Ar mokslo institutų pertvarka skatins pažangą

Imtis šios publikacijos paskatino Lietuvos mokslininkų sąjungos dvidešimtmečiui paminėti Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salėje gruodžio 19 d. surengtoji diskusija, skirta šalies mokslo ir studijų problemoms. Pokalbyje su Lietuvos mokslo institutų asociacijos prezidentu, Puslaidininkių fizikos instituto direktoriumi prof. habil. dr. Steponu AŠMONTU kai kuriuos dalykus aptarsime, žvelgiant iš mokslo institutų pozicijos. 2009 m. lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną, vertindama jo nuopelnus Lietuvos mokslui ir gynybai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Steponui Ašmontui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžių“.

Sieks stiprinti išsklaidytas intelekto jėgas

2009 m. gruodžio 23 d. LR Vyriausybė pritarė dešimties mokslo institutų pertvarkai. Mokslinių tyrimų institutų tinklas pertvarkomas pagal mokslo, studijų ir verslo slėnių planą: nuo 2010 m. sausio 1 d. dešimt mokslo institutų sujungiami į keturis naujus steigiamus mokslo centrus, kuriems suteiktas valstybinių mokslinių tyrimų institutų statusas. Vilniaus universiteto Ekologijos institutas, Geologijos ir geografijos bei Botanikos institutas jungiami į Gamtos tyrimų centrą. Lietuvos žemdirbystės instituto, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės ir Lietuvos miškų institutai sudarys Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrą. Jungiant Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutą ir Vilniaus universiteto Imunologijos institutą įsteigtas Inovatyvios medicinos centras. Socialinių tyrimų ir Darbo ir socialinių tyrimų institutai sudarys Lietuvos socialinių tyrimų centrą.

Vėliau ketinama steigti dar tris mokslo centrus. Fizikos, Chemijos ir Puslaidininkių fizikos institutai turėtų sudaryti Fizinių ir technologijos mokslų centrą. Biochemijos ir Biotechnologijos institutus prijungiant prie Vilniaus universiteto veikiausiai atsiras Gyvybės mokslų centras, o prie Vilniaus universiteto prijungus Matematikos ir informatikos institutą norima steigti Informatikos ir informacinių technologijų mokslų centrą.

Šiek tiek anksčiau priimtas Vyriausybės sprendimas nuo 2010 m. sausio 1 d. Termoizoliacijos institutą prijungti prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Gyvulininkystės ir Veterinarijos institutus – prie Lietuvos veterinarijos akademijos. Architektūros ir statybos institutas, Fizikinės elektronikos institutas ir Maisto institutas taps Kauno technologijos universiteto padaliniais, o Vandens ūkio institutas ir Žemės ūkio inžinerijos institutas įsilies į Lietuvos žemės ūkio universiteto struktūrą. Į Kauno medicinos universitetą integruosis Biomedicininių tyrimų institutas, Endokrinologijos institutas, Kardiologijos institutas bei Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas. Prie Vilniaus universiteto prijungiamas Teorinės fizikos ir astronomijos institutas.

Kokiais finansiniais ištekliais paremta ryžtinga pertvarka „iš viršaus“? Tvirtinama, kad mokslo institutų tinklo pertvarka stiprins išsklaidytas intelekto jėgas, potencialo telkimui bus panaudotos ES Struktūrinių fondų ir valstybės lėšos. Ką apie tai galvoja pertvarkomų mokslo institutų darbuotojai? Gal mokslininkai nenujaučia, kur slypi jų laimė? Apie tai kalbamės su prof. Steponu Ašmontu.

O gal tai noro valdyti išraiška?

Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad Mokslo ir studijų įstatymo, iššaukusio tiek daug prieštaringų vertinimų, rengėjai buvo liberalai, prie kurių prisidėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai. Jie sugebėjo įtikinti LR Seimo daugumą, kad šios redakcijos įstatymas yra pažangus ir būtinas Lietuvai.

Tačiau dar svarstant Mokslo ir studijų įstatymo projektą mokslininkų bendrijose, Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje, Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencijoje, Lietuvos mokslų akademijoje ir universitetuose pareikšta daug pastabų ir nepasitenkinimo dėl naujojo Įstatymo projekto. Panašiai buvo svarstant šį projektą LR Seimo komitetuose ir pristatant jį Seimo posėdžiuose.

