Lietuviškų giesmynų medžioklėje (2)
Pabaiga, pradžia 2009 m. Nr. 22
Nuo kažko reikėjo pradėti Pirmojoje pokalbio dalyje išsiaiškinome, kad Danielius Kleinas ir kiti XVII a. vidurio ir net vėlesnių laikų giesmynų sudarytojai Prūsijoje ir Vokietijoje naudojosi ir sekė geriausiais vokiškais giesmynais kaip savotiškais prototipais savo leidiniams. Jeigu taip, kaip turėtume taikyti kūrybiškumo veiksnį vertinant tiek Danieliaus Kleino, tiek ir jo amžininkų sudarytuose giesmynuose? Ar apskritai apie kūrybiškumą šiuo atveju tinka kalbėtis?
Toliau matysime, kad D. Kleinas kūrybingai pasidarbavo sudarydamas giesmyną Naujos giesmju knygos. Tačiau jis turėjo tam tikrą pagrindą, į kurį rėmėsi, ir tą pagrindą reikia išaiškinti. Italijoje baigiau klasikinės filologijos mokslus ir esu įpratintas ne tuščiai samprotauti, bet remtis tiksliais duomenimis ir šaltiniais. Į ką atkreipiau dėmesį ėmęsis tyrinėti D. Kleiną ir jo epochą? Kad Prūsija ir Brandenburgas, kaip įtakingiausia vokiečių žemė, jau buvo sudarę unijinę valstybę. 1653 m. Berlyne išėjo giesmynas Praxis Pietatis Melica, vėliau ne kartą pakartotas. Seniausias 1653 m. egzempliorius saugomas Miuncheno bibliotekoje. Gavau to egzemplioriaus mikrofilmą ir pradėjau prie jo darbuotis, kai kuriuos dalykus persirašiau.
Žinojau, kad tai provizorinis variantas, ne pagrindinė knyga, kuria naudojosi D. Kleinas, bet juk nuo kažko turėjau pradėti. Tame giesmyne pateikiama daug tekstų, bet ne visi, kurie pateko į D. Kleino leidinį. Taigi neturėdamas svarbesnių leidinių pradėjau nuo šito.
Kiek vėliau, kai labiau į šią tyrinėjimų sritį įsigilinau, pastebėjau, kad Getingeno universiteto bibliotekoje saugomas kitas Karaliaučiuje 1665 m. išspausdintas giesmynas Preussisches neu Vermehrtes Gesangbuch. Mėginau užsisakyti šio giesmyno mikrofilmą, bet atsakymas manęs nenudžiugino. Man pranešta, kad dėl knygos būklės mikrofilmas nedaromas: jei labai reikia, prašome atvažiuoti. Teko važiuoti į Getingeną.
Įdomu, kiek tokio giesmyno mikrofilmo padarymas kainuoja, jeigu tenka užsisakyti?
Visa laimė, kad tas išlaidas Italijoje apmoka universitetas, kurio darbuotojai esame, antraip mokslininkas greitai būtų suriestas į ožio ragą. Kiekvienas knygos mikrofilmas kainuoja šimtus eurų, kartais ir daugiau. Moksliniai tyrinėjimai Italijos universitetuose – prioritetinė veikla, todėl universitetai suinteresuoti, kad dėstytojai ir profesūra užsiimtų moksliniais tyrinėjimais, turėtų tam reikalui lėšų. Turėdamas rūpimos knygos mikrofilmą, galiu dirbti tiesiog Italijoje, o tai pigiau, negu keliauti ir gyventi viešbučiuose.
Į Getingeną vis dėlto teko važiuoti ir kelias dienas tyrinėti rūpimą 1665 m. vokišką giesmyną. Paprastai į tokią kelionę važiuoju ne dėl vieno giesmyno – susidėlioju ištisą darbų seką, kad galėčiau dirbti konstruktyviai. Lygindamas D. Kleino ir Karaliaučiaus 1665 m. giesmyną įsitikinau, kad jame yra daugiau negu Berlyno 1653 m. giesmyne mane dominusių tekstų. Vis dėlto tai buvo ne tie giesmynai, kurie D. Kleinui labiausiai pasitarnavo.
Minėtus Berlyno ir Karaliaučiaus giesmynus paprasčiausiai lyginote su D. Kleino giesmynu „Naujos giesmju knygos“?
Ne tik. Taip lyginau 1657 m. giesmyno turinį, kurį pateikė Ruth Führer, su Berlyno ir Karaliaučiaus 1653 ir 1665 m. giesmynais. Iškart buvo akivaizdu, kad 1657 m. giesmynas daug artimesnis D. Kleino Giesmju knygoms už abu minėtus giesmynus. Iš Ruth Führer sudaryto turinio buvo aišku, kad tie tekstai turi būti artimesni D. Kleino išverstosioms į lietuvių kalbą giesmėms nei Berlyno ir Karaliaučiaus giesmynai.
Svarbiausias žingsnis D. Kleino giesmyno link
D. Kleino giesmyno ištakų nagrinėjimui labai reikšmingas buvo štai koks 2003 m. pabaigos tyrinėjimų momentas. Į Karlsrūhės katalogą pirmą kartą įtrauktas Suomijos bibliotekų katalogas. Vieną dieną per internetą įėjęs į Karlsrūhės katalogą per jį patekau į Suomijos bibliotekų katalogą. Įvedžiau paieškos pavadinimą Preussisches Gesangbuch ir savo nuostabai radau tokį leidinį, tiesa, išleistą 1666 metais.
