Ar mokslo institutų pertvarka skatins pažangą
Kodėl vokiečiai apsistojo prie mokslo institutų modelio ir nežada jo keisti?
Vokiečiai turi įvairiausių mokslo institutų, susivienijusių į Makso Planko, Helmholco, Fraunhoferio, Leibnico draugijas. Antai Makso Planko draugijos institutai, o jų beveik 80, užsiima daugiausia fundamentiniais tyrimais, renkasi dar netyrinėtas sritis. Fraunhoferio institutai daugiausia dirba taikomojo mokslo srityse, kuria šalies gynybai skirtas technologijas. Būtent neuniversitetinėse mokslinių tyrimų institucijose Vokietijos mokslininkai gauna geriausias mokslinio darbo sąlygas.
Fraunhoferio institutai, gaunantys apie 60 proc. jiems reikalingo finansavimo iš valstybės, Makso Planko institutai – beveik 95 proc., vykdo pažangos skleidėjų funkciją priešakiniuose mokslinių tyrimų baruose.
Na, tai jau gražūs žodžiai, nes kas norės prisipažinti, kad dirba ne priešakinėse pozicijose.
Pažvelkime, kur dirba Vokietijos mokslininkai Nobelio premijos laureatai. Dauguma jų – Makso Planko ar Fraunhoferio institutuose. Antai nuo Makso Planko draugijos įkūrimo 1948 m. jos mokslininkai yra gavę 17 Nobelio premijų. Tų laureatų Vokietijoje labai daug, jie padaro reikšmingų atradimų, sukuria naujų tyrimų metodų, moderniausių technologijų ir kitų naujovių, yra vertinami visame pasaulyje, tad Vokietijai tikrai nėra reikalo ieškoti naujų mokslo organizavimo metodų. Vokietijoje keitėsi santvarkos, politinio valdymo formos, įvairios partijos buvo valdžioje, bet mokslo institutų modelio niekada nebuvo atsisakyta. Jis pasiteisino.
Vokietijoje kartais įvairūs fondai įkuria kompanijas, teikia lėšų ir taikomiesiems tyrimams. Konkursuose dalyvauja Fraunhoferio ir kiti institutai. Beje, Vokietijoje iš projekto pinigų mokslininkai papildomo užmokesčio negauna, bet gali įsigyti aparatūros, įdarbinti daugiau doktorantų ir mokėti jiems papildomą darbo užmokestį. Fraunhoferio institutas savo doktorantūros neturi, remiasi universitetais, bet institutų mokslininkai gali vadovauti doktorantams.
Lietuvoje esti priešingai: atlyginimai nedideli, laimėjus projektą galima ne tik aparatūros nusipirkti, bet ir gauti papildomą atlygį. Jeigu projektas tarptautinis, galima gauti iki 300 proc. atlyginimo priedą iš projekto pinigų. Todėl Lietuvoje laimėti konkursą tampa pagrindiniu mokslininko stimulu. Makso Planko institutams didesnio stimulo dalyvauti konkursuose išvis nėra, o Fraunhoferio institutams – išgyvenimo sąlyga, nes turi užsidirbti apie 40 proc. reikalingo finansavimo.
Nesugebi užsidirbti? Vadinasi, nereikalingas Vokietijai ar buvusiai Sovietų Sąjungai pasiteisino jų mokslo organizavimo modeliai, kuriuose svarbus vaidmuo teko mokslo institutams, bet tai nereiškia, kad jis tinkamiausias visoms valstybėms. Lietuvą būtų sunku palyginti su šiomis valstybėmis. Visai kiti uždaviniai keliami Lietuvos mokslui, negalinčiam aprėpti tiek sričių ir krypčių, kiek minėtų šalių mokslas. Kita vertus, jeigu jau turėjome vokiško modelio mokslo organizavimo sistemą, tai gal nereikėjo skubėti jos atsisakyti, nes pati reorganizacija daug kainuos. Įdomu, ar reformos „tėvai“ ir „mamytės“ paskaičiavo, kiek tai apsieis valstybei?
