Lietuviškų giesmynų medžioklėje
Gerbiamas Profesoriau, parodėte stebėtiną prisirišimą prie savo tyrinėjimų objekto – Danieliaus Kleino, ir ištikimybę mokslui. Buvote tegu ir nuotolinis, bet birželį Danieliaus Kleino 400-osioms gimimo metinėms skirtos konferencijos dalyvis.
Netikėtai atsidūręs ligoninėje paprašiau savo žmonos Birutės įspėti konferencijos organizatorius ir rengėjus Vilniuje, kad atvykti negalėsiu. Svarbiausias konferencijos organizatorius dr. Artūras Judžentis tada paprašė atsiųsti bent jau pranešimą. Žmona į ligoninę atvežė mano parengtą ir tik ką išleistą Danieliaus Kleino faksimilinį leidimą, popieriaus ir per porą dienų baigiau jau pradėtą rengti pranešimą. Žmona perrašė tekstą kompiuteriu ir išsiuntė į Vilnių, kur ir buvo perskaitytas Vilniaus universitete konferencijos metu.
Aišku, tai nebuvo tobuliausias pranešimas, kurį kada nors esu parengęs – juk rašyta ligoninėje.
Vis dėlto tai istorija su laiminga pabaiga, nes išplėstą ir gerokai patobulintą Jūsų pranešimą Danieliaus Kleino konferencijos dalyviai, teisingiau sakant, vilnietiškoji konferencijos dalis, turėjo galimybę išklausyti vėliau, spalio 27 dieną. Tokią galimybę Jums suteikė Danieliaus Kleino jubiliejinės konferencijos organizatoriai. Taigi spalio pabaigoje Vilniaus universitete įvyko konferencijos tarsi antroji dalis. Kas ne kas, o jau Danieliaus Kleino vėlė dėl tokio pagerbimo tikrai neturėtų pykti.
Bet kuriuo atveju privalėjau pranešimą parengti, nes dirbdamas prie Danieliaus Kleino Naujos giesmju knygos faksimilinio leidinio turėjau su D. Kleinu „bendrauti“ beveik trejus metus. Tai buvo labai intensyvus bendravimas.
Parengėte išties labai solidžią knygą, įspūdingo formato, tačiau Danielius Kleinas yra tik pusės to folianto autorius?
Pusę knygos sudaro faksimilinis Danieliaus Kleino Naujos giesmju knygos leidinys, o kita dalis tenka šaltiniams ir faktams, perspausdintiems iš anksčiau leistųjų lietuviškųjų giesmynų. Daugiausia perrašyta iš XVII a. Karaliaučiuje leistųjų giesmynų, kuriuos rasti buvo gan sudėtinga. Pateikiamas platus įvadas, išsamūs komentarai lietuvių ir vokiečių kalbomis, giesmių sąrašai ir bibliografija, be to, išsamus jauno lituanisto Mindaugo Šinkūno straipsnis apie Kleino rašybą.
Tyrinėjo vokiškai Nolens volens turėjote įsitraukti į giesmynų paiešką, tapote savotišku senųjų knygų detektyvu.
Teko dalyvauti paieškoje, kuri užtruko ir kainavo nemažai pastangų. D. Kleiną pradėjau tyrinėti 2001 metais. Prieš keletą metų interviu metu Mokslo Lietuvos skaitytojams minėjau, kad stengiausi tyrinėti vokiškai, t. y. nuosekliai.
Nepakenktų, jeigu iš naujo pakartosite, kaip tą vokišką arba nuoseklųjį tyrinėjimo būdą reikėtų suprasti.
Pradėti nuo pradžios, vadinasi, nuo Martyno Mažvydo. 2000 m. kaip tik buvo išspausdinti M. Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, paskui Jono Bretkūno Giesmės duchaunos, kiek vėliau Lozoriaus Zengštoko (Sengstock) Giesmynas. Tai faksimiliniai leidiniai su visais šaltiniais. 2001 m. vasarą visus šiuos leidimo darbus baigiau, tad atėjo laikas imtis Danieliaus Kleino. 1666 m. išspausdintos D. Kleino Naujos giesmju knygos ir po metų be pakeitimų pakartotas antrasis leidimas labai svarbus moderniai lietuvių eilėdarai. Keturi žinomi knygos egzemplioriai saugomi užsienio šalyse: du Valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne, po vieną Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje ir Torūnės universiteto bibliotekoje.
Kuo sudėtingas Danielius Kleinas Į Kleino viršukalnę kopėte per Mažvydą, Bretkūną ir Zengštoką. Ar tai reiškia, kad Kleinas sudėtingiausias?
