Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (9)

Josifo neklausyti buvo neįmanoma

Kaip Josifas tas eiles skaitė – niekas nepakartos. Jo intonacijos ir balse slypinti muzika klausytoją visiškai pavergdavo. Taip teigia tų eilių Liejyklos g. Nr. 1., t. y. buvusiame Katilių bute, prisiklausęs Adas. Prisimena vieną išraiškingą atvejį.

Adas dirbo Komprojekte, iš ryto jį aplankė architektas Justinas Šeibokas. Šis buvo gal kokiais 10 metų vyresnis kolega, Adas jam tuo metu padėjo kažką projektuoti. Tai štai Justinas iš pat labo ryto atėjo „taisyti sveikatos“, ir draugai iškeliavo ieškoti „kur pučia šiltas pietų vėjas“. Tos paieškos galop atvedė ant Belmonto vaizdingų šlaitų, o kadangi pakeliui prie jų prisidėjo dar geras pažįstamas skulptorius, tai draugai visai įsismagino: net bandė išjodyti ramiai besiganantį supančiotą arklį. Arklys pasirodė ne toks jau romus ir vis numesdavo nevykusius kaubojus. Gerokai pasilinksminę grįžo į ten, nuo kur ir pradėjo savo tos dienos linksmybes – į Liejyklos 1.

Ten Josifas skaitė savo eiles, buvo dar keli klausytojai. Draugužiai buvo kaip reikiant įšilę, o Justinas, vyresnis ir todėl drąsesnis, kaip kad dažnai darydavo garsiai paklausė: „O šiuose namuose duos kas išgerti?“ Klausimas taip ir pakibo ore, kadangi buvo visai „ne į toną“ kambaryje tvyravusiai nuotaikai. Čia jau viešpatavo Josifo balsas ir poezijos mūza. Tą pajutę naujai pasirodžiusieji draugužiai labai greitai nusileido iš savo linksmų aukštybių ir prisidėjo prie klausytojų. Kai eiles skaitė Josifas, buvo neįmanoma jo neklausyti.

Paprastai jis skaitydavo 20 minučių, kartais gal pusę valandos, toliau vėl visi šnekučiuodavosi. Adas neatsimena, kad būtų reikėję Josifą prašyti ar kaip kitaip skatinti savo eiles skaityti – kažkaip savaime pratrūkdavo.

Ar labai tuo metu Josifas skyrėsi kad ir iš to meto vilnietiškos savo draugų aplinkos? Adas sakosi nejautęs jo išskirtinumo, bent jau pats Josifas nesistengė būti kuo nors daugiau, negu iš tikrųjų buvo. Kad tai Dievo piršto palytėtas talentas – tą jautė visi, su kuriais jis bendravo, bet juk kiekvienas tos aplinkos jaunų žmonių buvo savaip nepakartojamas ir įdomus. Tos pačios kartos panašiai mąstantys ir jaučiantys bendraamžiai. Kalbant apie literatūrą Brodskio kalboje buvo galima įžvelgti savo vertės pajautimą, o visus jungė aiškus antitarybinis nusiteikimas.

Dienos, kupinos Brodskio

Katilių gyvenimas Leningrade buvo kupinas Brodskio. Kartais po du kartus per dieną Josifas ateidavo pas Katilius, nes gyveno visai netoliese, vos už dviejų kvartalų. Dažnai ateidavo paprasčiausiai pasišnekėti – poetui tokio bendravimo reikėjo. Iš visų didžiausių Josifo Brodskio priešų – vienatvė, ko gero, buvo labiausiai nesuderinama su jo temperamentu ir būdo bruožais. Vienas niekada negalėjo būti ir nebūdavo. Jam svarbu buvo išsipasakoti, išsilieti. Su Ele Katiliene turėjo tą tarpusavio supratimo ryšį, kuris užsimezgė Vilniuje nuo pat pirmos jų pažinties dienos.

Didelę reikšmę turėjo ir tai, kad Josifo sūnus Andrejus ir Katilių pirmagimis Andrius gimė maždaug tuo pačiu metu. Tačiau Brodskio santykiai su Marina Basmanova klostėsi taip sudėtingai, kad jis praktiškai negalėjo prieiti prie sūnaus. Josifui jo labai stigo, tėvystės instinktai nebuvo patenkinti. Atėjęs pas Katilius Josifas Elei padėdavo vystyti Andrių. Elė pripažindavo, kad Josifas geriau už ją sugebėdavo tai atlikti. Jis eidavo su Andriumi pasivaikščioti į Taurijos sodą per tris kvartalus nuo Katilių gyventosios vietos. Poetą traukdavo toks bendravimas su mažyliu, ir Elė patikėdavo jam savo vaiką. Taigi nepraktiškasis Josifas kai kuriomis gyvenimo aplinkybėmis buvo praktiškas, sugebėdavo ne vien taksi pagauti, kai būdavo neįmanoma tai padaryti.

Jau buvome užsiminę, kad Katiliams trumpam išvykus iš Leningrado, jų bute dažnai su savo spausdinimo mašinėle bent neilgam įsikurdavo Josifas, taip bent trumpam pasigerindavęs savo gyvenimo sąlygas. Atsilygindavo šeimininkams kokiu ketureiliu ar palikęs savo piešinį ant paprasčiausios popieriaus skiautės. Maloniai sutikus Elei ir Ramūnui Mokslo Lietuvoje galėjome kai kuriuos Brodskio piešinius išspausdinti ir taip paįvairinti visą šių rašinių ciklą. Tuo pačiu pasinaudosime proga pagirti Katilius: jau tada jiems pakako kultūrinės nuovokos suvokti, kad ilgainiui tie rankraščių variantai ir piešiniai įgys didžiulę išliekamąją vertę. Mums tai įžymiojo poeto sąsaja su Lietuva, taigi ir lituanistinio paveldo atributai.

