio laisvamaniškumas visada buvo geras taikinys partijos „draugams“, ypač kai reikėdavo jį „pastatyti į vietą“, o šito prireikdavo dažnai. Tam tikrais laikotarpiais tai iškildavo, tai vėl neapibrėžtai ateičiai atidedama J. Jurginio kritika už prasilenkimus su partijos linija, nes ir pati ta linija iš tiesios kartais virsdavo zigzagu. Atitinkamam momentui atėjus būdavo prisimenamos J. Jurginio „nuodėmės“, o norint visada galima buvo rasti prie ko prikibti tokio gyvybingo ir visuomeniškai judraus žurnalisto ir istoriko veikloje. Partijos ortodoksams J. Jurginis dažnai užkliūdavo, tuo labiau, kad savo pažiūrų ir minčių šis žmogus nelabai ir mokėjo slėpti. Aišku, buvo priverstas prisitaikyti, ir kitus, jaunesnius kolegas ir bendradarbius mokė neišsišokti, kartais labai sumaniai kaip vadovas pats perimdavo pokalbio giją, neleisdamas atėjusiam jaunesniam kolegai net klausti. Po tokio „dialogo“, virsdavusio monologu, jaunieji kolegos tik pečiais gūžčiodavo, bet po daugelio dešimtmečių jau visai kitaip tuos J. Jurginio monologus vertino: taigi jis paprasčiausiai juos gelbėdavo nuo nepageidaujamų ausų, nes kaip pogrindininkas su prieškariniu stažu turėjo pakankamai konspiracinių įgūdžių.
Grįžkime prie J. Jurginio „nuodėmių“, kurių partijos ortodoksai su Genriku Zimanu priešakyje niekados nepamiršo. Buvo tik laiko ir patogaus momento klausimas, kada šiuos kozirius partijos idėjiniai ir asmeniniai J. Jurginio nedraugai panaudos viešai neįvardijamame pokeryje, kurio tikrasis vardas – partinės intrigos. Tai štai vienas bene iš pirmųjų J. Jurginio prasilenkimų su partijos linija buvo jo prašymas vidaus reikalų ministrui sutrumpinti bausmę, atliekant priverčiamuosius darbus Pravieniškių durpyne. Artėjo naujieji mokslo metai ir likusį bausmės mėnesį vietoj paskaitų nenorėdamas praleisti durpyne, J. Jurginis pažeidė partinę drausmę: nesuderinęs su partine vadovybe kreipėsi su malonės prašymu į „buržujų“ vyriausybės ministrą. Jo malonės prašymas buvo patenkintas, bet šis faktas jau sovietiniais metais J. Jurginiui pakenkė ir tęsėsi kaip šleifas ištisus dešimtmečius.
Kai 1938 m. Maskvoje suimtas vienas iš LKP vadovų Zigmas Angarietis, apkaltintas tėvynės išdavikų tinklo organizavimu, tarnavimu užsienio imperialistams ir kitais nebūtais dalykais, į didelį pavojų pateko ir Švedijoje savo partinę misiją vykdęs J. Jurginis. Juk buvo tiesiogiai pavaldus Z. Angariečiui, todėl J. Jurginis buvo tardomas. Įdomu, kad Stokholme J. Jurginį tardė švedų komunistai, klusnūs Maskvos nurodymų vykdytojai.
Laiku sugebėjęs apleisti Švediją J. Jurginis vėl atsidūrė Lietuvoje, iš kur išvyko į JAV, pusę metų bendravo su Amerikos lietuvių kairiaisiais ir rinko lėšų pogrindžio sąlygomis Lietuvoje veikusiems komunistams. Amerikoje matė ne tik kapitalizmo piktžaizdžių, bet ir daug pažangių dalykų, kurių nepamiršo, prisimindavo ir sovietmečiu. O kadangi prisimindavo kartais nederančiose vietose, pavyzdžiui, per paskaitas marksizmo-leninizmo universitete, nebuvo glostomas. Klausytojams patikdavo J. Jurginio „visa tiesa apie kapitalizmą“, bet ir tarp jų pasitaikydavo tokių, kurie skrupulingai perduodavo „kam reikia“ J. Jurginio prasilenkimus su partijos linija ir tarybiniam žmogui diegiama ideologija.
Į dugną negrimzdo
Arba štai kad ir toks jo biografijos faktas. 1940 m. sausį grįžęs iš JAV dar kartą išvyko į Švediją kaip oficialus laikraščio Lietuvos žinios korespondentas. Istorikas Vytautas Merkys savo prisiminimuose rašo, kad net ir vykstant SSRS ir Suomijos karui (Žiemos) J. Jurginio korespondencijos iš Švedijos buvo objektyvios. Tačiau būti bent sąlyginai objektyviu galėjo nebent vakarietiško tipo marksistas, tačiau kaip šitai suderinti su vidinės partinės drausmės reikalavimais ortodoksiškoje, dogmatiškoje sovietiško modelio kompartijoje? Nebent savo publikacijas pasirašinėjant slapyvardžiais, bet vargu ar tų publikacijų autorius galėjo ilgai išlikti „ponu incognito“.
