MOKSLASplius.lt

„DAINUOJANTI REVOLIUCIJA“ BALTIJOS VALSTYBĖSE: PO 20-TIES METŲ

Dr. Algirdas MATULEVIČIUS
Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyresnysis mokslinis redaktorius, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos kolegijos narys

Prie Sankelmarko akademijos. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Kraštas prie Nemuno“ (2006 m. lapkritis) dalyvių iš Lietuvos ir Vokietijos grupė su Baltijos akademijos buvusiu vadovu dr. Dietmaru Albrechtu (trečias iš kairės) ir dabartiniu vadovu dr. Christianu Pletzingu (antras iš dešinės)Baltijos akademija (Academia Baltica) Sankelmarke (Šlezvigo-Holšteino žemė, Šiaurės Vokietija; netoli Flensburgo prie Baltijos, kur po 1944 m. gyveno ir mirė Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, kurio palaikai 1993 m. perlaidoti Bitėnų-Rambyno kapinėse) lapkritį surengė tarptautinį seminarą Die „Singende Revolution“ in den Baltischen Staaten: 20 Jahre danach. Tie įvykiai sutampa su Berlyno sienos nugriovimo 20-mečiu (1989–2009). Baltijos akademijos (centras Lübecke) vadovas – dr. Christianas Pletzingas (Plecingas) iš Lübecko. Ją įkūrė politologas ir sinologas, Prūsijos tautų ir tautinių mažumų kultūros tyrėjas, visuomenės veikėjas dr. Dietmaras Albrechtas. Įsteigė ir 1977–1991 m. vadovavo Sankelmarko akademijai, 1991–2000 m. – Baltijos akademijai (Ost-see-Akademie; įsteigta 1988 m.). Travemündėje prie Lübecko anapus Baltijos jūros. Surengė seminarų, konferencijų apie Baltijos šalis, nemažai jų skirta Prūsos, vokiečių valdomos Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istorijai, Karaliaučiaus krašto dabarties ir ateities problemoms. Buvo M. Jankaus palaikų iš Flensburgo (1991 m. suradome jo kapą) į jo gimtuosius Bitėnus parvežimo iniciatorius. Thomo Manno kultūros centro Nidoje vienas steigėjų (1996). Parašė objektyvią ir vertingą knygą apie prūsus, lietuvininkus, mozūrus ir jų kraštus: Wege nach Sarmatien. Zehn Tage Preussenland (1995; lietuvių kalba 1998 m. Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje). Šių metų vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo metines, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus dr. D. Albrechtui įteikė ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžių (dekretas pasirašytas 2008 m.).

Šio išskirtinio seminaro dalyvius (jų buvo iki 60) pasveikino Academia Baltica energingas ir sumanus vadovas dr. Christianas Pletzingas ir prof. dr. Karstenas Brüggemannas iš Talino. Pastarasis buvo 3 dienas vykusio renginio moderatorius (vedėjas). Jie pabrėžė, kad 1988–1991 m. Dainuojanti revoliucija suvienijo tūkstančius Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – žmonių taikiems protestams prieš Sovietų valdžią. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje milijonas tų šalių gyventojų sudarė ištisą taikių žmonių grandinę nuo Tartu per Rygą iki Vilniaus. Dabar Dainuojanti revoliucija tapo 1987–1992 m. trijų Baltijos šalių kovų už nepriklausomybę ir valstybingumo atkūrimą simboliu. Po 20-ties metų situacija pasikeitė – Estija, Latvija ir Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narės. Šiose valstybėse gyventojai rusai tapo tautine mažuma. Kaip šiandien vertinama Dainuojanti revoliucija? Ar turime pašalinti nacionalinius ir europinius įsitikinimus?

