Antanas Stancevičius Lietuvos mokslo taryboje

Esu vienas iš tų laimingųjų, kuriam buvo lemta ištisus šešis dešimtmečius būti arti Profesoriaus.

Neteko būti jo studentu. Kai jis, jaunas agronomas, po ketverių metų labai sudėtingo darbo gamyboje pradėjo savo pedagogo kelią Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) Botanikos katedroje, mano, trečiakursio studento, botanikos studijos buvo jau praeityje. Vėliau, kai jis dirbo Žemdirbystės katedroje, o mane prof. Petras Vasinauskas ilgiems metams „pasmerkė“ tyrėjo darbui Dotnuvoje, nuolat teko bendrauti ir bendradarbiauti, suvedė ir darbas Lietuvos mokslo taryboje.

Vykdant LR Seimo 1991-02-12 priimtą Mokslo ir studijų įstatymą, 1991 m. lapkritį buvo išrinkta Lietuvos mokslo taryba. Rinkimus organizavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudarytos mokslo krypčių komisijos, kurioms narius pasiūlė mokslo institucijos ir organizacijos. Agrarinių mokslų (agronomijos, miškininkystės, zootechnikos ir veterinarinės medicinos) komisijoje reikėjo išrinkti tris atstovus. Susirinkę Kaune į LŽŪA salę per 800 mokslo darbuotojų išklausė septynių pasiūlytųjų kandidatų programines kalbas, atsakymus į klausimus, slaptai balsuodami išrinko agronomą iš Dotnuvos, miškininką iš Kauno ir zootechniką iš Baisogalos. Buvo pasirinkti tie, kurie geriausiai atspindėjo to meto mokslo bendruomenės nuotaikas ir norą turėti Taryboje atstovus, suvokiančius agrarinių ir visų mokslų misiją atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje. Žadėjusieji pirmiausia ginti savo cechą ir savo „parapiją“ surinko mažiau balsų.

Į Mokslo tarybą buvo išrinkti 24 mokslininkai, visų 8 krypčių atstovai. Dar 12 narių išrinko Seimas iš įvairių mokslo institucijų ir organizacijų pasiūlytų kandidatų, kurie taip pat buvo iš mokslo pasaulio. Tarp jų – Antanas Stancevičius, ką tik atsikūrusių Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas. Taip profesorius atsidūrė mokslo „parlamente“, sudarytame iš profesorių, docentų ir kitų mokslo darbuotojų –tuomečių mokslų daktarų ar bent mokslų kandidatų. Tarp jų – du būsimieji Lietuvos mokslų akademijos prezidentai, du ambasadoriai, po du Seimo ir Vyriausybės narius ir net vyskupas. Tokios kompetencijos „terpėje“ ištisus ketverius pirmųjų dviejų Tarybos kadencijų metus profesorius ir dirbo.

Tai buvo intensyvaus darbo metai

Tarybai teko įveikti visus mokslo ir studijų reformos darbus po didžiojo virsmo iš sovietinės, centro valdomos sistemos į vakarietišką, veikiančią demokratinės savivaldos principais. Taryba buvo Seimo ir Vyriausybės ekspertas visais mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais. Iki 1994 m. nebuvo net mokslo ministerijos (Kultūros ir švietimo ministerija nereguliavo aukštojo mokslo ir mokslo tyrimų). Mokslo taryba veikė kaip svarbi tada gana darnaus trikampio Seimas–Vyriausybė–Taryba kraštinė. Taryba rengė ir siūlė Vyriausybei tvirtinti poįstatyminių aktų projektus, susijusius su aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų valdymu, pedagogų ir mokslo darbuotojų atestavimu, mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų teikimu. Tarybos komisijos svarstė, o Taryba tvirtino sovietų laikais įgytų diplomų ir atestatų pripažinimą Lietuvoje įteisintais daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniais, docento ir profesoriaus vardais. Taip buvo nostrifikuota keliolika tūkstančių diplomų ir atestatų. Dalis anų laikų diplomų, įgytų ne mokslinių tyrimų, o politizuotų, vien liaupsinančių sistemą ar iškraipančių tikrovę disertacijų pagrindu, nenostrifikuota ar pačių autorių nebuvo pateikta Tarybai svarstyti.

Taryba taip pat rengė mokslo laipsnių ir vardų teikimo nuostatus, vertino mokslo institucijų pajėgumą ruošti daktarus ir siūlė Vyriausybei tvirtinti joms teisę teikti tuos laipsnius ir vardus.