Sovietų Sąjungai 1940 m. birželį okupavus Lietuvą J. Jurginis nenugrimzdo į dugną – priešingai. Paskiriamas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi, bet visa politika, matyt, buvo nukreipta į dalyvavimą perimant likviduojamos ministerijos turtą, taip pat ir iš Lietuvos ambasadų užsienio valstybėse. 1940–1941 m. J. Jurginis buvo Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotoju ir lietuvių repatriacijos iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų komisijos sekretoriumi.
Buvo ir ne visai aiškių jo biografijos momentų. Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui J. Jurginis nepasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą kaip daugelis komunistų ir kairiųjų, bet liko Vilniuje. Naciams užėmus Lietuvą J. Jurginis gyveno Vilniuje, dirbo Lietūkyje. 1942 m. išvertė ir su komentarais paskelbė I. Šeiniaus knygą Raudonasis potvynis kyla, o tai jį atestuoja kaip sugebantį matyti ir blaiviai vertinti komunizmo blogybes, bent jau sovietinio tipo komunizmo. Tvirtinama, kad jis dalyvavo antihitleriniame judėjime, slėpė žydus, tad pateko į gestapo akiratį, buvo suimtas, tardomas, bet greitai paleistas. Gal naciai nerado prie ko prikibti, bet tai ir tapo viena didžiausių J. Jurginio nuodėmių sovietams sugrįžus. Buvo kviečiamas tardyti, o likimo ironija ta, kad į tuos pačius rūmus, kuriuose jį tardė gestapininkai.
Nepaisant visko, laimės kūdikis?
Vis dėlto nepaisant daugybės šių ir kitų jo gyvenimo peripetijų, šiandien galime pasakyti, kad J. Jurginis buvo tikras laimės kūdikis, nes daugelis panašaus likimo asmenų net ir už daug mažesnius „prasižengimus“ ar „klaidas“ buvo ne tik persekiojami, bet ir iškeliaudavo iš kur negrįžtama. Šiuo požiūriu J. Jurginiui pasisekė. Kaltinimai, nuolatiniai įtarinėjimai ir nepasitikėjimas, kurį patyrė iš savo draugų ir nedraugų, sugadino jam daug nervų ląstelių, atėmė sveikatos, paveikė ir jo kūrybinius sumanymus, bet nesužlugdė kaip mokslininko ir istorijos populiarintojo. Būdavo periodų, kai jo straipsnių nepriimdavo laikraščių ir žurnalų redakcijos, J. Jurginio pavardė spaudoje būdavo nepageidaujama, nepriimtina, bet tik oficialios partinės linijos tiesėjams. Skaitytojams ši pavardė buvo tikras masalas, nes iš po talentingos J. Jurginio plunksnos gimdavo skaitytojų mėgiamos knygos, laukiami straipsniai, parašyti su poleminiu įkarščiu, dažnai prikeliantys tokias istorines asmenybes ar įvykius, kurių kiti to meto istorikai nelabai drįsdavo kelti. J. Jurginio kaip istorijos mokslo populiarintojo talentą pripažino ne tik jo plunksną pamėgę skaitytojai, bet turėdavo norom nenorom pripažinti ir nedraugai. Tačiau kas buvo galima Jurginiui, vargu ar leistina kitiems, menkesnio kalibro asmenybėms.
J. Jurginio gyvenimo istorija – tai ir talento sankirtos su dogmatizmu problema. Pavyzdys, kaip sistema dorojasi su kūrybine asmenybe. Kūrybinės nelaisvės sąlygomis jis padarė daugiau, negu gal buvo įmanoma. 1968 m. tapęs Lietuvos Mokslų akademijos tikruoju nariu įgijo ir tam tikrą imunitetą, Jupiteriui buvo leidžiama daugiau negu jaučiui. Savo istorijos mokslo populiarinimo straipsniais ir knygomis žadino visuomenės dėmesį tautos praeičiai ir ne dogmatiškai pateikiamai, bet talentingai, su kūrybiniu polėkiu. J. Jurginio likimas – laisvos kūrybinės asmenybės drama totalitarinėje valstybėje, kur geležinės rankos į socializmą vedamoje visuomenėje kūrybinė laisvė neįmanoma. Vis dėlto net ir tomis sąlygomis, kai Juozui Jurginiui teko gyventi ir dirbti, didelis jo talentas sugebėjo skleistis, nors gal ne tiek, kiek galėjo.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