Tarp pranešėjų ir dalyvių (nemažai jaunimo) po keletą žmonių buvo iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos (iš lietuvininkų – rašytoja, publicistė Astrida Pėtraitytė iš Vilniaus, buvęs lietuvininkų bendrijos Mažoji Lietuva pirmininkas Viktoras Pėtraitis iš Klaipėdos ir buvęs Mažosios Lietuvos enciklopedijos vienas vadovų architektas dr. Martynas Purvinas iš Kauno). Suprantama, daugiausia buvo vokiečių iš Flensburgo, Hamburgo, Lüneburgo, Neumünsterio ir kitų Vokietijos miestų. Deja, neatvyko ankstesnėse konferencijose, seminaruose dalyvavę lietuvininkai, save laikantys neoprūsais (prūsų palikuoniais): HelmutasAuschra (Aušra), Gerhardas Lepas, Manfredas Kairaitis (Kaireit), prof. dr. Günteris Brillas, taip pat „Vilko vaikas“ Wolfgangas Toerneris (po karo iš gimtojo Karaliaučiaus, kur žuvo tėvai, badaujantis paauglys prieglobstį rado Lietuvoje; gyvena Kielyje prie Baltijos; dirbo aukštesniųjų mokyklų pedagogu, tapo įžymiu miesto visuomenės veikėju). Žinoma, pirmiausia jie domisi savo Tėvyne, Rytprūsiais, Mažąja Lietuva ir Klaipėdos kraštu.

Seminare vyravo estų tematika. Iš pranešėjų kalbų, vaizdo medžiagos, dokumentinio filmo atrodo, kad šios taikios Dainuojančios revoliucijos Baltijos šalyse varomoji jėga buvo Estijos liaudies frontas (įkurtas 1988 m. balandžio 13 d.). Iš pradžių estai pirmavo palyginti su Lietuvos Sąjūdžio (įkurtas 1988 m. birželio 3 d.) ir Latvijos liaudies fronto (1988 m. spalio mėn.) veiksmais prieš sovietinį okupacinį režimą. Pranešimuose nepabrėžta, kad nuo 1990 m. radikaliau veikė Sąjūdis, kovo 11 d. paskelbęs, kad atkuriama Lietuvos nepriklausoma valstybė. Kažkodėl nepaminėta pirmoji laisvės kovų itin revoliucinga (radikali) nelegali neginkluoto pasipriešinimo organizacija – Lietuvos laisvės lyga (įkurta 1978 m., vadovas Antanas Terleckas). Ji tarytum buldozeris skynė kelią Sąjūdžio daugiatūkstantiniams mitingams ir politinių veiksmų radikalesnei programai. Apie visus šiuos įvykius klausytojai būtų daugiau išgirdę, sužinoję iš pranešėjos Faustos Šimaitytės (sąraše įrašyta kaip Berlyno ir Vienos universitetų diplomantė) lūpų. Deja, neatvyko. Informatyvus buvo Detlefo Henningo iš Lüneburgo (čia veikia Rytprūsių krašto muziejus – Ostpreußisches Landesmuseum in Lüneburg) pranešimas tema Trečiasis tautinis atgimimas Latvijoje („in Lettland“). Jis papasakojo apie Baltijos tautų išsilaisvinimo procesą nuo 1985 m., kai SSRS vadovu tapo jaunas reformatorius Michailas Gorbačiovas, iki 1991 m., kai estų, latvių ir lietuvių tautos iškovojo nepriklausomybę ir atkūrė savo šalių valstybingumą, tapo UNESCO, vėliau Europos Sąjungos ir NATO narėmis. D. Henningas aiškina, kokios klaidos padarytos per Dainuojančią revoliuciją ir po jos, kokios daromos dabar, kas įvyko po dvidešimties metų.

Platus, objektyvus, iliustruotas dokumentais, nuotraukomis (parodyti Sąjūdžio vadovo Vytauto Landsbergio, Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko portretai ir kt.) buvo Silke’s Berndsen iš Müncheno pasakojimas apie Baltijos šalių tautinių judėjimų per Dainuojančią revoliuciją bendrus veiksmus. Cituotas Estijos liaudies fronto vadovo Edgaro Savisaaro pareiškimas 1988 m. pabaigoje Vilniuje: Estijos nepriklausomybė neįmanoma be Lietuvos, Latvijos, kitų šalių nepriklausomybės. Būtinas tautinių judėjimų koordinavimas, Baltijos šalių vieningas frontas. S. Berndsen pažymėjo, kad jau 1988 m. lapkričio 16 d. Estija paskelbė suverenitetą. Faktiškai Estijos SSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimais 1988–1990 m. buvo įtvirtinta Estijos įstatymų viršenybė prieš SSRS įstatymus. Nepriklausoma valstybė atkurta 1991 m. rugpjūčio 20 dieną. 1989 m. gegužės 13–14 d. Taline įvyko pirmoji Baltijos šalių asamblėja (iš apie 350 deputatų 185 – nuo Sąjūdžio), 1989 m. gruodį posėdžiavo Baltijos Taryba. Buvo pasmerktas Hitlerio–Stalino 1939 m. paktas (suokalbis), sovietų okupacija, prieš estų, latvių ir lietuvių tautas vykdytas genocidas, stalininis teroras. Pritarta Baltijos tautų suvereniteto siekiui, jų bendradarbiavimui.

