Lietuviškų giesmynų medžioklėje

Knygų pelenai sujungė Hamburgą su Liubeku

Ruth Führer duomenimis, tai buvo vienintelis žinomas išlikęs egzempliorius. Dirbdamas su tais giesmynais įsitikinau, kad įvairiose bibliotekose išlikdavo bent po egzempliorių kokio nors giesmyno.

Ar turite versiją, kodėl tokio reikšmingo giesmyno nerasta?

Reikia turėti mintyje, kad dar nebuvo poreikio surinkti visas knygas, galvoti apie būsimus tyrinėtojus ir tolimą ateitį.

Knyga dar nebuvo įgijusi kultūros paveldo statuso?

Būtent. Kartais lemdavo atsitiktinumai. Nesunku suprasti, kodėl Hamburge neišliko minėtas giesmynas. 1943 m. šį miestą bombardavo anglų aviacija, Hamburgo viešoji biblioteka visiškai sudegė. Vienas garbingo amžiaus vokietis pasakojo, kad degančio Hamburgo pelenai pasiekė net Liubeką, t. y. vėjo buvo nunešti 60 kilometrų.

Graudus ir net metaforiškas pavyzdys, kaip knygų pelenai sujungė Hamburgą su Liubeku.

Todėl Hamburge visiškai nėra senų knygų. Yra nauja biblioteka, kuri senų fondų neturi.

Vadinasi, Hamburgas iškrito iš Jūsų tyrinėjimų maršruto?

Pradėdamas gilintis į Kleino giesmynus daug tikėjausi iš Gdansko ir Vroclavo, kuriuos vokiečiai vadina Dancigu ir Breslau, taip pat Hamburgo, tačiau viltys nepasiteisino. Taigi mano tyrinėjimų pradžia buvo visiškai liūdna.

Atradimus galima daryti iš namų neiškėlus kojos

Suvokiau, kad vienaip ar kitaip reikia ieškoti – gal pasiseks. Aišku, senų knygų nuo karo laikų Vokietijoje sumažėjo, laimei, atsirado naujų galimybių. Dabar galima daryti atradimus niekur iš namų neiškėlus kojos – padeda visagalis internetas. Štai pavyzdys.

Šiais metais buvau išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku, tad savo inauguracinei paskaitai pradėjau rinkti medžiagą apie prancūzų filosofo Etjeno Bono de Kondiljako (Condillac, 1714–1780) veikalus, kurių yra Vilniaus ir Lietuvos bibliotekose. Mat šią temą pasirinkau savo inauguracinei paskaitai. Be didesnio vargo per internetą sužinojau, kokie šio filosofo veikalai yra Vilniaus bibliotekose. Sužinojau, kad yra net Kondiljako Logika, išversta į lenkų kalbą, Edukacinės komisijos užsakymu ją išvertė Vilniaus universitete politinę ekonomiką dėstęs profesorius Janas Znoska (Jan Znosko, 1772–1833). Ta knyga yra Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, kita – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Taigi galimybės internete gauti informacijos yra unikalios.

Vokietijoje yra virtualus Karlsrūhės (Karlsruhe) universiteto katalogas, kuriame įdėtas visų Vokietijos bibliotekų katalogas. Ruth Führer praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje tokių galimybių neturėjo. Beje, į minėtą Karlsrūhės katalogą įtrauktos ne vien Vokietijos bibliotekų knygos, bet ir kai kurios knygos iš Anglijos, JAV bibliotekų, mažiau iš Italijos ir Prancūzijos katalogų.

Užsiminėte apie JAV. Ten gyvena nemažai evangelikų liuteronų ir kitų krypčių protestantų, tad ar negalėjo Jums rūpimi XVII a. Vokietijoje išleisti giesmynai atsirasti Amerikoje?

Amerikoje mane dominusių knygų nėra. Jos galėtų būti kurioje nors privačioje bibliotekoje, nes į Karlsrūhės universiteto bibliotekos katalogą neįtrauktos privačios bibliotekos. Manau, buvusioje Vokietijos Demokratinės Respublikos dalyje minėtos knygos tikrai nėra, bet buvusioje Vakarų Vokietijos dalyje išliko daug didikų pilių ir turtingų privačių bibliotekų, nors apie jose saugomus fondus juk nieko nežinome.

Nors padėtis ir atrodė beviltiška

Sunku vertinti. Prie privačiai saugomų leidinių sunku prieiti, nes privatūs savininkai neskuba savo saugomais lobiais dalytis net su tyrinėtojais. Ne paslaptis, kad kai kurie tų privačių savininkų kartais yra pavydūs ir tyrinėtojų neprisileidžia.

Norėčiau grįžti prie situacijos, kai sužinojau, kad Hamburgo bibliotekoje man rūpimo egzemplioriaus rasti nepavyko. Padėtis atrodė beviltiška: per internetą pradėjau ieškoti mane dominusių giesmynų, bet nusivylimas tik didėjo – niekur Vokietijos bibliotekose tų knygų aptikti nepavyko. Pagal Karlsrūhės katalogus išeitų, kad iš keturių ieškomo giesmyno leidimų Vokietijoje neliko nė vieno.

Katalogas atspindėjo Vokietijos universitetų ir viešųjų bibliotekų saugomas knygas?

Ne tik. Į tą katalogą patenka ir liuteronų bibliotekos, bet ne privačios. Vokietijoje yra kelios labai turtingos Liuteronų bažnyčios bibliotekos. Esu lankęsis Štutgarto liuteronų bibliotekoje, kurios fondas paliko didžiulį įspūdį. Arba Hildesheime netoli Hanoverio yra didžiulė liuteronų biblioteka. Tos bibliotekos gyvuoja prie vietinių liuteronų bažnyčių. Štai šios bibliotekos patenka į Karlsrūhės bibliotekų internetinį katalogą, bet mažos bažnyčių bibliotekėlės paprastai neįeina.

