Išleidus iš rankų mokyklos kontrolę Klaipėdos krašte

Arnoldas PIROČKINAS

Pabaiga, pradžia 2009 m. Nr. 18

Draugijos išlaikomos pradinės mokyklos

Taigi savo pirmąjį ir pagrindinį tikslą Klaipėdos krašto mokyklų draugija sėkmingai įvykdė. Tačiau gyvenimas privertė ją susirūpinti ir lietuviškų pradinių mokyklų steigimu. Jau 1927 metais, kovo pabaigoje, draugijos susirinkime buvo aptarta sunki lietuvybės padėtis krašto mokyklose (V. Baužys. Klaipėdos mokyklų d-jos susirinkimas. Liūdna lietuvybės padėtis mokyklose // Lietuva, 1927 04 11,Nr. 82 (2465), p. 3–4). Tačiau draugija ne tuojau pat ėmėsi priemonių. M. Purvinas aprašo draugijos posūkį 1929 m. rudenį, kai draugijos visuotinis susirinkimas „konstatavo, kad lietuvių kalbos mokymas krašto mokyklose yra nepakenčiamas ir net lietuviškos Direktorijos nepajėgia sulaikyti vaikų germanizacijos“ (p. 48). Naujai išrinktai draugijos valdybai (jos sudėtį esam išvardiję anksčiau) susirinkimas iškėlė uždavinį – kaip atsvarą vokiškoms pradinėms mokykloms kurti lietuviškas. M. Purvinas gana išsamiai aprašė visokius sunkumus, kylančius draugijai kiekvieną kartą, kai reikėdavo atidaryti miestelyje ar kaime lietuvišką mokyklą. Visų pirma nelengva būdavo rasti tinkamas patalpas ir jas įrengti pagal direktorijos gana griežtus reikalavimus. Bent 10 tėvų turėdavo pasirašyti prašymą, o tai būdavo ne visada paprasta: vokiškos mokyklos šalininkai stengdavosi juos atgrasinti. Pagaliau kur gauti tinkamą mokytoją? Jam taip pat buvo keliami tam tikri reikalavimai. Draugija laikėsi nuostatos į vienkomplektes mokyklas skirti mokytoją evangeliką liuteroną, dvikomplektėse ar daugiakomplektėse turėjo būti bent vienas mokytojas evangelikas liuteronas. Tuo tarpu iš pradžių šios religijos mokytojų turėta mažai. Tik vėliau jų išugdė daugiau Tauragės mokytojų seminarija.

Dar 1929 metais buvusi įsteigta lietuviška pradinė mokykla Viešvilėje (žr. Lietuviška švietimo tvirtovė Klaipėdos krašte // Lietuvos aidas, 1936 06 06, Nr. 258 (2824), p. 8; kituose šaltiniuose nurodomos kitos datos), o 1930 m. – Smalininkuose ir Vilkyškiuose, dar po metų – Priekulėje, Rusnėje, Bajoruose. 1934 m. pradžioje ar viduryje Klaipėdos krašto mokyklų draugija, to paties šaltinio duomenimis, laikė 14 pradinių mokyklų su 24 klasėmis ir 862 mokiniais (iš jų 426 vietos kilmės). Jose dirbo 24 mokytojai.

Tų metų birželio 28 d. atstačius O. Šreiberio direktoriją ir ėmus kraštą tvarkyti M. Reisgio direktorijai, įvyko ryžtingas posūkis krašto švietimo politikoje lietuviškumo link. Klaipėdos krašto draugija, patikėjusi naujosios direktorijos pastangomis, jai perdavė savo 11 pradinių mokyklų, gavusi pažadą, kad jose bus išlaikytas mokymas lietuvių kalba. Pasiliko vien Pagėgių ir Šilutės progimnazijų pagrindines klases, taip pat Taurakalnio pradinę mokyklą. Tačiau po penkių mėnesių M. Reisgio direktorija buvo atstatyta. Ją pakeitusi J. Brūvelaičio direktorija, išbuvusi beveik metus, taip pat žlugo. 1935 m. lapkričio 27 d. į valdžią atėjo provokiška A. Baldžiaus direktorija, kuri skubėjo iš draugijos perimtas lietuviškas mokyklas sulieti su mokyklomis vokiečių dėstomąją kalba. Lietuvių kalbą imta sparčiai stumti iš mokyklų. Aktyvieji lietuvių vaikų tėvai ir Klaipėdos krašto mokyklų draugijos nariai, matydami, į kurią pusę pavojingai krypsta lietuvių kalbos mokymas, ragino direktorijos valdybą vėl steigti privačiąsias lietuviškas mokyklas. Atrodo, į šiuos balsus kur kas atidžiau negu pirma įsiklausė Lietuvos centrinės įstaigos – Klaipėdos krašto gubernatūra ir Švietimo ministerija. Cituotame 1936 m. Lietuvos aido straipsnyje rašoma, kad iki šiol, t. y. iki balandžio 11 d., jau įkurtos trys lietuviškos mokyklos. Tolesnis jų steigimas vyko labai sparčiai ir energingai: 1937 m. draugija turėjo 47 pradines mokyklas (su Pagėgių ir Šilutės gimnazijų pradedamosiomis klasėmis). Jose mokėsi 1789 mokiniai. 1938 m. draugijai priklausė 55 pradinės mokyklos, kurių 85 klasėse mokėsi 2373 mokiniai (M. Purvinas, p. 92). A. Juškos knygoje (p. 324) nurodomi kiek didesni skaičiai: 1938 m. balandžio 1 d. (prasidėjus krašte naujiesiems mokslo metams), draugijos pradinių mokyklų būta 60, mokytojų – 91, mokinių – 2520. Taigi lietuviškų mokyklų gausėjimas gana įspūdingas. Tačiau tas įspūdis menksta, kai palyginame jį su vokiškomis mokyklomis.