Itin svarbus Dainuojančios revoliucijos etapas – 1989 m. rugpjūčio 23 d. (praėjus 50 metų nuo SSRS ir Vokietijos diktatorių sandėrio) surengtas apie 650 km ilgio Baltijos kelias, kuriame dalyvavo apie 2 milijonus Baltijos šalių gyventojų. Ši manifestacija pasmerkė SSRS bolševikų ir Vokietijos nacionalsocialistų suokalbį, parodė pasauliui Baltijos tautų vienybę, galią ir valią. Prisiminti Maskvos (Kremliaus) grubūs grasinimai, kaltinimai, šantažas. S. Berndsen, matyt, dėl to, kad nebuvo Lietuvos atstovo pranešimo apie įvykius joje, auditorijai pasakojo ir apie tai. 1990 m. sausio 10 d. M. Gorbačiovo viešnagė taikios revoliucijos kunkuliuojančioje Lietuvoje (lankėsi Vilniuje), raginimai likti SSRS sudėtyje, gąsdinimai dėl Sąjūdžio aktyvių veiksmų. Kovų už laisvę lemiamas etapas – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos, lietuvių tautos rinkti atstovai paskelbia nepriklausomybę nuo SSRS (Rusijos) ir atkuria demokratiniais pagrindais tvarkomą valstybę – Lietuvos Respubliką. 1990 m. balandį Maskva paskelbia suvereniai Lietuvai ekonominę ir kitokią blokadą. Kuriama jauna valstybė nežlugo, nors prieš ją 1991 m. sausio viduryje įvykdyta karinė intervencija, bandyta įvykdyti perversmą ir nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos rinktą valdžią. Per Sausio 13-osios žudynes žuvo 14 gynėjų (Rygoje žuvo 6 žmonės). Pasak estų, jie esą „šalto proto“ žmonės, todėl Taline ar kitur aukų nebuvo. 1991 m. vasario 9 d. 90,47 proc. Lietuvos žmonių balsavo už Sąjūdžio politiką, už nepriklausomą valstybę.

Vienintelė iš kalbėtojų talinietė Maarja Merivoo-Parro pranešimą Estų daina „Dainuojančioje revoliucijoje“ – ekrane matyti Baltijos kelyje tūkstančiai rankomis susikabinusių Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonių – skaitė angliškai. Kadangi šįkart (pirmą kartą) nebuvo vertimo į kitas kalbas, ne visi seminaro dalyviai suprato jos mintis. Ar Dainuojanti revoliucija paveikė estų literatūrą? Prof. dr. Cornelius Hasselblattas iš Groningeno (Vokietija) pateikė duomenų, kad tai veikė literatūrą, o ši turėjo įtakos revoliucijai (pavyzdžiui, Mati Unt kūryba; 1944–2005 m.). Prof. dr. Stephanas Kessleris iš Greiswaldo universiteto Baltistikos katedros (turi pažįstamų tarp Vilniaus universiteto baltistų, bet lietuviškai moka tik atskirus žodžius) pasirinko temą Kaip Georgas Martinovičius keliavo iš šalies: „Dainuojančios revoliucijos“ vaizdavimas Latvijoje ir Lietuvoje (literatūroje). Vykdamas su sūnumi Paša iš Latvijos, mato kelyje tūkstančius rankomis susikabinusių žmonių. Sūnus nesupranta kas vyksta. Georgas Martinovičius suvokia, kad tai tautos laisvės siekis. Pasak S. Kesslerio, sovietmečio literatūroje atsispindėjo Brežnevo režimo realijos – komplikuotas, prieštaringas, sunkus žmonių gyvenimas, tėvynainių karių žūtys SSRS sukeltame kare Afganistane, Černobylio katastrofa 1986 m. balandį, žlugusios viltys, nežinia dėl rytdienos. Iš lietuvių literatų pranešėjas, deja, paminėjo tik Ričardą Gavelį (totalitarinio režimo destruktyvus poveikis jauno žmogaus sąmonei; miestas – sovietizmo padarinių ir nepriklausomos valstybės korumpuotos valdžios veiksmų arena) ir Jurgą Ivanauskaitę (vaizduojama dabartinės Lietuvos realijos, verslo, politikos, šou verslo veikėjai; sukurta blogio prieš gėrį sąmokslo teorija). Latvių autorių kūriniuose aiškinamasi, kodėl ne visi Latvijos gyventojai patenkinti ir dabartiniu gyvenimu, nors yra laisvi piliečiai.