Dar projekto rengimo eigoje mokslo institutų direktorių konferencija į savo posėdžius kvietėsi tada opozicijoje buvusius Gintarą Steponavičių ir Andrių Kubilių, kad jie paaiškintų, kodėl taip skubama pertvarkyti mokslo institutus, atsisakant trijų tipų institutų – valstybinių mokslo, universitetinių mokslo ir mokslo įstaigų institutų prie ministerijų. Atsakymo nebuvo gauta. Iki šiol Lietuvoje veikė 43 savarankiški universitetiniai institutai arba ministerijoms pavaldžios mokslo įstaigos.

Kodėl liberalai ir net konservatoriai su krikščionimis demokratais pažangą suprato pirmiausia kaip mokslo institutų atsisakymą pertvarkomame šalies mokslo modelyje? Perstatysime kėdes, muzikantai susės kita tvarka ir suskambės dieviška muzika?

Reformatoriai institutų atsisakė ne iš karto. Pirmajame etape, siekdami supaprastinti valdymą, siūlė įvesti vieno tipo institutus – mokslinių tyrimų institutus. O kad išties būtų paprasčiau valdyti, nutarta, kad institutų direktorius rinktų ne institutų tarybos, o juos skirtų švietimo ir mokslo ministras. Jei steigėjo funkcijas vykdytų kita ministerija, direktorių rinkimus vis tiek vykdytų Švietimo ir mokslo ministerija. Tai ir yra noro valdyti mokslo institutus išraiška. Ir trečia: buvo akivaizdus siekis daryti viską, kad tų institutų būtų kuo mažiau.

Bet kodėl? Kur čia šuo pakastas?

Štai ką aiškino vienas iš Mokslo ir studijų įstatymo projekto autorių Mantas Adomėnas, kuris doktorantūroje mokėsi Anglijoje. Girdi, Anglijoje nėra institutų, todėl jų nereikia ir Lietuvoje.

Iš pirmojo teiginio visai neseka antrasis.

Išties Anglijos mokslas išsiverčia be mokslo institutų, nors turi aukščiausio lygio mokslą, kuria pažangiausias technologijas. Bet M. Adomėnas pamiršta, kad Anglijoje veikia didelės ir galingos mokslo laboratorijos, kai kurios iš jų didesnės už mūsų mokslo institutus. Užtenka priminti Kavendišo laboratoriją (Cavendish Laboratory), kuri pakeičia visą institutą. Anglija ėjo savo keliu, kūrė mokslines laboratorijas prie universitetų, jos veikė savarankiškai, užsiimdavo tik moksline veikla, bet studentams ten nebuvo dėstoma.

JAV visada labiau dominuodavo anglai, o ne, tarkime, vokiečiai, tad ir jų mokslo organizavimo struktūroje dominavo ne institutai, bet universitetai ir laboratorijos. Galima priminti Los Alamos nacionalinę laboratoriją (Los Alamos National Laboratory), Lorenso Livermoro nacionalinę laboratoriją (Lawrence Livermore National Laboratory) ir kitas mokslines laboratorijas. Kiekviena iš jų yra tarsi savarankiškas institutas.

JAV veikia ir mokslo institutai: didelės kompanijos kartais įkuria savo tyrimų institutus, pavyzdžiui, IBM turi savo institutus, veikiančius įvairiose šalyse.

Anglijoje taip pat yra, pavyzdžiui, Fizikos institutas (Institute of Physics), bet faktiškai tai fizikų draugija instituto pavadinimu. Tai visuomeninė organizacija, bet Anglijoje daug fizikų, tad iš jų surenkama nemažai lėšų, jų pakanka leisti nuo 5 iki 7 fizikinio profilio žurnalų.

Lietuvos mokslo sistema buvo organizuojama pagal Rusijos modelį, o pastarasis perimtas iš Vokietijos. Institutų samprata dar XIX a. atsirado Vokietijoje, kai kilo poreikis vystyti taikomąjį mokslą.

Taigi pasaulyje istoriškai susidarė keli mokslo organizavimo modeliai. Vienose šalyse veikia nacionalinės laboratorijos, kitose – mokslo institutai.

Vokiečiai mokslo institutų nežada atsisakyti