Vis dėlto didžioji dalis krašto vaikų lankė vokiškas pradines mokyklas. Neturėdami tikslių duomenų, spėjame, kad vokiškąsias lankė ne mažiau kaip 13–14 tūkst. Spėjimas paremtas tuo, kad, kaip nurodyta viename vokiškame leidinyje (Heinrich A. Kurschat. Das Buch vom Memelland. 2. unveranderte Auflage. – Oldenburg, 1990. – S. 485), bene 1928 m.viešosiose mokyklose (offentliche Volksschulen), t. y. direktorijos laikomose, mokėsi 15 511 mokinių, o privačiose – 151. Per dešimt metų bendrasis pradinių mokyklų mokinių skaičius vargu ar smarkiai padidėjo, nebent kokiu tūkstančiu. Tad, suapvalinę skaičius, galime sakyti, kad lietuviškų ir vokiškų pradinių mokyklų mokinių skaičiai santykiauja kaip 1 su 6. Taigi lietuviškose mokyklose mokėsi apie 16–17 proc. krašto 6–14 metų amžiaus vaikų.

Nei Lietuvos vyriausybė, nei Klaipėdo krašto mokyklų draugija, nei karščiausi lietuvių patriotai neturėjo tikslo įgyti švietime absoliučią persvarą prieš vokiškas direktorijos mokyklas. Tačiau besimokančių lietuviškose mokyklose mokinių dalis vis dėlto dar buvo pernelyg maža. Ji tik rodė sėkmingą tendenciją apstabdyti per mokyklą varomą jaunuomenės vokietinimą. Buvo kalbama, kad tai pavyksią padaryti turint 100 lietuviškų pradinių mokyklų (Klaipėdos krašto lietuvių mokyklų draugija numato per 10 metų įsteigti 100 mokyklų // Lietuvos aidas, 1936 03 24,Nr. 137 (2753), p. 4. Jei tai būtų pavykę, tada jose būtų, ko gero, mokęsi apie 40–50 proc. krašto pradinių mokyklų vaikų.

Baigiamosios išvados

Klaipėdos krašte taip susiklostė aplinkybės, kad ne mažiau kaip keturi penktadaliai mokyklinio amžiaus vaikų net pačioje ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai jau buvo išplėtotas privačiųjų lietuviškų mokyklų tinklas, turėjo lankyti vokiškas mokyklas. Jas lankė dar nemaža lietuviukų. Šiose mokyklose retas mokytojas buvo lojalus Lietuvai ir objektyvus lietuviams. Absoliuti jų dauguma su įniršiu atkakliai bruko ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams bei artimiesiems naciška ideologija ataustą vokiškumą. Tai buvo visiems žinomas dalykas, bet jo sustabdyti praktiškai nebuvo įmanoma. Vadinamosios lietuviškosios direktorijos dažniausiai būdavo koalicinės – aktyviau ar pasyviau palaikomos nuosaikiųjų vokiečių politikų ir jų grupių. Tačiau ir jų nuosaikumas siekė netoli, netoleruojantis smarkesnio lietuviškumo stiprinimo. Todėl lietuviškų direktorijų pirmininkai negalėjo pertvarkyti senos vokiškos švietimo sistemos: būdavo priversti palikti jos įvairias grandis. Atleisti, pavyzdžiui, net įžūliausią nacistinio nusistatymo mokytoją, mokyklos vedėją ar kitą valdininką nebuvo įmanoma be teismo, be labai aiškių priešvalstybinės veiklos įrodymų. Tuo tarpu Klaipėdos krašto teismai buvo atkaklių vokietininkų rankose ir be jokios atodairos palaikė visas antilietuviškas akcijas. Lietuviai pasinaudojo tik viena proga susijusiems su naciais vokiečių mokytojams pašalinti. Tam pretekstą davė 1934–1935 m. Neumano ir Zaso byla. H. A. Kuršaitis minėtoje knygoje šį atvejį vadina lietuvių didžiuoju šansu: tada buvę iš krašto išsiųsta per šimtą mokytojų, įsipainiojusių į šią bylą (p. 485). Čia turimi galvoje Lietuvos pilietybės neturėję vokiečiai mokytojai, bet pronaciškai nusiteikę vokiečiai mokytojai, įgiję Lietuvos pilietybę, liko dirbti mokyklose ir toliau, jeigu tik jie tiesiogiai nebuvo nubausti teismo.

