Akademikas Pranciškus Baltrus Šivickis ir Lietuvos kino istorija

Dr. Laima Petrauskienė

Straipsnio pavadinimas tikriausiai daug kam pasirodys šiek tiek keistas, ypač tiems skaitytojams, kuriems Pranciškus Baltrus Šivickis žinomas tik kaip žymiausias XX a. Lietuvos biologas. Kuo čia dėta Lietuvos kino istorija? Jei jau P. Šivickis, turėtų būti Lietuvos mokslo istorija. Be abejo, ryškiausi jo pėdsakai palikti Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) mokslo istorijoje. Tačiau didelės asmenybės dažnai peržengia vieno žanro ribas; peržengė jas ir P. Šivickis. Buvo labai plataus akiračio biologas, daugelio biologijos sričių pradininkas ir puoselėtojas Lietuvoje, taip pat viskuo besidomintis inteligentas. Apie šią iškilią asmenybę rašyta ir Mokslo Lietuvos puslapiuose (2004 m. rugsėjo 9 d., Nr. 15), išleistos kelios knygos, parašyta daugybė straipsnių, tad apie jo mokslinius darbus šiame straipsnyje nekalbėsiu, paminėsiu tik tiek, kad daugelio biologų nuomone, jo nuopelnai Lietuvos biologijos mokslui gerokai didesni nei visiems gerai žinomo Tado Ivanausko (jie buvo vienmečiai, gyveno, dirbo ir kūrė tuo pat metu, į Anapilį išėjo taip pat sulaukę panašaus amžiaus). Deja, tūkstantmečio verpstėje Vingio parke teiškaltas tik T. Ivanausko vardas, P. Šivickio ten nėra, nes plačiajai visuomenei jis nėra taip gerai žinomas. Apie nevienodas jų populiarumo priežastis ir apie taisytinus Lietuvos biologijos istorijos akcentus jau rašiau 10-osios mokslo istorikų konferencijos Mokslo ir technikos raida Lietuvoje leidinyje 2006 m., taip pat žurnale Naujoji Romuva (2008 m., Nr. 1) bei internetiniame dienraštyje Bernardinai (www.bernardinai.lt skiltyse Visuomenė ir Sankirtos, 2008 m., gegužės 13 d.).

Tačiau šįkart – apie kitą žanrą. Lapkričio 5 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta graži paroda Lietuvos kinui – 100. Mūsų kinas ne toks jaunas, kaip buvo manoma anksčiau, jis jau pradeda antrąjį šimtmetį. Lietuviško kino istorija prasidėjo nuo pasaulinio garso animatoriaus Vladislavo Starevičiaus, kuris prieš 100 metų sukūrė filmą Nemunas (prašome nepainioti su filmu Aušra prie Nemuno, sukurtu 1953 m.). Parodoje Lietuvos kinui – 100 vienas iš įdomiausių techninių eksponatų – akademiko P. Šivickio kino kamera, kurią jis atsivežė į Lietuvą 1928 m. grįždamas iš Filipinų. Ten 1922–1928 m. profesoriavo Manilos universitete. Kamerą muziejui padovanojo P. B. Šivickio dukra Teklė Juodienė 2005 m., o šių eilučių autorei teko tarpininkauti ją perduodant muziejui. Tai Filmo kamera, pagaminta JAV Bell&Howell kompanijoje. Objektyvas vokiškas, bet užsakytas amerikiečių kompanijos, su angliškais užrašais. Filmo kamera nedidelė (šnekant dabartiniais terminais – portatyvi) tesverianti tik 2 kg. Tuometė kino technika Lietuvoje buvo kitokia. Pavyzdžiui, Stasio Vainilavičiaus aparatūra sverdavo po keliasdešimt kilogramų, nors tai buvo plačiajuosčiam filmui ir profesionaliam filmavimui skirta aparatūra (S. Vainilavičius – Lietuvos kino legenda, filmavęs pirmuosius profesionalius filmus tarpukario Lietuvoje, 2005 m. atšventęs 95 metų jubiliejų; tais metais dar spėjau jį pakalbinti; mirė 2007 m.).

Kino istorikams įdomus pats faktas, kad P. Šivickis filmavo su 16 mm juostai skirta kamera (siaurajuoste). 1928 m. tokių kino kamerų Lietuvoje niekas neturėjo, išskyrus Amerikos lietuvius, kurie atvažiavę pafilmuodavo ir vėl išvažiuodavo. Buvo tik plačia kino juosta filmuojančių, kartais net su savo gamybos kino aparatais. Taigi P. Šivickis buvo geriausia kino technika apsirūpinęs kino mėgėjas „smetoninėje“ Lietuvoje.