Kasmetis Tarybos rūpestis – parengti Vyriausybei siūlymus dėl Valstybės biudžeto projekto bei asignavimų mokslo institucijoms paskirstymo. Jie buvo rengiami atsižvelgiant į Tarybos pasiūlytas prioritetines mokslo plėtotės kryptis ir jos įvertintas valstybines mokslo programas. Antanas Stancevičius buvo aktyvus agrarininkų atstovas. Jo ir kitų tos srities kolegų įtikinamų argumentų ir visų Tarybos narių supratimo dėka žemės ūkio mokslo įstaigos, darančios savo šaliai labai reikalingus tyrimus ir rengiančios svarbias rekomendacijas, gavo subalansuotus su kitomis mokslo sritimis asignavimus ir galėjo tais sunkiais laikais išsilaikyti, išsaugoti mokslo darbuotojų branduolį.

Pirmąsias kadencijas (po dvejus metus kiekviena) Taryba bendruosius posėdžius rengdavo kas dvi savaites (nors Nuostatuose numatyti mažiausiai keturi posėdžiai per metus). Juose svarstydavo ir tvirtindavo nuolatinėse ar laikinose komisijose parengtus dokumentus. Komisijos rinkdavosi į savo posėdžius ne rečiau, kaip į bendruosius, o prireikus ir dažniau.

Nuolatinių komisijų buvo keturios. A. Stancevičius pasirinko darbą Kvalifikacijų komisijoje, kuriai teko rengti ypač daug dokumentų projektų.

Per pirmuosius dvejus Tarybos darbo metus buvo parengti šie dokumentai:

– Aukštųjų mokyklų steigimo ir atestavimo nuostatai.

– Kvalifikaciniai Aukštojo mokslo išsilavinimo nuostatai.

– Mokslo sričių ir krypčių klasifikacija.

– Valstybinių mokslo institutų bendrieji nuostatai.

– Išvados ir rekomendacijos dėl LMA statuto projekto, Vilniaus pedagoginio instituto reorganizavimo į universitetą, VPU, VDU, KU, KMA ir LVA statutų projektų.

– Išvados ir rekomendacijos dėl Higienos, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos, Ekonomikos, Lietuvos informacijos, Psichofiziologijos ir reabilitacijos, Pedagogikos institutų statuso ir įstatų projektų.

– LR mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrieji nuostatai.

– Valstybinių aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų mokslo darbuotojų ir pedagogų konkursų (peratestavimo) kriterijai.

– Mokslininkų ištarnauto laiko pensijų įstatymo projektas.

Tarybai buvo patikėtas nelengvas (ne tik fiziškai) mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų nostrifikavimo darbas. Tam sudarytos komisijos pagal mokslo sritis. Į šias komisijas pasitelkti mokslininkai ir ne Tarybos nariai. Svarstant komisijų veiklos principus, A. Stancevičius pasidžiaugė, kad Lietuvos žemės ūkio mokslo darbuotojai nenuėjo slidžiu pataikavimo sistemai keliu. Anot jo, visa laimė, kad lietuviai nepasekė Lysenka (genetikos priešu), ir jokio nusikaltimo genetinėje selekcijoje nebuvo padaryta. O lysenkizmas padarė milžinišką žalą ne tik mokslo plėtotei, bet buvo ir fizinių susidorojimų paskata.

Savo komisijoje Antanas Stancevičius buvo ypač aktyvus, o kolegoms labai pravertė plati jo erudicija, didžiulė gyvenimiškoji patirtis, tolerancija kito nuomonei ir subalansuotas požiūris į visas mokslo sritis. Argumentais paremta nuomonė, įtaigus jos pateikimas dažnai nulemdavo, kad būtų pritarta jo siūlymui.

Profesoriaus nuostatas gerai atspindi kai kurios nuotrupos iš Komisijos posėdžių protokolų.

Taryboje svarstant nelengvą aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų gyvenimą dėl menko finansavimo, A. Stancevičius pirmumą teikė studijoms. Jis abejojo, ar sugebėsime išsaugoti visą mokslą „gaminančią“ sistemą. Dozuota parama siejasi su badmiriavimu. Todėl reikia peržiūrėti aukštąsias mokyklas ir institutus. Esamas struktūras reikia mažinti atsijojant. Kartu reikia kontroliuoti, kad sutaupytos lėšos būtų panaudotos mokslui, o nenuplauktų į šalį.