Kaip sakyta, lietuviška švietimo kryptis buvo trumpalaikė. A. Baldžiaus direktorija grįžo prie O. Šreiberio tvarkos, kuri, H. A. Kuršaičio pasitenkinimo žodžiais tariant, „galėjusi užtikrinti santykių normalizavimą“. Tas „normalizavimas“ sparčiai rengė gyventojų daugumą su entuziazmu priimti 1939 m. kovo 22 d. hitlerinės Vokietijos įvykdytą Klaipėdos krašto aneksiją. Jie buvo parengti nė kiek nesigailėti turėtos autonomijos ir jos teikiamų teisių bei laisvių. Tik iš karto ėmė apgailestauti, kad eilėse pastovėjus, pavykdavo gauti vos pussvarį mėsytės: pirkti 250 gmėsos Lietuvos valdymo laikais niekam į galvą nebūtų atėję.

Tačiau grįžkime į mūsų dienas. Iš Klaipėdos krašto mokyklų patirties, atrodo, lietuvių politikai nė kiek nepasimokė po 1990 m., kai, atgavus nepriklausomybę, imta kurti laisvą nuo bolševikinės ideologijos ir tarybinio administravimo švietimo sistemą. Pasinašinę į Vakarų demokratiją, jie atsiribojo nuo valstybinio vadovavimo šalies mokykloms, pavesdami jas beveik absoliučiai rajonų savivaldybių valiai. Tokį principą įgyvendinus, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose susidarė padėtis, panaši į Klaipėdos kraštą. Šių rajonų savivaldybės pateko į beatodairiško nusiteikimo lenkų rankas, kurie nesidrovi diskriminuoti lietuviškas mokyklas. Centrinėms Lietuvos institucijoms, neturinčioms priemonių užkirsti kelio šiai diskriminacijai, teko kurti „privačiąsias“ lietuviškas mokyklas. Tą uždavinį, tiesa, atlieka ne kokia mokyklų draugija, bet apskrities vadovybė. O kas rūpinsis lietuviškomis mokyklomis šiuose rajonuose, kai nebeliks apskrities ir jos vadovybės?

Suprantama, demokratijos nėra, kai valstybės institucijos engia tam tikrą visuomenės dalį tautiniu pagrindu. Tačiau nėra demokratijos nė tada, kai valstybė, nusišalinusi nuo savo tikrųjų uždavinių, išleidžia iš rankų bendruosius šalies reikalus ir sudaro sąlygas tam tikroje srityje įgijusiam kiekybinę persvarą sluoksniui engti silpnesniuosius. Taip atsitiko kaip tik Klaipėdos krašte, kur tariamai demokratiška Konvencija ir Statutas – dokumentai, turėję tramdyti centrinės valdžios savivalę, leido savivaliauti vokiečių mažumai krašte. Ji pavirto tironiška dauguma, nuvedusia prie tragedijos ir D. Lietuvos, ir Klaipėdos krašto žmones.

Klaipėdos lietuvių gimnazijos mokytojai ir mokiniai. 1929 m. birželio 15 d. Viduryje sėdi direktorius Pranas Mašiotas

Klaipėdos krašto mokyklų draugijos valdyba: sėdi: dr. Kazys Trukanas, prof. dr. V. Gaigalaitis (pirmininkas), dr. Valteris Didžys, Jonas Kybrancas, stovi: Eduardas Simaitis, Martynas Purvinas, 1936 m.

A. Brakas