MOKSLASplius.lt

Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Ši istorija vokiečių karinę vadovybę parodė iš kiek netikėtos pusės. Skirtingai nuo sovietų vokiečiai saugojo savo karių gyvybes, kovos lauke nepalikdavo sužeistųjų ir žuvusiųjų. Apie tai savo prisiminimų knygoje rašo ir Brunas Sutkus, vienas geriausių Vermachto snaiperių Antrojo pasaulinio karo metais, kurio stebėtinus karo ir pokario metų nuotykius pasakojome ir Mokslo Lietuvoje (2008 m. spalio 9 d. Nr. 17 (395)). Matyt, tektų sutikti su Bernardu: abiejose kariaujančiose pusėse buvo visokių protų, kaip ir absurdiškų įsakymų, kainavusių karių gyvybes.


Kaip biustas virto paminklu


Kas nežino Kristijono Donelaičio paminklo Klaipėdoje? Žino visi, kaip ir Donelaičio aikštę, tik ne visi žino, kad čia buvo kuriamas visai ne poeto paminklas, o biustas. Bent oficialiai taip turėjo būti. Mat kai skulptorius Petras Deltuva rausvo granito luite iškalinėjo būrų ir Mažosios Lietuvos poeto bruožus, Klaipėda, kaip ir kiti Lietuvos miestai statyti paminklus be aukščiausiojo palaiminimo iš Maskvos neturėjo teisės. O biustą statyti buvo galima. Todėl oficialiai pagal popierius buvo iškaltas Donelaičio biustas, o iš tikrųjų 1973 m. pastatytas paminklas. Mat biustą uždėjus ant labai aukšto postamento išėjo puikiausias paminklas. Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Perpratus sovietinės sistemos veikimo mechanizmą, buvo įmanoma rasti būdų kaip apeiti įvairiausius draudimus. Vilniaus valdžiai tokia klaipėdiečių gudrybė buvo žinoma ir nekliuvo, slapta net buvo palaikoma – svarbu, kad „stiprus centras“ nerastų prie ko prikibti.

Vertinant šį paminklą tuos dalykus pravartu turėti galvoje. Matome organišką ryšį tarp biusto ir postamento, poeto portretas tarsi išauga iš pačios žemės. Tvirtinama, kad tai buvo pirmasis Donelaičio portretas, sukurtas pagal istoriko, archeologo, antropologo ir mediko tyrinėjimų dokumentuotą medžiagą. Norint galima rasti trūkumų: meniniu požiūriu šioje vietoje jis tikriausiai nusileidžia 1896 m. atidengtajam kaizerio Vilhelmo I (1797–1888) paminklui. Ant 3 m aukščio postameno uždėta bronzinė 2,7 m aukščio skulptūra vaizdavo kaizerį su generolo munduru, aukšta kepure. Klaipėdos sukilėliai 1923 m. šį paminklą nugriovė.

Į paminklo Donelaičiui atidengimo iškilmes Klaipėdoje atvažiavo poetai Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, dailininkas Stasys Krasauskas, nuolatinės K. Donelaičio komisijos pirmininkas, Lietuvių literatūros instituto direktorius akad. Kostas Korsakas. Buvo sakomos prakalbos, skambėjo eilės – Klaipėda pagerbė didįjį poetą. Nuo to meto pagerbia kasmet.

Rugsėjo 1-ąją Donelaičio paminklą Klaipėdos studentai apjuosia vainiku ir pradeda naujųjų mokslo metų iškilmes. Tai jau tradicija. Vienais metais doc. Jurgis Mališauskas su penkto kurso studentais lituanistais iš Tolminkiemio, kur daug metų gyveno, kunigavo ir buvo palaidotas Donelaitis, atvežė puokštę žolynų. Užrašas ir puokštė išliko Bernardo nuotraukoje: Dainiau, ši puokštė iš Tavo Tolminkiemio ir Romintės šilo.

Ne kartą Tolminkiemyje buvo rengiama Klaipėdos universiteto pirmo kurso studentų imatrikuliacija. Donelaitis į studentus imatrikuliuotas Karaliaučiaus universitete, o Klaipėdos studentams tokia simboline vieta tapo Tolminkiemis.