Išleistas tais pačiais metais, kaip ir D. Kleino dar 1653 m. parengtasis giesmynas?
Taip. Su mūsų universiteto bibliotekininke sutarėme užsakyti Helsinkyje aptikto giesmyno titulinio puslapio kopiją, iš kurio galėčiau nustatyti, ar tikrai šios knygos man reikia.
Minėjau, kad XIX a. į vokiečių himnologo A. Fischer rankas buvo patekęs Berlyne saugomo giesmyno egzempliorius, vėliau dingęs. Tas tyrinėtojas buvo perrašęs tikslų to giesmyno pavadinimą, kaip kad tą padarė ir Ruth Führer jau po Pirmojo pasaulinio karo su Hamburge saugotu giesmynu. Kai iš Helsinkio mus pasiekė užsakyto giesmyno titulinis puslapis, tapo aišku, kad tai mums reikalinga knyga. Užsakėme visą knygos mikrofilmą. Kainavo ypač brangiai – beveik 800 eurų. Vis dėlto pigiau, negu važiuoti į Helsinkį ir dirbti ten. Namie turint po ranka visą reikalingą medžiagą dirbti daug patogiau. Gavęs mikrofilmą įsitikinau, kad tai Helsinkyje saugomo 1657 m. giesmyno perspausdinimas, tik pabaigoje pridėta apie 20 naujų giesmių.
Galima spėti, kad ir kiti – 1651, 1653 ir 1655 metų – giesmynų leidimai nedaug kuo skyrėsi?
Skyrėsi nedaug, nors tyrinėtojų rašyta, kad palyginti su 1650 m. leidiniu vėlesnieji giesmynai buvo papildomi. Man svarbiausia, kad po ranka turėjau Ruth Führer 1927 m. aprašytą knygą, nes iš jos galėjau paimti tekstus ir jau turėjau patikimą atsparą savo darbui. Tai buvo pagrindinis žingsnis D. Kleino giesmyno link. Šiam darbui skyriau vienas vasaros atostogas.
Nemanote, kad gali pasirodyti ir dar anksčiau išleisti vokiečių giesmynai, kuriais naudojosi D. Kleinas? Tada Jūsų darbas patirtų didelį išbandymą.
Jei toks giesmynas ir atsirastų, tai galėtų pasikeisti tik viena kita smulkmena. Turėdamas po ranka Helsinkio universiteto bibliotekoje saugomo 1666 m. išleisto, faktiškai perspausdinto 1657 m. giesmyno mikrofilmus jau galėjau padaryti svarbiausias savo tyrinėjimo išvadas.
Ar nesidomėjote, kokiais keliais tas 1666 m. giesmynas atsidūrė Helsinkio universiteto bibliotekoje?
Kartą juokaudamas su prof. Vytautu Ambrazu pasakiau, kad caras Nikalojus I nusipelnė lituanistikai ir štai kokiu būdu. XIX a. pradžioje Vokietijoje Rusija užpirko konvoliutus, t. y. sudėtinius iš kelių veikalų, liuteroniškų knygų. 1831 m. caras Nikalojus I Helsinkio liuteronams padovanojo gan daug tų knygų. Dabar matome, kad tarp jų buvo bent jau vienas vokiškas 1666 m. giesmynas, kuris padėjo tyrinėjant ir nustatant D. Kleino giesmyno ištakas. Taigi netiesioginė, bet paslauga lituanistikai.
Tai gal caras buvo toks dosnus ne tik suomiams, bet latviams ir estams, tų kraštų liuteronams?
Pagal šios dienos duomenis nei Latvijoje, nei Estijoje šių mums reikalingų giesmynų neišliko. Ar buvo – nieko tikro negalime pasakyti.
D. Kleino Naujos giesmju knygos pakartotinai leistos Narkyčių, vėliau Vėluvos klebono Jono Rikovijaus 1685 m. ir F. Z. Šusterio 1705 metais. Tiek Rikovijus, tiek Šusteris prie naujai leistų D. Kleino giesmynų pridėjo naujų giesmių, aš jas perrašiau ir taip pat ieškojau šaltinių, iš kur jos buvo paimtos ir išverstos į lietuvių kalbą. Tos ištakos – tai vokiški giesmynai, jie yra Vokietijoje. Vienas yra Karlsrūhės liuteronų bibliotekoje, o kitas – 1702 metų – Hildesheimo liuteronų bibliotekoje. Susigundžiau pridėti tuos papildytus tekstus prie naujai leidžiamos knygos ir pradėjau perrašyti juos ir jų šaltinius.
Štai tokie buvo trys D. Kleino giesmyno leidimai. Vėliau pradėti leisti Jono Berento giesmyno leidimai, bet tai jau visai kitas dalykas.
2004 m. pabaigoje šis mano darbas, skirtas D. Kleino giesmyno ištakų tyrinėjimui, taip pat ir įvadas į darbą buvo baigtas. Rankraštį atidavėme Lietuvių kalbos komisijai, kuri skyrė recenzentus. Ir tai buvo labai naudinga, nes atsižvelgiant į recenzentų pastabas ir pasiūlymus buvo galima atlikti vieną kitą papildymą. 2005 m. pavasarį darbas buvo baigtas.