Diskusijose visada remiamės ryškiais pavyzdžiais, bet prisiminkime ir tokias valstybes kaip Austrija ar Olandija, kuriose gyventojų ne kažin kiek daugiau kaip Lietuvoje. Pagaliau panašaus likimo šalys – Čekija, Lenkija, Slovakija. Tose valstybėse išliko tas pats mokslo organizavimo modelis, kurio neatsisakyta ligi šiol.
Bet gal tose šalyse esama mokslo organizavimo sistema labiau pasiteisino naujomis sąlygomis?
Lietuvos mokslo sistema nebuvo pritaikyta veikti rinkos ekonomikos sąlygomis. Pasikeitus santvarkai ir ekonominėms sąlygoms taip ir nebuvo suvokta, kaip mokslo institutai turėtų funkcionuoti. Valstybė buvo tvarkoma iš esmės pagal liberalų užduotą modelį. Kaip tomis sąlygomis veikti mokslo institutams? Stovintiems prie valstybės vairo ir daugumai naujai „iškeptų“ politikų atrodė, kad mokslo institutai turi patys užsidirbti ir gyvuoti, o jeigu nesugeba užsidirbti, tai nereikalingi.
Kitaip sakant, ar mokslo institutas, ar įmonė – vertinta vienodai?
Mokslo institutai suvienodinti su batus siuvančia artele, jiems buvo taikomi panašūs reikalavimai: dirbk, parduok, pirk... Rinkos ekonomikos apologetai nesuprato, kad Vokietijoje mokslo institutai turi valstybės užsakymus, vykdo valstybės aprobuotas programas, o tų programų baigtinis produktas – tai naujas gaminys. Lietuvoje dauguma ministrų ir premjerų nieko bendro neturėjo su mokslu, apskritai neturėjo nuovokos, kam tas mokslas reikalingas, jeigu tik prašo pinigų. Todėl į mokslą ir buvo žvelgiama kaip į naštą valstybei, neduodantį jokios naudos. Daugeliu atvejų ligi šiol taip ir žiūrima. Jeigu taip mąstytų kitų šalių premjerai ir ministrai, pasaulyje seniai jokio mokslo nebūtų likę. Nebūtų ir pažangos.
Vargu ar pasaulio šalyse mokslo likimas priklauso tik nuo premjerų ir ministrų. Juk didžiosios kompanijos taip pat kuria savo mokslines laboratorijas, mokslo centrus, mokslo institutus ir kitus mokslinių tyrimų darinius. Net bukiausias ministras to proceso nesustabdys. Bet iš Lietuvos politikų girdime priekaištų, kad Lietuvos mokslas nėra inovatyvus, neverslus, žodžiu, nesugeba užsikalti ir valstybei užkalti pinigo.
Deja, toks supratimas apie mokslo funkcijas dabar yra vyraujantis. Verslas niekada nekurs mokslo, bet pasinaudos mokslo teikiamomis galimybėmis. Ir inovacijas darys ne mokslo, bet paties verslo labui.
Grandinėje mokslas, inovacijos, verslas kartais kyla ginčų, kas yra tos inovacijos. Tai mokslo rezultatų pritaikymas versle, siekiant didinti verslo konkurencingumą. Mokslo rezultatus diegiant į gamybą, atlikus papildomus tyrimus ir sukūrus naujas ar patobulinus esamas technologijas, galima didinti pramonės konkurencingumą. Taip yra pasaulyje, tačiau Lietuvoje įsivaizduojama, kad pats mokslininkas turi būti ir tyrėjas, ir gamintojas.
Ar ne tam tikslui kuriami mokslo technologijų parkai? Pagaliau ir nesenos atminties kooperatyvai, kuriuos kūrė verslesni mokslininkai?
Nepriklausomybės pradžioje mokslo institutų darbuotojai buvo įsteigę nemažai tų kooperatyvų, tapo verslininkais. Kai kurie kooperatyvai virto bendrovėmis, rado nišą šalies verslo ir ūkiniame gyvenime.
Kooperatyvų laikams praėjus Puslaidininkių fizikos institutas pirmasis Lietuvoje įkūrė Mokslo technologijų parką, kuriame kaip mažos įmonėlės pradėjo veikti buvę kooperatyvai. Kilo sunkumų tą Mokslo technologijų parką įteisinti, nes įstatymuose toks darinys nebuvo įvardytas. Buvęs aplinkos ministras Algis Čaplikas mūsų net prašė suformuluoti, kas yra tas Mokslo technologijų parkas, kad būtų galima įteisinti įstatymiškai. Sutarėme savo Mokslo technologijų parką užregistruoti kaip viešąją įmonę, o vėliau ir prie kitų mokslo technologijų parkų pradėjo kurtis naujos įmonėlės.
