Modernusis mokslas ir jėzuitai (6)

Matematika Vilniaus universitete

Kiek žinau, matematikos dėstymo reikalams nesate abejingas, turite surinkęs įdomių duomenų ir apie šios disciplinos dėstymą Vilniaus universitete.

Man pavyko rasti naują leidinį, kuriame yra matematikų, dėsčiusių Vilniaus universitete pavardės. Taip pat sudariau metų sąrašą, kai matematika apskritai nebuvo dėstoma. Išvada nėra labai džiuginanti: matematika senajame Vilniaus universitete buvo labai žemo lygio.

Apie 1600-uosius Vilniaus universitete jau buvo 600 studentų, bet kaip dėstyta matematika? Metus dėstytojas dėsto, paskui metai praleidžiami, vėliau jau dėsto kitas dėstytojas – ir vėl nereguliariai. Nežinau, kokios ten susiklostė sąlygos, bet XVI a. pabaigoje po rektoriaus Jokūbo Vujeko (1541–1597 m.) net šešerius metus matematika išvis nebuvo dėstoma. Manau, kad Vilniuje tuo metu paprasčiausiai stigo gabių matematikų. Dėstytojai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą, iš Vilniaus į Kražių ar kurią kitą kolegiją. Beje, pats J. Vujekas matematiką yra dėstęs Romos kolegijoje, o 1578–1579 m. – ir Vilniaus kolegijoje, jos pagrindu steigiantis akademijai ir universitetui.

Atsiprašau, ar nepamirštame italo Mykolo Salpio, kuris mokėsi Romoje ir baigė Vilniaus akademiją. Joje ir buvo paskirtas dėstyti matematiką nuo 1593 iki 1600 metų?

Tai gal bus vienintelis matematikas Klavijaus mokinys, dėstęs Vilniaus universitete. Tačiau jis dėstė tik metus (1595–1596 m.) ir vėl grįžo metams po trejų metų pertraukos (1599–1600 m.).

Nuo 1600 iki 1613 m. matematika apskritai nebuvo dėstoma Vilniaus universitete. Matematikos dėstymo padėtis pagerėjo, kai ėmė dirbti minėtas O. Krygeris. Jis pagarsėjo ir kaip karybos inžinierius, balistikos ir fortifikacijos žinovas. Buvo vienas Vilniaus universiteto mokslo šviesulių. Tačiau ir jis dėstė nereguliariai, nes metus dėstęs dvejus nebedėstydavo ir panašiai. O. Krygerį pakeitė Valentis Skovydas (Walenty Skowid, 1609–1687 m.). Jis dirbo po kelerius metus, kol grįžo O. Krygeris. Panašiai jį keitė Paulius Laskovskis (Paweł Laskowski, 1611–1664 m.): trejus metus iš eilės, bet po to kelerius metus nedėstė, tad O. Krygeriui teko dėstyti, kol jį vėl pakeitė P. Laskovskis. Tuo metu, t. y. 1655 m., Vilnių užėmė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė.

Žinoma, kad kautynėse dėl Vilniaus miestas patyrė ligi tol neregėtų aukų. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad įsiveržę kazokai išžudė 40 tūkst. miesto gyventojų. Kokias negandas tas karas atnešė Vilniaus universitetui?

Vilniaus universiteto nuostolius net sunku apsakyti. Daugybė gabių žmonių, nelaukdami Rusijos caro invazijos, pabėgo į Vakarus. Tarp kitų galima paminėti Adomą Adamandą Kochanskį (1631–1700 m.), vieną gabiausių lenkų matematikų, Vilniaus universiteto auklėtinį. Kai universitetas atgaivina savo veiklą, vėl kviečiamas matematiką dėstyti P. Laskovskis, bet jis dirba tik metus. Vėl metus nebuvo dėstoma, ir kviečiamas jau senas V. Skovydas. Jis dėstė dvejus metus, ir vėl pertrauka. Iš Branievo kolegijos kviečiamas dar vienas senukas. Jis dėstė porą metų, o jį vėl keičia V. Skovydas. Aiškus blaškymasis, kurį galima paaiškinti tik tuo, kad nebuvo gabių matematikų, galinčių dėstyti.

Kochanskio nepavyko pritraukti

Atsirado vienas gabus vyras – tai Albertas Tilkovskis (1625–1695 m.), ir visai neatsitiktinai, nes jėzuitai Vilniuje norėjo steigti aukšto lygio matematikos mokyklą. Siekta pagerinti matematikos dėstymo lygį kolegijose, o tam reikėjo naujų dėstytojų, kad jie parengtų Vilniaus universitete dėstytojus visoms jėzuitų kolegijoms. Todėl susirūpinta įgyti bent du gerus matematikus. Sėkmė priklausė nuo to, ar bus sugebėta į Vilnių susigrąžinti 1655 m. karo metu iš Lietuvos išvykusį A. A. Kochanskį. Šis labai garsus Saulės laikrodžių ir mechaninių mašinų kūrėjas tuo metu savo mėgiamus dalykus kūrė bei dėstė Prahoje, ir tai jį visiškai tenkino.