Išliko P. Šivickio mėgėjiški filmai, filmuoti 1928–1934 metais. Apie juos visuomenė sužinojo tik prieš penketą metų (L. Petrauskienės ir F. Šeduikienės publikacija mokslo istorikų konferencijos leidinyje Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, 2004 m.). Tai nenuostabu, nes sovietmečiu autorius buvo juos užslaptinęs. Pavyko rasti tik vieną žmogų – buvusį Ekologijos instituto darbuotoją Algį Mickų, kartu su P. Šivickiu žiūrėjusį dalį jo filmų, bet, deja, prisimenantį jau labai nedaug iš filmuotų personažų. P. Šivickio vaikai tų filmų buvo nematę, nes namie kino projektoriaus neturėjo, be to, jie dar nebuvo gimę, kai P. Šivickis filmuodavo.

Žinant sovietmečio atmosferą ir tai, kad už „nusikaltimus“ sovietiniam mokslui (už atsisakymą pasmerkti genetiką) P. Šivickis 1948 m. po Lietuvos mokslų akademijos ir TSRS aukštojo mokslo ministerijos sesijos buvo išmestas iš darbo, visiškai suprantama, kodėl jis buvo atsargus – propaguoti filmus, kuriuose nufilmuotos tokios asmenybės, kaip nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius su šeima, Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio šeima ir kt., buvo pavojinga. Tačiau truputį užbėgau įvykiams už akių, nes apie tai, kokias asmenybes nufilmavo P. Šivickis, išsiaiškinti pavyko ne taip jau greitai ir tam reikėjo nemažų pastangų.

XX a. pradžios miestų vaizdai, senasis transportas, dardanti per Laisvės alėją „konkė“ (arklių traukiamas tramvajus), elegantiškieji „smetoniški“ ponai, kitos įdomybės šiuolaikiniam žmogui jau atrodo gana egzotiškai. Būtent tos egzotikos pasižiūrėti kartą ir susirinkome kinu besidominčioje kompanijoje. Žiūrėjome daugelio „amerikonų“, t. y. Amerikos lietuvių operatorių filmuotus siužetus. Po vieno filmo suklusau, išgirdusi ir P. B. Šivickio pavardę. Nebuvau tikra, ar čia tas pats žymusis biologas, nes iki tol neteko girdėti, kad jis būtų filmavęs. Sužinojau, kad tas pats. Kilo noras išsiaiškinti, kokie Lietuvos vaizdai ir žmonės nufilmuoti, t. y. dešifruoti filmus. Po pirmosios peržiūros buvo aišku tik tiek, kad kai kurie siužetai – iš XX a. pradžios Kauno ir Palangos.

Filmai, kuriuos žiūrėjome, buvo perduoti Lietuvos centriniam valstybės archyvui iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, o pastarajam juos padovanojo P. Šivickio dukra Teklė Juodienė. Be to, išsiaiškinau, kad ir VU Ekologijos institute dar yra nemaža dėžutė filmų, ant kurių užrašyta „prof. P. Šivickio filmuota“. Niekas negalėjo pasakyti, kokie tai filmai. Nutarėme juos perduoti Centriniam archyvui. Archyvo darbuotojos Filomenos Šeduikienės dėka tuos filmus, taip pat ir anksčiau minėtus filmus peržiūrėjome archyvo kino salėje, pakvietę senuosius Ekologijos instituto darbuotojus. Šios peržiūros metu prof. habil. dr. Irena Eitminavičiūtė viename siužete atpažino patį P. Šivickį, kitame – dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Kita medžiaga buvo mįslė.

Filmai, kurie Centriniam archyvui perduoti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, buvo sumontuoti į vientisą videojuostą. Pastaroji buvo su muziejaus darbuotojų užrašais, žyminčiais datas ir kai kurių atskirų siužetų pavadinimus. Deja, pradėjus šifruoti filmus tapo aišku, kad visos muziejaus darbuotojų įrašytos datos klaidingos, atskirų filmų sukomponavimas į vientisą juostą taip pat dažnai neatitinka filmuotų epizodų eiliškumo – epizodai sukomponuoti atsitiktinai, o ne ta eilės tvarka, kuria buvo nufilmuoti; ne visi pavadinimai atitiko turinį; dalis filmų buvo be užrašų. Matyt, tai įvyko dėl to, kad šioje filmų grupėje buvo daug trumpų atskirų filmų, ir jie paties P. Šivickio nebuvo sukomponuoti į vieną ištisinę juostą (archyvas gavo daug smulkių kino juostų gabaliukų). Iš šių filmų tik nedidelė dalis originalių kino juostų buvo su autentiškais P. Šivickio užrašais ant filmo dėžučių. Deja, tai kaip tik mažiausiai Lietuvos istorijai įdomūs siužetai, filmuoti P. Šivickio kelionių po Europą metu 1928 m., t. y. užsienio miestų vaizdai. Galima daryti prielaidą, kad P. Šivickis sąmoningai pašalino užrašus nuo kino dėžučių saugumo sumetimais.