Svarstyta, kaip turėtų integruotis mokslas, kaip tiktų jungtis mokslo institutams prie aukštųjų mokyklų, kai jie (agrariniai) išsibarstę po visą Lietuvą. Gal dalį institutų palikti žinybinei sferai, o dalis mokslo institutų gal galėtų integruotis su projektiniais. A. Stancevičius manė, kad šiuo metu (1994 metai!) agrarinių institutų ir aukštųjų mokyklų yra per daug. Kai kurios specialybės gana savotiškos, tampa lyg ir mažai reikalingos. Dalis jų buvo orientuotos į kolūkius, o ne į šeimos ūkį. Tam tikros specializacijos turėtų rastis gal tik magistrantūroje. Tokiu būdu galėtų atmirti, pavyzdžiui, LVA zootechnikos fakultetas (ar ne pranašiški žodžiai? L. K.). Liktų vien veterinarijos fakultetas, kurio egzistencijai nebūtų būtina išlaikyti visą universitetinio tipo aukštąją mokyklą.

Tarp aštuonių žemės ūkio profilio institutų yra tikrų milžinų, pavyzdžiui, Žemdirbystės – su gausybe darbuotojų. Žemės ūkio mechanizacijos institutas tarsi tiria (išbando) visoms žemės ūkio šakoms reikalingus mechanizmus. Ar tokio instituto reikia? Žemės ūkio melioracijos institutas kaip atskira institucija irgi vargu ar reikalingas. Gal jis jungtinas su Vandens ūkio projektavimo institutu? Agrarinės ekonomikos institutas taip pat neturėtų būti atskiras, pakaktų tam tikro skyriaus.

Jei mokslo institutai nesugeba užsidirbti iš mokslo užsakymų, jie jungtini su aukštąja mokykla. Paliktini keturi iš Valstybės biudžeto išlaikomi – LŽI, LSDI, LGI ir LMiI (miškų).

Tai buvo mintys apie tolesnę mokslo institucijų ateitį. Savo principingą poziciją apie 1994-aisiais buvusią mokslo ir studijų institucijų vertę ir jų vietą šalies gyvenime A. Stancevičius atskleidė dalyvaudamas ekspertų komisijoje, vertinusioje agrarinių institutų ir fakultetų veiklą. Komisijos siūlymu buvo pratęstas valstybinio mokslo instituto statusas gerai įvertintiems LMiI, LGI, LSDI, LVI ir LŽI.

Į Tarybos kolegų klausimą apie Žemės ūkio rūmų misiją A. Stancevičius atsakė, kad jie galėtų nemažai padėti, jei pasikeistų Vyriausybės požiūris. Dabar daugiau galių turi įvairios ministerijos. ŽŪR galėtų veikti ir kaip konsultavimo tarnyba. Šiuo metu yra atskira Žemės ūkio konsultavimo tarnyba prie ŽŪM, konsultavimu užsiima ir mokslo institucijos (aukštosios mokyklos, institutai). Integracija galėtų būti stipresnė ir tikra. Būtini bendri konkursai tam tikroms vietoms užimti.

Tarybos antrosios kadencijos metais pradėta svarstyti ir studijų kreditavimo galimybė. Tik dabar, praėjus keturiolikai metų, panaši idėja įgyvendinta „studijų krepšelio“ forma. Anuomet A. Stancevičius tam atsargiai pritarė. Jis nuogąstavo, ar pakels valstybė finansinę naštą, jei už studijas bus išsimokama jau dirbant, tai yra baigus studijas. Kartu tai socialinė problema. Didelė jaunimo dalis atkris, bedarbystė augs. Gal reikėtų skatinti tuos, kurie gerai mokosi. Kita vertus, nederėtų palikti be lėšų ir tų patenkinamai besimokančių. Jis palaikytų idėją, kad mokslas būtų ir mokamas, ir nemokamas. Svarbu, kad būtų studijuojama, o ne studentaujama. Ir apskritai studijų reikalai spręstini ne vien ekonominiu, bet ir socialiniu pagrindu – kuo daugiau studijuojančio jaunimo, tuo mažesnis šalyje nusikalstamumas!

Spręsdamas ne vien iš bendro darbo Lietuvos mokslo taryboje, bet ir iš įvairios veiklos mokslo institucijose, mokslo ir gamybos organizacijose, visuomeniniuose judėjimuose (ypač sambūryje Tėvynės žemė), galiu drąsiai teigti, kad profesorius Antanas Stancevičius buvo įžvalgus strategas, gilus mokslininkas ir puikus pedagogas, sumanus agronomas, Lietuvos patriotas ir be galo geros sielos Žmogus.

Leonas Kadžiulis

Antanas Stancevičius visada buvo darbų verpete; šioje nuotraukoje profesorius (dešinėje) su prof. Leonardu Kairiūkščiu ir prof. Algirdu Motuzu