MOKSLASplius.lt

Aukštojo mokslo tarptautiškumas ir Lietuvos teisinė bazė

 Raimonda Markevičienė

Ilgai tarptautiškumas buvo suvokiamas primityviausia, fizinio-geografinio mobilumo prasme* . Dabar ši sąvoka gerokai pakito. Tarptautiškumas – tai geografinis mobilumas (vertikalus ir horizontalus), studijų pasiūla, studijų kokybė bei europinė ar globalioji dimensija studijose; tai informacijos apie studijas ir aukštąją mokyklą pateikimo kokybė; tai tarptautinio personalo institucijoje bei patarnavimų problema ir t. t.

Iš tiesų nelengva apžvelgti teisinę bazę nagrinėjant, kas trukdo aukštojo mokslo institucijoms tapti tarptautiškoms. Paprasčiau pasakyti, kokios nuostatos trukdo institucijoms tapti atviromis ir kūrybingomis. Čia galima pacituoti Europos Komisijos 2006 m. gegužės 10 d. kreipimąsi, kuriame sakoma: „Šalys narės labai vertina savo universitetus ir daugelis stengėsi juos „išsaugoti“ nacionaliniu lygmeniu, pasitelkdamos detalius nuostatus, reguliuojančius jų vidinę organizaciją, juos kontroliuodamos, užsiimdamos mikrovadyba ir galiausiai priversdamos juos suvienodėti iki nepriimtino laipsnio“**. Taigi gera aukštojo mokslo vadyba nacionaliniu lygmeniu turėtų pasireikšti plačių rėmų, leidžiančių institucijoms plėtotis, sukūrimu, suteikiant institucijoms kuo daugiau akademinės autonomijos ir pareikalaujant atsiskaitomumo. Tame pačiame Europos Komisijos kreipimęsi rašoma: „Universitetai netaps inovatyviais ir greitai nereaguos į pokyčius tol, kol jiems nebus suteikta autonomija ir atsiskaitomumo pareiga. Šalys narės privalo universitetų sektoriui nurodyti bendrų taisyklių, politikos tikslų, finansavimo mechanizmų bei švietimo paskatų kryptį, pasitelkdamos mokslą ir inovacijas. Mainais į išlaisvinimą nuo per didelio diktato ir mikrovadybos universitetai už pasiektus rezultatus privalo prisiimti visą institucinę atsiskaitomybę visuomenei“.

Gal įdiegus šias vertybines nuostatas visų aukštojo mokslo veikėjų sąmonėje, universitetams pavyktų pasistūmėti ir tarptautiškumo srityje. Lieka panagrinėti, kokios bendros taisyklės ir kokie politikos tikslai deklaruojami Lietuvos įstatymuose bei norminiuose aktuose.

Šioje apžvalgoje buvo nagrinėjami tik nacionalinio lygmens dokumentai, norminantys aukštąjį mokslą. Nebuvo domimasi, kaip konkrečios aukštosios mokyklos geba pasinaudoti tomis nedidelėmis laisvėmis, kurias joms suteikia norminiai dokumentai. Pagrindiniai nagrinėti dokumentai buvo: 1) Valstybiniai švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatai; 2) Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 m. planas; 3) Lietuvos Aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 m. plano įgyvendinimo pirmojo etapo 2006–2007 m. priemonės; 4) Aukštojo mokslo įstatymas; 5) Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų studijų programų nuostatai; 6) Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas; 7) Studijų krypčių reglamentai (geologijos, geografijos, chemijos, filosofijos, matematikos, psichologijos); 8) Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Dėl studijų rezultatų įskaitymo tvarkos; 9) Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Dėl užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės priėmimo į Lietuvos valstybines aukštąsias mokyklas taisyklių patvirtinimo; 10) Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Asmenų, užsienyje įgijusių kvalifikacijas ir stojančiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas, mokymosi (studijų) pasiekimų vertinimo tvarkos aprašas; 11) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 60 Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo.

Valstybiniai švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatai

Atrodytų, kad pirmieji mėginimai siekti Lietuvos aukštojo mokslo tarptautiškumo turėtų būti deklaruojami būtent šiame dokumente, iš kurio turėtų išaugti konkretesnė nuostatų įgyvendinimo programa bei kuris atkreiptų švietimo institucijų dėmesį į tarptautiškumo problemas. Deja, šis dokumentas, deklaruodamas tris pagrindinius švietimo plėtotės siekius, nė vienu žodžiu nepamini siekio švietimo sistemą padaryti atvira ar tarptautiška. Tiesą sakant, net ir dėmesys aukštajam mokslui čia visiškai minimalus. Tai vienur, tai kitur randami tokie sakiniai kaip: „Lietuvos aukštasis mokslas įjungiamas į bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę“, arba „laipsniškai pereinama prie kreditinio, modulinio, kaupiamojo mokymosi“, leistų daryti išvadą, kad dokumento autoriai yra šiek tiek susipažinę su europinėmis tendencijomis aukštojo mokslo srityje, bet pritrūko ryžto, o gal ir vizijos atvirai deklaruoti poreikį įvesti tarptautiškumo dimensiją aukštajame moksle bei pasiūlyti drąsesnių formuluočių, įtvirtinančių šią deklaraciją.