Aukštojo mokslo tarptautiškumas ir Lietuvos teisinė bazė

Aukštojo mokslo įstatymas

2000 m. priimtas Aukštojo mokslo įstatymas iš karto susilaukė prieštaringų vertinimų. Vieni jį kritikavo, kiti gyrė, bet tas faktas, kad buvo priimta nemažai dalinių redakcijų, o dabar darbo grupė rengia siūlymus kitiems pakeitimams, rodo, kad kai kurios įstatymo nuostatos arba neatitinka realybės, arba yra per daug varžančios.

Strateginiuose švietimo nuostatuose nurodoma, jog Lietuvos aukštasis mokslas turi įsitraukti į bendrąją Europos aukštojo mokslo erdvę, ir galima prognozuoti, kad dabartiniam Aukštojo mokslo įstatymui reikės dar ne vienos pataisos, leidžiančios didesnę universitetų akademinę autonomiją bei atspindinčią europinę dvasią ir nuostatas.

Nepaisant daugelio pataisų, įstatyme vis dar liko senasis nacionalinio kredito apibrėžimas (1 kreditas lygus 40 studento darbo valandų, lygus vienai studento darbo savaitei). Ši nuostata iš esmės netrukdo universitetams tapti tarptautiškesniais, bet primeta nereikalingo administracinio darbo. Visuose išvykstantiems studentams išduodamuose dokumentuose, studijų programų ir dalykų aprašuose bei Diplomo priede universitetai privalo rodyti ne tik nacionalinius, bet ir ECTS kreditus. Ne kartą institucijų teikiamoje informacijoje užsienio kalba tenka matyti nurodytą kreditų skaičių jų neįvardijant (nacionaliniai ar ECTS). Visuomet tai kelia sumaištį ir nesusipratimus judrių studentų bei partnerinių institucijų gretose.

41 įstatymo straipsnyje nustatyta, kad vidutinė vienų metų trukmės dieninės formos studijų apimtis yra 40 kreditų (žinoma, nacionalinių). Pagal kredito apibrėžimą tai automatiškai reiškia, kad vienų mokslo metų trukmė yra 40 savaičių. Europos patirtis rodo, kad toje pačioje institucijoje, priklausomai nuo studijų programos, gali būti, pavyzdžiui, 38–40 savaičių studijos, bet mokslo metai vis tiek lygūs 60 kreditų. Vėl gi, galima sakyti, kad 40 savaičių mokslo metai nekelia didelių rūpesčių, bet labai kategoriškos deklaracijos tikrai neskatina nei universitetų kūrybingumo, nei mąstymo. Kreditas tampa formaliu matu, realiai nelabai siejamu su tuo, kas vyksta studijų programose, o juo labiau nelaikomas įrankiu toms programoms kurti. Tai akivaizdu pažvelgus į AIKOS duomenų bazę. Ten galima rasti registruotas dieninių, vakarinių bei neakivaizdinių studijų programas, vedančias prie tų pačių kvalifikacinių laipsnių, kurios visos trunka ketverius metus, visai nesvarbu, kokia mokymo forma. Čia ir kyla klausimas: jei kažkur dirbdamas visą darbo dieną, studentas dar gali mokytis visu krūviu aukštojoje mokykloje, tai kam reikia tiek mokymosi formų? Kitaip tariant, ši duomenų bazė akivaizdžiai parodo, kad tiek nacionaliniu, tiek instituciniu lygmeniu kredito teikiama potencija ne tik neišnaudojama, bet net nesuvokiama, kam jis reikalingas. Čia turėtų kilti ir kokybės klausimų.

Toliau tame pačiame straipsnyje apibrėžiama pagrindinių studijų trukmė nacionaliniais kreditais. Kreditus pavertus metais tampa aišku, kad šių studijų trukmė yra nuo 3,5 iki 4,5 metų. Kaip žinia, Bolonijos procese pirmosios pakopos studijų trukmė apibrėžta nuo 180 ECTS (3 metai) iki 240 ECTS kreditų (4 metai). Nelabai suprantama, kodėl Aukštojo mokslo įstatyme negalėtų būti padaryta to paties. Kyla įtarimas, kad studijų krypčių reglamentai per daug „kieti“ ir pagal juos numatytos studijos tiesiog netilptų trejų metų programose. Diegti tarptautiškumą šios ribos nekliudo, atrodytų net turėtų jį skatinti, nes suteikia papildomo laiko studijoms, tačiau kyla grėsmė, kad laikui bėgant šios nuostatos ims kenkti ir trukdyti pripažinti užsienyje įgytas kvalifikacijas, juolab, kad Lietuvoje pripažinimo sistema labai formalizuota.