Kartais tenka nuolat iš naujo tuos internetinius katalogus tikrinti, nes jie nuolat papildomi naujais leidiniais. Kai pradėjau savo kelią į Danielių Kleiną, padėtis atrodė juodų juodžiausia.

Bet rankų nenuleidote? Antraip dabar nesikalbėtume.

Kai pradėjau tyrimo darbą, buvau įsitikinęs, kad privalau rūpimą giesmyną rasti. Juk Ruth Führer savo monografijoje išsamiai nagrinėjo Hamburge saugomą giesmyną ir pateikė visą jo turinį. Apie 15 savo studijos puslapių skyrė būtent tam giesmynui, aprašė nuodugniai. Net paviršutiniškai susipažinus su Ruth Führer studija buvo akivaizdu, kad beveik visi man žinomi šaltiniai tame giesmyne buvo spausdinti. Taip pat aptarta ir giesmyno struktūra.

Danieliaus Kleino giesmyno neskubėta spausdinti

Ne visai taip. Ruth Führer aprašytojo giesmyno struktūra buvo labai panaši į D. Kleino giesmyno struktūrą, tad turėjau pagrindo galvoti, kad D. Kleinui ta knyga buvo labai svarbi. Tai nebuvo didelė paslaptis, nes jau buvusiame mūsų pokalbyje su Mokslo Lietuva esu sakęs: tyrinėdamas Zengštoką pradėjau pastebėti, kad jau pastarojo giesmyno sandara rodė Zengštoką sekus tam tikru pavyzdžiu.

Bet juk netaikome Zengštoko ar Kleino giesmynams plagiato sąvokos?

Tai buvo visai normalu – išdėlioti savo giesmyno karkasą pagal pirmtakų pavyzdį, nes lietuviai turėjo kaip nors prisitaikyti prie vokiečių.

Gal priminkite, kur tas Zengštoko giesmyno modelis saugomas?

Saugomas Rostocko universiteto bibliotekoje Vokietijoje. Tai, kad Zengštokas savo giesmyną sudarė pagal svarbiausią iki tų laikų Karaliaučiuje išėjusį vokiečių giesmyną Geistliche Lieder und Psalmen, visiškai suprantamas dalykas. Tai buvo sektinas modelis, beveik visi nauji tekstų šaltiniai jame buvo išspausdinti. Todėl ir kilo mintis, kad D. Kleinas tikriausiai darė taip pat, kaip jau anksčiau buvo padaręs Zengštokas. Žinoma, kad D. Kleinas savo Naujas giesmju knygas parengė ir spausdinti atidavė maždaug 1653 metais. Parengtas rankraštis neišspausdintas gulėjo maždaug 12 metų.

Dėl kokių priežasčių neskubėta spausdinti?

Dėl prasidėjusios kritikos ir trinčių. Kleino giesmynas išspausdintas tik 1666 metais. Kadangi pavyzdinis vokiečių giesmynas išspausdintas 1650 metais, iki 1653 m. D. Kleinas turėjo pakankamai laiko juo pasinaudoti. Tuo labiau, kad kaip Tilžės lietuvių evangelikų liuteronų kunigas Kleinas turėjo nemažai talkininkų.

Dar kai kas iškart krito į akį. D. Kleino giesmynas vadinasi Naujos giesmju knygos, o vokiško giesmyno pavadinimas – Naujos papildytos Prūsijos giesmių knygos. Išėmę du žodžius gautume tą patį pavadinimą kaip kad D. Kleino knygos.

Kodėl Jums kaip tyrinėtojui taip svarbu tas D. Kleino giesmyno ištakas atsekti? Pripažinę, kad D. Kleinas sekė vokišku giesmynu autoriaus kūrybinis indėlis mūsų akyse juk nepadidės.

D. Kleino indėlio ir nesumažinsime, tačiau reikia suvokti, kaip iš tikrųjų Kleinas dirbo. Negalime daryti taip, kaip kartais buvo dirbama tarybiniais laikais. Gerai suprantu to meto mokslininkus, kai net ir labai geri specialistai ne dėl savo kaltės negalėdavo prieiti prie originalių knygų ir šaltinių, turėdavo tenkintis jiems prieinama literatūra. Labai svarbu suvokti aplinką, kurioje dirbo D. Kleinas, to meto kontekstą: jis buvo Prūsijos lietuvis, evangelikų liuteronų kunigas, kuris turėjo sekti tam tikrus literatūrinius modelius ir vykdyti Bažnyčios reikalavimus. Evangelikų liuteronų bažnyčioje vyravo vokiečių kunigai, kurių darbais teko sekti ir D. Kleinui.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Gvidas Mikelinis su naujuoju leidiniu „D. Kleino „Naujos giesmju knygos...“ skaito paskaitą „Danieliaus Kleino tradicijos giesmynų tyrimas“

Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys G. Mikelinis pristato savo naują parengtąją knygą; toliau iš dešinės – akad. Zigmas Zinkevičius, prof. Danguolė Mikulėnienė ir prof. Domas Kaunas

VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje Danieliaus Kleino 400-osioms gimimo metinėms skirtosios konferencijos tąsa

Danieliaus Kleino knygos

A. Fischerio antologijos bibliografijose minimas Berlyno bibliotekoje turėtas Karaliaučiaus 1650 m. giesmynas ir 1657 m. leidimo giesmynas Hamburgo bibliotekoje