Katilių gyvenimas Leningrade buvo prisotintas ir gerai suprantamo rūpesčio dėl Josifo ateities. Visą laiką buvo neaišku, kaip pakryps reikalai. Aišku tik viena: „partija ir vyriausybė“ nežino, ką daryti su poetu. Neapibrėžtumas bet kada galėjo pakrypti į nenuspėjamą, vadinasi, blogąją pusę. Visa tai kilo iš santvarkos logikos. Gyvenimas neapibrėžtame laike buvo pakankamas dirgiklis. Ko ne ko, o nuobodžiauti nebuvo kada.

Nusikaltimas tarybiškai

Jeigu bet kurį pirmą pasitaikiusį pilietį paklaustume, už ką Brodskis buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos 1972 m., tikriausiai išgirstume: už disidentinę ar antitarybinę veiklą. Kuo ta veikla pasireiškė, kiek jo eilėraščiai buvo antitarybiški? Akivaizdu, kad poetas rašė ne „agitkas“ už tarybų valdžią, bet kas staigiai prisimins, ką buvo parašęs antitarybiško? Tai intelektuali ir aukščiausio lygmens poezija, kur lėkštai propagandai ar politikavimui nebuvo vietos. Ne tam poetas eikvojo savo talento galias. Štai kodėl į paprastus klausimus nėra lengva rasti paprastų atsakymų.

Bent šiek tiek prisilietus šios temos ir domintis J. Brodskio kūryba susidaro štai kokia nuomonė. Tarybų valdžios institucijų ir valstybės struktūrų neapykanta J. Brodskiui turėjo gilų pašaknį ir ėjo ne šiaip iš tezės ir antitezės – tarybinis ir antitarybinis. Su antitarybiniais išsišokimais ir veikla atitinkamos tarybinės struktūros labai gerai žinojo kaip tvarkytis. Tačiau J. Brodskio atvejis buvo ypatingas. Nepasakysi, kad jo eilėraščiai būtų buvę antitarybiniai – juk ne. Taip pat akivaizdu, kad ir ne tarybinės dvasios. Tad kokie? Tiesmuki vertinimai čia netinka. Versti valdžios poetas nekvietė, į kovą liaudies masių nekėlė. Bet visada atrodė įtartinas, nes buvo aiškiai ne savas – „ne tarybinis“, „ne mūsų žmogus“. Per daug laisvas, kad galėtų būti valdomas totalitarinėje valstybėje, per daug mąstantis ir doras, kad pasiduotų poveikiui ir manipuliavimui. Vadinasi, itin pavojingas, kaip visada atrodo įtartinos ir pavojingos laisvos dvasios asmenybės nelaisvoje šalyje, kur viena tiesa, viena partija ir viena veikimo linija.

Халуй тресётся, раб хохочет,
Палач свою секиру точит,
Тиран кромсает каплуна,
Сверкает зимняя луна.

Toliau pateikęs šaržuotą miesčioniškumo groteską, tipišką „luboką“, perteikiamą aukštu patetišku stiliumi, ir tai dar labiau parodo viso vaizdo komizmą ir absurdiškumą, poetas užbaigia vienu negailestingu kirčiu: Пускай художник паразит Другой пейзаж изобразит. Būtų sunku tas eiles apkaltinti tiesmuku antitarybiškumu, bet tai žeidė dar stipriau ir negailestingiau visuomenėje, kur „parazitas dailininkas“ privalėjo tapyti tik tokius socialinio gyvenimo „peizažus“, kurie glostytų socializmo ir komunizmo statytojų savimeilę, o ne parodijuotų ir šitaip negailestingai griautų rytojaus statytojų pastangas.

Giliau paieškoję J. Brodskio kūryboje, aišku, rastume ir aštrių politinio pobūdžio eilių, kai kurios jų niekada nebuvo išspausdintos. Nebaigtose eilėse rašė:

За то, что русскому удаву
Не поддается чешский кролик...

(Už tai, kad rusiškajam smaugliui
Nepasiduoda čekų triušis...)

Eilėraštyje minimas ir Kainas, kuris staiga prisiminė savo brolį... Aiški aliuzija į „brolišką pagalbą“, kurios niekada nešykštėjo Tarybų Sąjunga kaimyniniams ir toliau esantiems kraštams. Ta proga Jungtinėse Tautose, kai sovietų diplomatai vėl prabilo apie „brolišką pagalbą pavergtoms tautoms“, žodžio paprašęs garsus politikas pasakė: „Pirmasis man žinomas istorijoje broliškos pagalbos pavyzdys buvo Kaino pagalba Abeliui...“ Ko gero, Brodskio eilėraštyje šis faktas ir atspindėtas, tegu ir ne tiesmukai.

R. Katilius turi šių eilių pirmuosius juodraščius. Jos nebaigtos, nes nuslopinus „Prahos pavasarį“, poetui jau stigo motyvacijos ir įkvėpimo užbaigti pradėtą darbą. Šios eilės – jau pati tikroji politika, bet tai buvo retas toks ryškus politinis potėpis J. Brodskio poetinėje kūryboje. Bent jau iš to laikotarpio, kai jis gyveno Leningrade.

Bus daugiau

Nuotraukoje: Josifas Brodskis su Ramūnu Katiliumi (kairėje) ir Tomu Venclova. Uškovas (netoji Leningrado), 1972 m. gegužės pabaiga. Marijos Etkind nuotrauka. Iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.