9 Aukštojo mokslo įstatymo straipsnyje, kuriame kalbama apie aukštųjų mokyklų autonomiją, teigiama, kad aukštosios mokyklos turi teisę: „sudaryti studijų krypties reglamentą atitinkančias programas“ bei „tvirtinti studijų krypties reglamentą atitinkančias studijų programas“. Viena vertus, valstybės noras nors iš dalies kontroliuoti studijų programų turinį yra suprantamas, nes galutinė kvalifikacija yra valstybės „nuosavybė“, bet šie du sakiniai tikrai nerodo, o juo labiau neužtikrina akademinio autonomiškumo.

10 Aukštojo mokslo įstatymo straipsnis, apibrėžiantis dėstomąją kalbą, vardija tris punktus, kuomet leidžiama dėstyti užsienio kalba. To, atrodo, turėtų pakakti, tačiau šis punktas labai didelė moralinė parama tiems universitetų fakultetams, kurie nesistengia ir nenori matyti užsienio studentų savo auditorijose. Antra vertus, tai, kad valstybė neturi aiškios politikos pirmosios užsienio kalbos klausimu, labai sunkina dalykų ar programų užsienio kalba kūrimą ir diegimą. Kai negalima to paties dalyko pasiūlyti visiems studentams, nes jų kalbinis išsilavinimas yra skirtingas, dėstymo kaštai užsienio kalbomis labai auga, dalykai darosi neapsimokantys. Lietuvos noras skatinti ir puoselėti savo kalbą yra labai sveikintinas, bet tai neturėtų peraugti į paranoją, ir įstatymo pataisa turėtų skatinti diegti studijas užsienio kalbomis aukštesnėse studijų pakopose. Tereikia pažvelgti į magistrinių programų užsienio kalba gausą Skandinavijos, Nyderlandų, o dabar ir Vokietijos universitetuose. Jaunieji olandai tikrai nenustojo kalbėti savo kalba vien todėl, kad pastudijavo kita kalba.

44 įstatymo straipsnio 2 punkte sakoma, kad „Studijų programų kokybė periodiškai vertinama. Ministerijos nustatyta tvarka tai daro Studijų kokybės vertinimo centras ir viešai skelbia savo išvadas“. Kaip žinia, kokybės problema yra viena iš „karštųjų“ temų Bolonijos procese. Tarp daugelio iniciatyvų kokybės užtikrinimo srityje yra numatyta sukurti Europinį Kokybės agentūrų registrą. Tai reikštų, kad norėdamas gauti kokybės vertinimą, bet kuris Lietuvos universitetas ar studijų sritis galėtų kviestis bet kurią Europos agentūrą. Deja, panašu, kad remiantis šiuo įstatymo punktu tarptautiškumo šioje srityje nebus. Lieka tikėtis, kad Studijų kokybės vertinimo centras atsidurs šiame registre, antraip ir vertinimas, ir kokybė galės būti priskiriami prie nacionalinių vertybių.

Reikėtų dar paminėti ir tai, kaip įstatymas „finansuoja“ tarptautiškumą. 56 įstatymo straipsnyje sakoma, kad valstybės biudžeto lėšos yra skiriamos tarptautiniams mainams plėtoti, tačiau 57 straipsnyje, kuriame kalbama apie lėšų skyrimo metodiką, tarptautiškumo nebelieka. O gal jau būtų laikas pasvarstyti, ar neverta pradėti matuoti universitetų tarptautiškumą ir finansavime įvesti papildomą kriterijų? Tarptautiškumą suprantant ne tik primityvia Europos mokslo ar mainų programų kalba išreikšta geografinio mobilumo rodikliais, bet ir studijų pasiūla, tarptautine kokybe ar patarnavimais.

Bus daugiau

______________________________

* Straipsnis parengtas dalyvaujant projekte Aukštojo mokslo tarptautiškumo skatinimas. Jo turinys nebūtinai atspindi visų projekto dalyvių nuomonę.

** Communication from the Commission to the Council and the European Parliament. Delivering on the Modernisation Agenda for Universities: Education, Research and Innovation, Brussels, 10 May 2006, COM (2006) 208 final.