Tikra atgaiva, malonūs prisiminimai Dainuojančios revoliucijos dalyviams – auditorijai parodytas estų profesionaliai sukurtas dokumentinis filmas (2004 m.). Komentavo prof. dr. K. Brüggemannas. Rodomi unikalūs kadrai nuo 1918 iki 1940 m. (nepriklausomos Baltijos valstybės), 1939 m. Molotovo–Ribbentropo paktas ir 1940 m. birželį SSRS įvykdyta okupacija, Antrasis pasaulinis karas ir 1941 m. vidurio–1944 m. pirmosios pusės nacių Vokietijos okupacija, 1944–1990 m. – antroji SSRS okupacija. Sovietų valdžios vykdytas estų tautos, kultūros genocidas (estų piliečių žudynės, tremtys į Sibirą), krašto kolonizavimas, gyventojų ir įvairių gyvenimo sričių sovietizacija, privačios nuosavybės nusavinimas, varymas į „kolchozus“ ir kiti nusikaltimai. Po karo vykęs ginkluotas estų pasipriešinimas – partizaninis karas, vėliau, nuo 1954 m. – neginkluotas pasipriešinimas. 1976 m. įkuriamos Estijos, Latvijos ir Lietuvos Helsinkio grupės. Estų kultūros išskirtinis požymis – dainų šventės, vykstančios nuo 1869 m. (Latvijoje – nuo 1873 m., Lietuvoje – nuo XX a. pradžios). Kaip teigiama filme, „estų ginklas – daina“, kitokio jie neturi (beje, tas pats pasakytina ir apie lietuvius, latvius). „Laisvę iškovojome daina! Nugalėjome sovietinius tankus! Estai, jų daina gyvuoja!“ Palyginamos dainų šventės, vykusios per sovietų okupaciją, ir vykstančios iškovojus nepriklausomybę (įvairaus amžiaus Estijos dainininkai susirenka Taline – iki 20 000 žmonių). Vykusiai atskleistos galimybės demokratiniams procesams, kai SSRS vadovas M. Gorbačiovas paskelbė „perestroiką“ ir „glasnost“. Estai dainuoja ir kai sunku, ir kai širdis džiaugiasi. Per dainą, per tūkstantinius mitingus (ir Vilniuje), Baltijos kelią parodyta tautų valia iškovoti laisvę. Džiaugsmą užtemdo žudynės Vilniuje, žuvusiųjų gynėjų laidotuvės, 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. reakcinių prostalininių jėgų sukeltas nepavykęs antidemokratinis pučas Maskvoje.

Nepriklausomos Rusijos prezidentas (nuo 1991 m. birželio), ryžtingas demokratas Borisas Jelcinas 1991 m. liepą su Lietuvos valstybės vadovais pasirašė sutartį, pagal kurią Lietuva ir Rusija pripažino viena kitą tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis. 1992 m. rugsėjo 8 d. pasirašytas susitarimas dėl Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, 1997 m. spalio 23–25 d. – dėl Lietuvos ir Rusijos valstybinės sienos. Baltijos valstybių tarptautinė padėtis pagerėjo, kai 1991 m. gruodį subyrėjo, žlugo SSRS (Belovežo susitarimas), o M. Gorbačiovas atsistatydino iš nebeegzistuojančios valstybės prezidento pareigų (SSKP generalinio sekretoriaus pareigų atsisakė tuoj po pučo Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio 24 d.). Filme prisiminimus tiksliai pasakoja Dainuojančios revoliucijos didvyriai, Estijos liaudies fronto vadai, partijų pirmininkai, vėliau tapę Estijos Respublikos ministrais pirmininkais, prezidentais, Seimo vadovais: Edgaras Savisaaras, Martas Laaras, Lennartas-Georgas Meris, Marju Lauristin, Arnoldas Rüütelis (Riuitelis) ir kiti. Pozityvios reikšmės turėjo Estijos KP pirmojo sekretoriaus Arnoldo Rüütelio pozicija.