Vilniaus universitetui liko tenkintis vienu A. Tilkovskiu. Įdomi asmenybė, bene septynerius metus praleido Turkijoje kaip misionierius, parašė daug knygų. Jose nagrinėjo ne vien matematikos subtilybes. Į A. Tilkovskio 1680 m. išleistą knygą Philosophia curiosa pateko ir recenzija apie Kazimiero Semenavičiaus knygą Didysis artilerijos menas. Tilkovskio veikale daugiau kaip 4 tūkst. puslapių, tad autorius sudėjo viską, ką tik galėjo. Jis rašė ir apie Lietuvos medų, kuris esąs labai geras. Knyga buvo išspausdinta XVII a. pabaigoje, tačiau autorius vis dar kalba apie Mikalojaus Koperniko ir Galilėjo Galilėjaus naujovių atmetimą. Tilkovskis mėgina paneigti įprastais tam metui „sveiko proto“ argumentais: girdi, jeigu Žemė sukasi apie savo ašį, tai išmetus akmenį į viršų jis turėtų kristi ne į tą pačią vietą. Bet krinta į tą pačią.

Obskurantas?

Tilkovskis nebuvo obskurantas, jo argumentai gana logiški, nes dar nebuvo sukurta Izaoko Niutono fizika. Jis paaiškino, kad veikiant traukos dėsniui, Žemė judės aplink Saulę eliptine orbita. Beje, ir Niutono dėsniai nepaaiškina, kad Žemė sukasi aplink savo ašį. Kad tikrai sukasi eksperimentiškai įrodys tik Fuko (Foucault) švytuoklė, ir tai bus XIX amžiuje.

A. Tilkovskis galėjo atmesti M. Koperniko teiginį, kad žvaigždės yra labai toli nuo Žemės. Mat Žemei skriejant aplink Saulę turėtume stebėti žvaigždžių paralaksą. Nepastebime dėl to, kad žvaigždės labai toli, dėl to nepavyksta išmatuoti. Tokia Koperniko nuomonė. Tik XIX a. žvaigždžių paralaksą pavyko išmatuoti, ir tai padarė astronomas bei matematikas Frydrichas Vilhelmas Beselis Karaliaučiuje, Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė Dorpate ir anglas Tomas Hendersonas (Thomas Henderson, 1798–1844 m.) Pietų Afrikoje, o rezultatus paskelbė grįžęs į Angliją.

Lengva ranka pateisinsime Tilkovskio mokslinius paklydimus?

Tilkovskio Philosophia curiosa sovietmečiu buvo pateikiama kaip geras pavyzdys, kad jėzuitų mokslas ir jų universitetas buvo obskurantizmo pavyzdys, tikrojo mokslo stabdys. Iš tikrųjų tokiems vertinimams nėra pagrindo; tai ir pamėginau parodyti iš pateiktų faktų. Tai, ką randame Tilkovskio knygoje, tuo metu buvo dėstoma visuose pasaulio universitetuose, nors jau Prancūzijoje Renė Dekarto (René Descartes, 1596–1650 m.) idėjos pradėjo skverbtis į universitetus. Tik beveik įpusėjus XVIII a. I. Niutono teorija pagaliau įsigalėjo.

Vis dėlto A. A. Kochanskio šlovei A. Tilkovskis nesugebėjo prilygti. Jis Vilniaus universitete matematiką dėstė dvejus metus, bet nesulaukęs Kochanskio metė ją ir pradėjo dėstyti kitus dalykus.

Kochanskį Vilniaus universiteto valdžia mėgino priversti grįžti, nes jis priklausė Lietuvos jėzuitų provincijai. Provinciolas rašė Kochanskiui laiškus, šis išsisukinėjo, nerodė nė menkiausio noro grįžti į Vilnių. Slapstėsi, mėtė pėdas, nusibeldė net į Florenciją. Kreiptasi į jėzuitų ordino generolą. Priverstas keliauti į Vilnių Kochanskis keliavo dideliais vingiais, aiškiai simuliuodamas įsakymo vykdymą. Lenkijos ir Lietuvos karalius Jonas Sobieskis labai domėjosi gabaus mechaniko ir matematiko likimu, ir kai Kochanskis, nenoriai pradėjęs kelionę į Lietuvą, pasiekė Lenkiją, karalius jį pakvietė auklėti savo sūnų. Tad mokslininkas liko Varšuvoje. Buvo karaliaus bibliotekininkas ir yra išlikęs vienas jo Saulės laikrodis Vilanovo karaliaus rūmuose.

Vilniuje buvo galimybė sutelkti du gerus matematikus – Kochanskį ir Tilkovskį. Deja, galimybė nevirto realybe.

Kochanskis padarė karjerą, bet Vilnius neteko Kochanskio.

Jis būtų Vilniaus universiteto matematiką pakėlęs visai į kitą lygį. Deja, matematikos moksle Vilniaus universitetui buvo lemta likti periferija.

Tą teigia, tik kitais žodžiais, Lietuvos matematikos istoriją tyrinėjęs prof. Jonas Kubilius.

Ta pačią išvadą priėjau ir iš man pasiekiamų duomenų.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Jėzuitų auklėtinis karalius Steponas Batoras dėjo daug pastangų, kad būtų įkurtas Vilniaus universitetas. Jano Mateikos paveikslo „Steponas Batoras Pskove“ (1872 m.) fragmentas

Reformatų ir katalikų kolizija Jano Mateikos paveiksle „Petro Skargos pamokslas“ (1864 m.). Petras Skarga savo argumentais triuškinte triuškina Radvilas