Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (9)
Ado Katiliaus prisiminimuose
Tęstinių rašinių pranašumas tas, kad autorius gali augti ir tobulėti kartu su savo publikacija, nes gyvenimas daro korekcijas, duoda naujų žinių, teikia galimybę ištaisyti įsivėlusius netikslumus. Prieš Šv. Kalėdų šventes Mokslo Lietuvą pasiekusiame Tomo Venclovos elektroniniame laiškutyje dėkojama už išsamų prisiminimų vakaro, skirto Josifui Brodskiui, aprašymą ir atkreipiamas dėmesys į vieną netikslumą: pasirodo, T. Venclova apie antrąjį J. Brodskio atvykimą į Vilnių su vargonininke Anastazija Braudo iš Leningrado 1967 m. ne tik žinojo, bet ir vežė juos abu į Kauną. Taigi dabar tą faktą šiame rašinyje ir įtvirtiname. Kartu darome išvadą, kad Brodskio vilnietiškos aplinkos draugai su poetu bendraudavo ir atskirai įvairiomis progomis, apie kurias nebūtinai visi žinojo.
Taip pat pasinaudojome proga pakalbinti Adą Katilių, kuris Vilniuje ir išvykų į Trakus metu yra nemažai bendravęs su J. Brodskiu. Rūpėjo, koks jo atmintyje išliko poetas. Gal pati šių eilučių autoriaus bendravimo su Adu aplinka – Lietuvos dailės muziejus – paveikė, bet Ado prisiminimuose Josifas iškyla visų pirma kaip labai kūrybiška ir artistiškos prigimties asmenybė. Adui tekdavo su Josifu nemažai vaikščioti po Vilnių, buriuoti (Adas buvo didelis buriavimo mėgėjas), tad buvo įdomu daugiau išgirsti apie Josifo reakcijas į aplinką, patiriamus įspūdžius.
Adas Katilius atskirų atvejų neanalizuodamas apibendrino kai kuriuos Brodskio asmenybės bruožus. Buvo labai netriviali asmenybė, jo reakcijas į aplinką ar įvykius ne visada buvo galima nuspėti. Buvo pastabus, bet daug ką matydavo savaip, trafaretiškai į senąją Vilniaus architektūrą ar Trakų ežerų gamtą nežvelgė, bent jau trivialių reakcijų Adas iš Josifo nesulaukdavo. Jis viską matydavo ir vertindavo kiek kitaip, sugebėdavo pažvelgti tarsi kitu rakursu, dažniausiai labai netikėtu.
Žinoma, iš prigimties buvo artistas, mėgdavo padaryti efektą, bet tai nebuvo tik efekto siekis, o ėjo iš paties šio žmogaus prigimties, savaimingos natūros. Ir būtent tai sustiprindavo efektą. Kad ir toks bene pirmas į Ado atmintį įsirėžęs prisiminimas.
Į Vilnių atvažiavęs Josifas mūvėjo iš Amerikos jam atvežtus tikrus džinsus, kokiais jo draugai vilniečiai tuo metu dar nelabai galėjo pasigirti. Bičiuliai šnekučiuojasi, mėgina užsirūkyti, o Josifas staiga kilsteli koją, džinsai dar labiau aptempia jo apkūnoką šlaunį, jis šauniai brūkšteli degtuką į šlaunį ir užsiliepsnojusį – išties geri buvo džinsai! – ištiesia draugams ištardamas: Если не брезгаете (Jeigu nesibjaurite). Taigi kaubojiško šaunumo ir išmonės jam nestigo. Tokie maži išsidirbinėjimai bendravimą tik papuošdavo.
Kad ir kiek buvo kvailiojama, bet Adas ir kiti tos aplinkos vilniečiai bemat pajuto, kad Josifas yra ne šiaip vienas iš jų, bet pirmiausia nepaprastas poetas. 26 metų Brodskis juk nebuvo baigęs vidurinės mokyklos, o profesorius buvo duok Dieve. Šis Ado pasakymas rodo, kad jis beatodairiškai jau tuo metu pripažino neeilinį Josifo talentą, kuris reiškėsi ne vien jo poezijoje, bet ir kasdieniuose poelgiuose. Josifo apsiskaitymas, literatūros žinojimas jau tuomet Adui atrodė fenomenalus.
Tos kartos trisdešimtmečiui Ramūnui Katiliui ar Brodskio bendraamžiui Adui poezija reiškė, ko gero, truputį daugiau, negu šiandieniniam to paties amžiaus vilniečiui. Jiems nereikėjo aiškinti, kas buvo sidabrinio amžiaus rusų poetai, o tokios pavardės kaip Pasternakas, Mandelštamas, Cvetajeva, Achmatova reiškė ne tik estetinę priklausomybę, bet ir tam tikras gyvenimiškas nuostatas, nesusitapatinimą su gyvenamąja to meto realybe. Mėgti poeziją, dalyvauti poezijos skaitymo vakaruose, aišku, dažniausiai ne viešuose, bet daugiausia bendraminčių būreliuose, kartu reiškė ir priklausymą tam tikrai intelektualinei aplinkai, kurios nariams laikraščių antraštės ir vedamieji keldavo visai suprantamą alergiją.
Bendraudamas su Josifu Adas tvirtina jokios įtampos nejausdavęs, bendrauti buvo paprasta ir lengva – gal todėl, kad nesijautė esą konkurentai. Adas buvo ką tik baigęs architektūros studijas, vos pradėjęs dirbti, mėgo pavaliūkauti, tai matyti ir iš Josifo jam skirtos labai grakščios epigramos. Tai, kad buvo vienmečiai, taip pat labai paprastino judviejų santykius. Pagaliau tuo metu juk niekas į Brodskį nežvelgė kaip į poezijos Olimpo dievaitį, būsimąjį Nobelio premijos laureatą – kam visa tai būtų šovę į galvą. Paprasčiausiai iš Piterio atvažiuodavo „prietelius“, rašantis puikias eiles ir dar skaitantis jas taip, kaip niekas kitas.