Kaip ir būdinga estams, tekstuose, kadruose tie revoliucijos veikėjai neišskiriami – nepaisoma, kas buvo žymesnis, o kas ne. Tiesa, įvykiai daugiausia rodomi Estijoje, Taline. Dėl to jų savo akimis nemačiusiam, nedaug informacijos turinčiam žiūrovui gali susidaryti įspūdis, kad taikios revoliucijos Baltijos šalyse „varomoji jėga“ buvo estai. Antra vertus, tai estų, o ne bendras estų–latvių–lietuvių kinematografininkų kūrinys. Vis dėlto geresnio istoriniu politiniu požiūriu, brandesnio objektyvumu, informatyvumu, racionalumu dokumentinio filmo apie Dainuojančią revoliuciją lyg ir nesukurta.

Seminaro Sankelmarko akademijoje dalyvius džiugino dokumentinis filmas (vokiečių kalba) apie šio rašinio pradžioje minimą visų gerbiamą „draugystės tiltų tarp tautų“ tiesėją daktarą Dietmarą Albrechtą. Filmą sukūrė kauniečiai: prodiuseris (kamera) Arvydas Barysas, idėja, jos įgyvendinimas, tekstas – Marijos ir Martyno Purvinų. Filmo modus vivendi pristatė Marija Purvinienė. Filmo herojus vaikšto po Kuršių nerijos kopas, Baltija yra bendra Lietuvos, VFR ir kitų šalių jūra. Kaip minėta, Nidoje su kolegomis ir bendraminčiais jis įkūrė rašytojo Nobelio premijos laureato Thomo Manno kultūros centrą. Dr. D. Albrechtas prisimena, kad Lietuvoje prasidėjus tautiniam sąjūdžiui, jis padarė Molotovo–Ribbentropo slaptųjų protokolų (iš pradžių Maskva juos neigė buvus) kopijų ir slapta per Rygą atvežė į Lietuvą. Dr. D. Albrechto pastangomis įkurta Baltijos akademija (Sankelmarke, Travemündėje, Lübecke) jungia prie Baltijos gyvenančių tautų žmones. Šis ramaus būdo įžymus mokslininkas pamilo Prūsiją ir Mažąją (Prūsų) Lietuvą, dabartinę Lietuvą (buvusią Didžiąją) ir jos žmones. Draugystę stiprina jo knyga Dešimt dienų Prūsijoje, išversta į kelias prie Baltijos gyvenančių tautų kalbas. Filme rodomas dr. D. Albrechto lankymasis ir Bitėnų-Rambyno kapinėse-panteone: čia perlaidoti iš Vokietijos parvežti Mažosios Lietuvos lietuvininkų veikėjų Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio Kristupo Banaičio, o šių metų rugsėjį – ir Jono Vanagaičio palaikai. Ne kartą dr. D. Albrechto lankytasi Karaliaučiaus krašte, Vilniuje. Paskutinį – kai šių metų vasario 16 d. Lietuvos Respublikos prezidento buvo apdovanotas garbingu ordinu. Filmas kelia įvairių minčių. Puiku, kad ši asmenybė įamžinta. Tai dr. D. Albrechto bičiulių, kolegų lietuvių padėka.