Naujieji metai – su Donelaičiu


Bernardas dalijasi patirtimi kaip iš nieko gali gimti knyga. Vaikystėje girdėjome pasaką kaip kareivis virė sriubą iš kirvio, bet juk ne iš nieko. Bernardo užduotis sunkesnė – pasiklausykime.

1989 m. sausio 1 d. buvo minimos Kristijono Donelaičio 275-osios gimimo metinės. Bernardas Aleknavičius pasiūlė Klaipėdos K. Donelaičio vidurinės mokyklos mokiniams apjuosti poeto paminklą vainiku. Klaipėdos laikrodžių muziejus taip pat įsikūręs Liepų gatvėje

Kaip ta išganinga mintis kilo – pakviesti klaipėdiečius prie Donelaičio? Tuo metu Bernardas baigė rengti leidinį Donelaitis ir mes, gyveno Donelaičiu ir mintimis, kurias pažadino įvairių sričių kūrėjai. Bernardo dėka tie kūrėjai ne tik kūriniais, bet ir žodžiais išreiškė savo santykį su Poetu. Metus pradėti su Kristijonu Donelaičiu atrodė labai prasminga, tiesiog būtina ir klaipėdiečiams.Nors atėjo daugiausia mokytojų raginami mokinukai, bet jie tapo užgimusios tradicijos pradininkai. Dalyvavo gal kokie aštuoni mokinukai, sustojo prieš paminklą ir keli susidomėję praeiviai. Tai vyko sausio 1 d. 12 valandą skambant Klaipėdos kariljonui – varpų muzikai.

Kitais metais atėjo gal kokių dvylika žmonių, 1991-aisiais – dar kokiais trim daugiau. Tai virto tradicija – sausio 1-ąją 12 valandą dienos rinktis prie Donelaičio paminklo. Dabar jau ir priminti nereikia, klaipėdiečiai ir neraginami ateina. 2009 m. sausio 1-ąją susirinko apie 300 žmonių. Labai graži ir prasminga šventė. Atsiranda, kas pasako prakalbą, paskaito eilėraščių. Numatyta, kad 2010 m. sausio 1 d. trumpą 10 minučių prakalbą apie Donelaitį mūsų gyvenime pasakys buvęs Klaipėdos universiteto rektorius profesorius Stasys Vaitekūnas.

Bene 18-ai tokių švenčių vadovavo B. Aleknavičius, bet dabar šias visuomenines „pareigas“ perleido Klaipėdos universiteto doc. Aleksandrui Žaliui.Buvusiuose užeigos namuose Liepų gatvėje, kuriuose apsistodavo J. Zauerveinas, dabar įsikūręs verslo centras, kurio fasadą puošia ši atminimo lenta

Bernardas apskaičiavo, kad 2013 m. 25-ąjį kartą poeto gerbėjai Naujųjų metų dieną susirinks prie Donelaičio paminklo. Bernardas sumąstė ta proga išleisti bukletą, gal net pretenduojantį į knygelę apie šią užsimezgusią tradiciją. Ir pavadinimą sugalvojo – Su Donelaičiu širdyje. Išsaugojo ir pirmąją informaciją apie susibūrimą prie poeto paminklo, pasirašytą G. Rutkaus. Apgailestauja, kad tą pirmąjį kartą nesumojo nufotografuoti atėjusiųjų, nė į galvą nešovė, kad tai tradicijos užuomazga.

Po metų jau fotografavo, pasirodė išspausdinta platesnė informacija Gėlės prie Kristijono Donelaičio paminklo. Trečiaisiais metais spaudoje jau pasirodė raginimas: Ateikite prie Donelaičio ir jūsų troškimai išsipildys. Autorius – gydytojas chirurgas Kęstutis Vaišvila, apsigynęs mokslų kandidato disertaciją, bet Vyriausioji atestacinė komisija, vadinamasis VAK’as Maskvoje disertacijos nepatvirtino, kadangi disertacijos autorius – buvęs tremtinys. Šiam neliko nieko kito, kaip pasiguosti Donelaičiui. Padėjo – disertaciją patvirtino Lietuvos mokslo taryba – nepriklausomybę paskelbusi Lietuva jau neprašė Maskvos palaiminimų.

