MOKSLASplius.lt

Kaip gimėme, augome, kokiais norime būti

D. K. Šiandien pasaulio akademinėje bendruomenėje labai dviprasmiška padėtis. Viena kalba vizituojantys Europos mokslo ekspertai, įvairių, dažniausiai laikinų komisijų atstovai, ir visai ką kita matome realybėje. Bene prieš kokį dešimtmetį už savo lėšas Vilniaus universitetas buvo nusamdęs margą Europos ekspertų komandą, kuri atliko universiteto ir visų fakultetų auditą. Išvadose buvo suabejota: gal per daug padalinių, kai kurie gal pernelyg smulkūs.

Iš tiesų Europoje kuriasi universitetiniai megapoliai, apaugantys kolegijomis, mokyklomis, tyrimų ir kitokiais centrais. Mūsų didžiai nuostabai ten mokoma ne tik universitetinių disciplinų, bet ir rengiamos akušerės, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, miškininkai ir t. t. Kai tuos dalykus mačiau Lenkijoje ar Vokietijoje, tai galėjo kilti nepasitikėjimas ir klausimų, bet kad ir Oksforde prie garsaus universiteto mačiau daugybę prisišliejusių koledžų, mokyklų ir centrų.

Mane ypač domino prie Oksfordo Brookes universiteto veikianti Leidybos mokykla – Publishing School. Jos vadovas ne tik nėra profesorius, bet neturi net mokslinio laipsnio. Jis kasdien atvažiuoja iš Londono. Iš pradžių man buvo nelengva susivokti, ką bendro tai turi su universitetiniu lavinimu. Ir štai kas man buvo paaiškinta. Universitetai tik su plačiai išvystyta padalinių infrastruktūra yra pajėgūs vykdyti įvairius visuomenės užsakymus, tenkinti labai skirtingus poreikius. Universitetai jau akivaizdžiai skiriasi net ir vieni nuo kitų: yra mokslinių tyrimų, yra paslaugų universitetai. Šiais laikais iš karto nepavyks įkurti tikro universiteto, kaip mes jį tradiciškai suprantame. Viskam reikia laiko, svarbiausia – potencialo: mokslinio ir ekonominio.

Mūsų laikų dinozaurams paprasčiau

M. L. Pasiremsiu vienos aukštosios mokyklos rektoriaus, dalyvavusio prieš keletą metų Pasaulio universitetų asociacijos renginyje Brazilijoje. Ir ką jis pastebėjo. Pasaulyje vis labiau vertinami lankstūs universitetai, nedideli, gebantys greitai reaguoti į visuomenės poreikius. Yra ir kita tendencija, apie kurią kalba prof. Domas Kaunas: universitetai kaip mastodontai, nelabai suvokiantys, kas vyksta kitoje kūno dalyje.

Taigi universitetinė tradicija pasaulyje atsidūrė tarsi tarp dviejų priešingų polių: gigantomaniško dydžio darinių ir mažų lanksčių universitetų.

D. K. Panašius komentarus po kelionių pavadinčiau taip: pamatė, ką norėjo, o ne ką reikėjo pamatyti. Tas pats pasakytina ir apie mūsų pačių įspūdžius. Su tokia nuostata susiduriame nuo pat 1991-ųjų. Jeigu tenka laviruoti tarp mažų universitetų, užsitikrinti finansavimą, tai rektorius išsigrynina mažo lankstaus universiteto modelį, remiasi nuo visumos atskelta tarptautine patirtimi ir ja remdamasis įrodinėja, kaip svarbu būtent mažas, lankstus, mobilus universitetas. Jei tai didelio universiteto vadovas, tai jis iš tos pačios tarptautinės konferencijos atsiveš visai kitokius įspūdžius, kartais gal net priešingus.

Galiu sutikti, kad Lietuvoje prisisteigė per daug universitetų, o dabar dar girdime, kad ir Panevėžys labai nori savojo universiteto. Kai pusę Lietuvos gali pervažiuoti per pusantros dvi valandas, tai labai abejotina, kad reikėtų tankinti tokių universitetų girią. Juolab, kaip sakėme, mažų ir lanksčių.

Vilniaus universiteto stiprinimas

M. L. Universitetų per daug, fakultetų – taip pat. Labai jau nešventiškai samprotaujame Komunikacijos fakulteto sukakties proga. Bet gal visa tai, apie ką kalbate, nesusiję su Komunikacijos fakultetu?

D. K. Kaip tik ir noriu pereiti prie Komunikacijos fakulteto reikalų. 1991-aisiais Vilniaus universitete vyko labai saikingas naujų padalinių steigimasis: buvo įkurtas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas ir Komunikacijos fakultetas. Tai buvo padaryta labai laiku. Mačiau, kaip Štutgarte, Vokietijoje, veikia panašaus pobūdžio aukštoji mokykla. Ji savarankiška, joje sutelkta tai, kas studijuojama ir mūsų fakultete, nors, žinoma, daug stambesniais mastais. Štutgarte tuos pačius specialistus, kuriuos rengiame mes, vokiečiai rengia net Kinijai. Aišku, tai teikiama ne labdara, ten vykdomas mokamas mokslas ir gaunamas atitinkamas užmokestis.

Žodžiu, susigriebėme laiku, žvalgydamiesi po Europą pamatėme, kas yra aktualu, reikalinga, kokia niša atsiveria. Vilniaus universitetas buvo pajėgus užimti tą Lietuvoje sparčiai ryškėjančią nišą. Pagaliau, tai ne vieno kurio nors žmogaus nuopelnas ar įnoris, bet viso didelio kolektyvo pasiekimas. Renaldas Gudauskas, Arūnas Augustinaitis, Elena Macevičiūtė, Audronė Glosienė, Marija Prokopčik ir daugelis kitų buvo tas branduolys, kuris kūrė naująjį Komunikacijos fakultetą. Tai buvo ir Vilniaus universiteto stiprinimas, natūralus naujovių diegimas.

Arvydas Pacevičius. Dekanas teisingai apibūdino tą aplinką, kurioje atsirado mūsų fakultetas. Vis dėlto norėčiau pabrėžti Humanitarinių mokslų srities Komunikacijos ir informacijos krypties atsiradimo ir formavimosi svarbą. Tai buvo kompleksiškas procesas, nes tuo metu pasaulyje vyko informacinių technologijų revoliucija, iššaukusi esminius pokyčius visuomenėje, mokslo pasaulyje. Komunikacijos fakultetas buvo suformuotas reaguojant į kaitą, kurią anuomet globalizacija, informacine sąveika ar kaip kitaip vadino nedaugelis. Jeigu iš akių išleisime šį procesą, nelabai galėsime suvokti fakulteto atsiradimo sąlygų ir neišvengiamybės: tai buvo naujos mokslo krypties Lietuvoje formavimosi procesas. Labai sudėtingas procesas, nes tik 1997 m. Lietuvoje buvo oficialiai pripažinta ir patvirtinta komunikacijos ir informacijos mokslų kryptis. Vadinasi, Komunikacijos fakultetas mokslo administratorių požiūriu kurį laiką gyvavo menamoje erdvėje ir laike. Suprantama, daug kam teko įrodinėti, kad pasaulyje egzistuoja toks mokslas. Mūsų oponentai lyg ir suvokė komunikacijos ir informacijos mokslo svarbą, bet įtvirtinti jį tarp kitų krypčių kainavo daug pastangų.