Apie VFR vyriausybės politiką sovietų Baltijos šalių atžvilgiu papasakojo dr. Kristina Sphor-Readman iš Londono, kuri turi surinkusi daug duomenų, vertingų faktų. Vykdyta dviguba politika: VFR oficialiai pripažino SSRS sudėtyje esančias tris Baltijos šalis, neoficialiai – nepripažino. SSRS valdant M. Gorbačiovui esą nenorėta pakenkti jo vykdomai „perestroikos“ politikai. Germanistė vertėja Janina Vaitkienė iš Šiaulių pagrįstai pastebėjo, kad SSRS–VFR susitarimas Baltijos dugnu tiesti dujotiekį galėjo pakenkti kitų Baltijos šalių saugumui, ne tik ekologijai; palyginimui – stalininės SSRS ir hitlerinės Vokietijos draugystės ir bendradarbiavimo sutartis. Seminare aktyviai dalyvavo Hamburge gyvenantis prof. dr. Izidorius (Isidor) Levinas. 90-metis senolis gimė 1919 m. Daugpilyje. Tartu universitete baigė polonistikos studijas, moka lenkiškai. Nacių iki 1945 m. kalintas Sttuthofo koncentracijos stovykloje. Dirbo Leningrado, Tadžikijos, Azerbaidžano mokslo įstaigose, todėl moka ir rusiškai. Tyrinėja Bibliją, domisi tautotyra. Gyvybingumo, traukos žinioms pavyzdys jaunimui.

Seminaras baigtas berlynietės dr. Evos-Claritos Onken (dalyvių sąraše įrašyta Lüneburg–Tartu) pranešimu Pasikeitę vaikai: „Dainuojančios revoliucijos“ atsiminimai Latvijoje. Kalbinti tuomečiai vaikai, dabar jau suaugę žmonės. Merginos ir vaikinai tuos įvykius prisimena kaip netikėtus, manyta, kad gali grįžti „seni laikai“. Per tą taikią revoliuciją buvusi tvirta žmonių vienybė, didis tikslas, lūkesčiai. Praėjus tiek metų dabar nebėra tokios vienybės, draugystės, kiekvienas rūpinasi savimi, savo gerove. Sovietų okupacijos metais prievarta buvo iš viršaus diktuojama. Ir Vakarų šalių, ir rusų tyrinėtojai priėjo išvados, kad melo detektorius nuomonių, psichologijos, tiesos negalėjo atskleisti, nes visur ir visada buvo meluojama – reikėjo išgyventi. Pasak estų jaunimo, mūsų laikais kiekvienas pats turi rasti savo gyvenimo kelią, turėti savo nuomonę, idėją ir ją įgyvendinti. Anot estų ir latvių, atkūrus nepriklausomybę nemãžai gyventojų daliai gyvenimas pablogėjo, ypač per šią ekonominę krizę. Nepaisant sunkumų ir klaidų, einama į pažangą.

Seminaro dalyviai, pasakodami ir apie įvykius Lietuvoje, neminėjo svarbios katalikų Bažnyčios veiklos, jos nelegaliai leistos unikalios Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos (1972–1989 m., 81 numeris). Gal dėl to, kad Estijoje ir Latvijoje evangelikų Bažnyčia ne taip stipriai, autoritetingai dalyvavo laisvės kovose.

Seminaras vyko konstruktyviai, pakiliai, vyravo geranoriškumo, vienybės dvasia. Tai dar labiau suartino estus, latvius, lietuvius, vokiečius ir kitus. Optimizmo ateičiai suteikia širdis virpinanti daina-himnas estų, latvių ir lietuvių kalbomis Jau bunda Baltija... Šiandien plintant blogiui, neteisybei, skurdui, nevilčiai, korupcijai, kaip niekad reikia dvasinės stiprybės ir teisybės. Daugybės nelaimių viena priežasčių – didelė gyventojų socialinė atskirtis, nelygybė, valdžios klaidos, atotrūkis nuo visuomenės. Dėl oligarchinių grupuočių veiksmų vyksta pilietinės visuomenės, tautos žlugdymas. Būtinos permainos.

Esame labai dėkingi Academia Baltica vadovui daktarui Christianui Pletzingui ir visam kolektyvui už nuostabų seminarą, rūpestį, svetingumą ir vaišingumą.


Sankelmark–Vilnius

 



Nuotraukoje:

Prie Sankelmarko akademijos. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Kraštas prie Nemuno“ (2006 m. lapkritis) dalyvių iš Lietuvos ir Vokietijos grupė su Baltijos akademijos buvusiu vadovu dr. Dietmaru Albrechtu (trečias iš kairės) ir dabartiniu vadovu dr. Christianu Pletzingu (antras iš dešinės)