Teko tapti kino detektyve (supratau, kad ne vien biologe galėjau būti) ir žingsnelis po žingsnelio daug ką pavyko išsiaiškinti. Peržiūrėtų juostų vaizdai ir žmonės buvo lyginami su XX a. pradžios nuotraukomis iš įvairių knygų, albumų ir enciklopedijų. Teko keliskart važiuoti į Kauną, ieškoti tam tikrų namų, juos identifikuoti (mat prie jų filmuoti siužetai), ieškoti tų namų buvusių savininkų. Filmus peržiūrėjo ir kai kuriuos žmones ir vietoves atpažino dailininko Antano Žmuidzinavičiaus anūkas architektas Augis Gučas (deja, ne viską teisingai, kaip vėliau paaiškėjo), dirigentas Algis Mišeikis ir dainininko Antano Sodeikos sūnus Antanas Kęstutis Sodeika. Nemažai buvusių P. Šivickio studentų iš jo filmuotos hidrobiologinės ekspedicijos atpažino Ekologijos instituto veteranė dr. Tamara Arnastauskienė.

Šifruojant filmus gan greitai tapo aišku, kad P. Šivickis savo juostose fiksavo neeilines Lietuvos asmenybes, todėl apėmė dar didesnis „detektyviškas“ smalsumas ir noras kuo daugiau filmuotų siužetų dešifruoti. Darbas buvo nelengvas, nes P. Šivickis filmavo labai taupiai, skirdamas epizodui nedaug laiko, todėl buvo sunku atpažinti vietas ir žmones, kurie trumpam šmėkšteli ekrane. Toks taupumas nestebina, nes kino juosta tuo metu buvo labai brangi. Anot S. Vainilavičiaus, plačiajuosčio filmo metras kainavo litą. Tada tai buvo dideli pinigai. Nors P. Šivickis filmavo su siaurajuoste 16 mm kamera, tačiau ir ši juosta ne ką pigesnė. Kai kurie juostų gabaliukai buvo gana prastos kokybės, išblukę, o tai sunkino dešifravimą.

Vėlesniuose tyrimo etapuose filmus perkopijavau į kompaktinį diską. Kompiuteryje instaliavau Capturex programą, kurios pagalba filmus galima sukti įvairiu greičiu, sustabdyti filmą bet kurioje vietoje, išsaugoti sustabdytą kadrą, pasidaryti sustabdyto kadro fotonuotrauką. Be to, turint išsaugotus kadrus, kompiuteryje galima didinti atskiras tiriamo epizodo detales, sustatyti greta kadrus, esančius skirtingose filmo vietose ir juos palyginti. Visa tai palengvino filmų šifravimą, tačiau vis dėlto buvo sudėtinga pagauti statišką, nejudantį vaizdą – Filmo kino kamera filmavo 16 kadrų per sekundę greičiu, o ne 24 kadrus per sekundę (tuomet dar nebuvo vienodų pasaulinių standartų), tad vieno kadro trukmė ilgesnė nei įprasta.

Kokie gi žymieji Lietuvos mokslo žmonės buvo įamžinti P. Šivickio filmuose? Vienas iš Lietuvos intelektualų šiuose filmuose yra pats P. Šivickis. Deja, buvo kuklus ir save įamžino tik keliuose labai trumpuose epizoduose. P. Šivickį išvystame ant laivo trapo su jį lydinčiais Manilos universiteto bendradarbiais, išplaukiant iš Manilos į Lietuvą 1928 m. jį matome prie Plungės žirgyno vejos – ima dalgį į rankas ir rodo, kad dar nepamiršo, kaip su juo reikia elgtis, nors vargu ar nuo 1905 m., kai paliko Lietuvą, jam teko dalgiu mojuoti. Matyti, kad filmuojamas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius su tuo nelemtu dalgiu niekaip „nesusikalba“ (siužetas filmuotas 1929 m., kai jie abu su A. Žmuidzinavičiumi keliavo po Lietuvą). P. Šivickį dar išvystame jo organizuotos hidrobiologinės ekspedicijos į Šventąją metu 1934 m., kai jis vadovavo kraunantiems ekspedicinę mantą studentams. Dabar tai labai brangi dokumentinė medžiaga, nes niekur kitur filmuotų kadrų apie P. Šivickį nėra. Nebuvo taip lepinamas dėmesiu kaip T. Ivanauskas, kurio garbei sukurtas net trijų valandų dokumentinis filmas.

Įdomus siužetas, filmuotas ties Kauno universiteto pirmųjų rūmų įėjimu 1928 ar 1929 metais. Universiteto įėjimas papuoštas vainikais, iš šonų kabo vėliavos, matyt, filmuota šventės metu. Filmuoti įeinantys ir išeinantys studentai, kai kurie profesoriai, visi personažai aiškiai pozuoja P. Šivickiui. Matosi skrybėlę keliantis ir su filmuotoju besisveikinantis filosofas profesorius Stasys Šalkauskis. Kadrai su S. Šalkauskiu unikalūs. Jo sūnus fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskas sakė, kad visa filmuota medžiaga apie tėvą sovietiniais metais sunaikinta, nieko nebelikę. J. Šalkauskas nusikopijavo šį filmą, be to, padėjo šifruoti kai kuriuos kitus siužetus, kurie buvo labai tamsūs – kompiuteriu juos pašviesino.