Ketvirtajame susibūrime prie Donelaičio nuotraukoje matome nemažą būrį žmonių. Man – tiesiog būrys, o Bernardui visai ne beveidė minia: štai lietuvininkė, antai moksleivė skaito Donelaičio posmus, štai reformatas kalvinistas Čigas iš Biržų, čia – reformatas liuteronas, ši moteris atvažiavusi iš Vokietijos, kita – iš Priekulės, kur pasižinojo su Eve Simonaityte. Bernardas nuotraukoje mato visus lietuvininkus, išskyrus vieną kitą asmenį, žino visų pavardes ir vardus.


Auga Donelaičio karta


Pasakodamas apie vieną iš susibūrimų Bernardas įterpia profesoriaus Vytauto Jakelaičio mintį: „Donelaitis gyvas, kol mes gyvi. Iš kartos į kartą srūva ta gyvybė.“ Arba štai aktoriaus ir poeto Broniaus Gražio mintis: „Donelaitis – gaivinantis šaltinis, nacionalinės literatūros oazė, kuri traukė ir trauks prie savęs ištisas kartas piligrimų, savo magišku meniniu žodžiu į mažos tautos tragišką likimą. Ir kuo anksčiau, kuo jaunesni atsigersime iš to šaltinio, tuo greičiau tapsime turtingesni, dvasingesni.“ Vienas iš šventės dalyvių rašo: „Sveikas, Kristijonai, gimtadienio savo ir naujamečio balto sulaukęs“, o Bernardui smagu, kad tai zanavykas, jo kraštietis doc. dr. Zenonas Rimkevičius, hegzametru 2006-aisiais šitaip pasveikinęs Donelaitį.Kaip ir kasmet sausio 1 d. 12 val. prie šio paminklo rinksis klaipėdiečiai

Viename susibūrimų aktorius Vytautas Paukštė skaitė eilėraščių posmus, kitą kartą atėjo muzikai ar net choras. Lietuvininkas Jurgis Aušra su anūku Pauliumi padėjo gėles prie poeto paminklo. Donelaičio Metų ištrauką skaitė mokinė Audrutė Urbutytė.

O štai šis vaikelis gimė sausio 1-ąją, lygiai po metų tėveliai jį atsinešė prie paminklo, o kai sukako 19 – pats atėjo prie Donelaičio. Auga ištisa Donelaičio karta, Bernardo nuotraukose matyti besniegės ir snieguotos žiemos. Kasmet norint fotoaparato objektyve aprėpti susibūrusius aplink Donelaitį Bernardui tenka trauktis vis toliau ir toliau nuo paminklo.

Vienais metais Klaipėdoje per Naujuosius siautė didžiulė pūga, bet žmonės Donelaičio nepamiršo, susirinko. Vadinasi, šis susirinkimas tapo neatsiejama Naujųjų metų sutikimo dalis. Bandau įdėmiau įsižiūrėti į nuotrauką, bet niekur nematau šampano butelio rankose ar truktelėjusių ko nors stipresnio žmonių veidų. Ateina tik tie, kurie jaučia trauką ne prie butelio, o prie Poeto. Visados ateina klaipėdiečiai Seimo nariai ir Klaipėdos miesto meras.

Per tuos naujametinius susiėjimus prie Poeto paminklo galima įsitikinti klaipėdiečių trauka prie versmės, kurios vardas – Donelaitis. Pasak Bernardo, tai žmonių dvasioje vykstančio pokyčio išraiška, kurios prasmingumą geriausia suvokti iš laiko nuotolio.

Klaipėdiečiai tikisi, kad 2014 metais, kai bus minimos K. Donelaičio 300-osios gimimo metinės Klaipėdos universitetui bus suteiktas poeto vardas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukose:

Retai kada galima išvysti tokį vaizdą, kad Danės upės neraižytų laivai laiveliai

Karys budi Lietuvos sargyboje

Prie šio verslo centro Liepų gatvėje netrukus iškils paminklas J. Zauerveinui

Klaipėdos laikrodžių muziejus taip pat įsikūręs Liepų gatvėje

Buvusiuose užeigos namuose Liepų gatvėje, kuriuose apsistodavo J. Zauerveinas, dabar įsikūręs verslo centras, kurio fasadą puošia ši atminimo lenta

Kaip ir kasmet sausio 1 d. 12 val. prie šio paminklo rinksis klaipėdiečiai