Kleinas iš visų šių autorių sudėtingiausias, nes jo Naujos giesmju knygos – gerokai didesnė knyga. Pradėjau Kleiną tyrinėti, norėjau parengti kritišką leidimą su šaltiniais, t. y. su autentiškais to laikotarpio tekstais. Maniau būsiant netikslinga vien tik perrašyti tekstus iš vokiškų antologijų, kurios parengtos XIX šimtmetyje. D. Kleinas ir kiti jo Giesmju knygų sudarytojai ir leidėjai po ranka turėjo konkrečias knygas. Labai svarbu nustatyti – kokias, kuo rėmėsi savo leidimams. Kai pradėjau D. Kleinu domėtis, tyrinėti, padėtis atrodė beviltiška.
Ar beviltiška kaip Lietuvos filologijos mokslas suprato D. Kleino epochą ir jį patį?
Ne, beviltiška man pačiam. Ir štai kodėl. Turėjome gero lygio vokišką giesmynų tyrinėjimo repertuarą, kurio pagrindą sudarė Die Gesangbücher der Stadt Königsberg (Karaliaučiaus miesto giesmynai). Ta knyga parašyta 1927 m., autorė Ruth Führer joje mini, kad 1650 m. Karaliaučiuje pasirodė didžiulis giesmynas, aišku, vokiečių kalba. Tai New Preussisches vollständiges Gesangbuch (Naujai papildytas Prūsijos giesmynas) – pilnas ir išties pirmas didelis XVII a. giesmynas Prūsijoje.
Tai reiškė, kad Danielius Kleinas galėjo iš to giesmyno imti giesmes savo leidiniams?
Iš esmės – taip. Tą XVII a. giesmyną savo darbe retsykiais naudojo žymusis vokiečių himnologas Albert Fischer (1829–1896), kuris sudarė fundamentalią šešių tomų antologiją Das deutsche evangelische Kirchenlied des 17. Jahrhundertes. Tyrinėtojas rašė, kad minėtu giesmynu jis naudojosi Berlyne bibliotekoje, jį citavo.
Jums beliko to vokiečio tyrinėtojo pėdomis pasekti?
Būtų labai paprasta, jei tą egzempliorių būtų pavykę rasti. Deja. Minėtoji Ruth Führer, 1927 m. išleistos knygos autorė, rašė ieškojusi Berlyne to giesmyno egzemplioriaus, bet nepavyko. Bibliotekos kataloge knyga buvo įregistruota, tačiau tyrinėtoja jos nerado – buvo dingusi. A. Fischer tą giesmių knygą naudojo 1870–1880 m., iš jos nurašė keliasdešimt giesmių.
Žinant vokiečių pedantiškumą ir skrupulingumą galėtume spėti, kad tas egzempliorius greičiausiai dingo per Pirmąjį pasaulinį karą?
Galėjo dingti per karą, bet tai tik spėjimas. Žinoma, tas tyrinėtojams labai svarbus giesmynas perspausdintas 1653, 1655 ir 1657 metais.
Akivaizdu, kad giesmyno paklausa buvo didelė, todėl buvo perleidinėjama XVII a. viduryje. Ar tie leidimai buvo papildomi naujomis giesmėmis, o gal kartojami be pakeitimų?
Iš esmės buvo perspausdinamas tas pats giesmynas, nauji leidiniai nedaug papildomi. Paprastai prie pakartotinio leidimo atskirai buvo pridedamos naujų giesmių dalys. Labai gera leidybos metodika.
Tai kuriuo leidimu rėmėsi D. Kleinas? Aptikta nauja giesmė D. Kleino knygoje reikštų, kad galėjo būti naudotas būtent tas vokiško giesmyno leidimas, kai ta nauja giesmė pirmą kartą išspausdinta, bent jau ne anksčiau.
Galima spėti, kad Kleinas rėmėsi pirmuoju to giesmyno leidimu. Visa bėda, kad įrodyti nelengva, nes pirmasis leidimas neprieinamas, dingęs.
Įdomu, kad visų keturių leidimų nė vieno egzemplioriaus nebuvo Karaliaučiaus bibliotekose, kai savo knygą rašė Ruth Führer. Ji gyveno Karaliaučiuje, bet nė vieno iš tų egzempliorių savajame mieste nerado.
Ar ne keista, kad svarbiausiose Prūsijos bibliotekose Karaliaučiuje nebuvo tokių reikšmingų visam kraštui giesmynų?
Galėjo būti ir taip, bent jau vienas bibliotekininkas iškėlė tokią versiją: dažnai naudojami giesmynai galėjo nusidėvėti ir būdavo išmetami. Tačiau faktas, kad po Pirmojo pasaulinio karo nė vieno tų XVII a. vidurio giesmynų jau nebuvo. Reikia turėti mintyje, kad Ruth Führer galimybės buvo daug geresnės už mūsų galimybes, nes per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos bibliotekos ir knygų saugyklos labai smarkiai nukentėjo. Ruth Führer rašė, kad vienas pirmojo leidinio egzempliorius buvo Berlyne, bet dingo, o antrojo ir trečiojo leidinio jau niekur Vokietijoje nepavyko rasti. O 1657 m. ketvirtojo leidimo vieną unikalų egzempliorių ji nagrinėjo Hamburgo miesto viešojoje bibliotekoje.