Daugiausia laimės valdininkai Ar galima teigti, kad mokslo technologijų parkai tapo dabar pradedamų kurti integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų, vadinamųjų slėnių pirmtakais? O gal jokio ryšio nėra?
Sunku atsakyti, į kokias veiklas išsilies būsimieji slėniai, bet atrodo, kad šis modelis sugalvotas tam, kad lengviausiu keliu būtų įsisavintos ES Struktūrinių fondų skiriamos lėšos.
Su nauda mokslui ir verslui?
Su kuo didesne nauda valdininkams, tų pinigų skirstytojams. Tokie slėniai, kokie kuriami, Lietuvai nereikalingi. Kad ir Saulėtekio slėnis, kurį geriausiai pažįstu. Kodėl Ūkio ministerija savo lėšomis nenori prisidėti prie šio slėnio kūrimo? Todėl, kad tame ir kituose slėniuose nėra verslo. Kadangi Saulėtekio slėnio pareiškėjas ir kūrėjas yra Vilniaus universitetas, o jame atliekami fundamentiniai tyrimai, kurie labiausiai ir skatinami, tai ir tuose slėniuose numatytoji naujausia aparatūra pirmiausia skirta fundamentiniams tyrimams. O kadangi šių tyrimų sritį norima plėsti, užsiimama ir naujomis statybomis. Saulėtekio slėniui pusė visų skirtųjų pinigų metama į statybą. Ar reikalinga šiuo metu užsiimti naujomis statybomis, kai Puslaidininkių fizikos institutas turi 20 tūkst. m² ploto, Chemijos institutas – 8 tūkst. m², o kiek dar ploto turi Fizikos institutas. Mums to ploto fizikiniams tyrimams yra per akis ir jokių naujų statybų nereikia. Tačiau per statybas galima labai greitai „išplauti“ pinigus ir gauti lengvą naudą, todėl tos naujos statybos kai kam labai reikalingos. Vietoj to, kad lėšos būtų nukreiptos į mokslinius tyrimus, įsigyta būtiniausios aparatūros, lėšos nukreipiamos į abejotinas naujas statybas. Kai kam tai duos naudos, bet ne mokslininkams. Fundamentinis mokslas gal ir sustiprės, bet ne taikomasis, nes verslas į slėnius neateina, nes ne dėl verslo tie slėniai ir kuriami.
Gal Jūsų požiūris pernelyg pesimistinis, matote tik tamsiąją Mėnulio pusę?
Konkretus pavyzdys iš mūsų instituto patirties. Turime vieną stipriausių mokslinių kolektyvų – Dinaminių reiškinių tyrimo centrą, kuris buvo pripažintas kaip išskirtinis (excellent) tarp atliekančių taikomuosius tyrimus. Buvome numatę už 4,7 mln. litų slėniui skirtų pinigų nusipirkti įrangos taikomiesiems tyrimams. Mūsų prašymas buvo išbrauktas, nes, girdi, tai pernelyg nereikšminga lėšų suma. Mat iš slėniui skirtų pinigų prietaisus galima pirkti tik tokius, kurių kiekvienas kainuoja daugiau kaip 1 mln. litų. Štai jeigu kainuotų 5–7 mln. litų, prašome kreiptis, pinigai gal ir bus skirti. O kad ta brangi aparatūra stovės nenaudojama, nieko nejaudina.
Sunkmečiu kaip tik turėtų būti skatinama pirkti kuo našesnę ir nebrangią mokslinę įrangą, kuri greičiau atsipirktų, duotų naudos šalies ekonomikai.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Steponui Ašmontui už nuopelnus Lietuvos mokslui ir gynybai įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžių“
Instituto fojė eksponuojamas dailininkės Sofijos Veiverytės „Tigras“ – Puslaidininkių fizikos instituto simbolis. Ar Tigro metai atneš institutui sėkmę?
