Aukštojo mokslo tarptautiškumas ir Lietuvos teisinė bazė

Plėtros planai

Buvo nagrinėta Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 m. planas ir Lietuvos Aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 m. plano įgyvendinimo pirmojo etapo 2006–2007 m. priemonės.

Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 m. planas, kaip ir visos Švietimo strategijos nuostatai, kukliai nutyli tarptautiškumo problemą. Šis dokumentas greičiau panašėja į valstybinių institucijų kovos planą su aukštosiomis mokyklomis nei į konstruktyvų, bendram darbui kviečiantį dokumentą. Atrodytų, lyg Lietuvos aukštojo mokslo gyvenime egzistuoja tik du prioritetai: valdymo (visų lygmenų) bei finansavimo. Na, dar pusė puslapėlio skiriama studijų turinio atnaujinimui bei aukštojo mokslo kokybei.

Įdomiausia tai, kad tarp bendrose nuostatose išvardytų dokumentų nepaminimas nei Bolonijos procesas – vienas pagrindinių veiksnių, veikiančių aukštojo mokslo pertvarką, nei dėl proceso atsiradę Švietimo ministrų susitarimai/komunikatai: Prahos, Berlyno ir Bergeno. Tad nenuostabu, kad kalbant apie studijų finansavimą į studijų trukmę žvelgiama per Lietuvos aukštojo mokslo įstatyme numatytus suvaržymus, t. y. plėtros plane ir vėl numatoma trumpinti studijas tik tiek, kiek šiuo metu leidžiama įstatymu. Nežvelgiama toliau ir neklausiama, ar tikrai visos pagrindinių ir magistrinių programos privalo turėti tiek kreditų, o gal vis tik reikėtų panagrinėti, kaip Vakarų universitetai išugdo tas pačias studentų kompetencijas per trumpesnį laiką? Kadangi, kaip jau minėta, šis dokumentas net neužsimena apie Lietuvos aukštojo mokslo tarptautiškumo plėtrą, ties juo sustoti neverta.

Šiuo metu svarstymui yra paskelbtos šio plėtros 2006–2010 m. plano įgyvendinimo pirmojo etapo 2006–2007 m. priemonės. Vėlgi nesinori kritikuoti viso dokumento, kuriame yra blaškomasi nuo konceptualių priemonių iki numatomų konkrečių nutarimų pakeitimo. Panašu, kad plėtros plane kritikuojamo smulkmeniško diktato ir toliau nebus atsisakyta. Tiesa, priemonėse planuojama parengti ir patvirtinti aukštojo mokslo tarptautiškumo skatinimo programą. Kol kas apie tarptautiškumą tik tiek. Reikia pažymėti, kad į akis labai krinta ir vykdytojų sąrašas. Nei prie vienos veiklos nėra Rektorių bei Direktorių konferencijų ar studentų asociacijų. Žinoma, tai ne valstybiniai organai, bet ar jie negalėtų rengti, pavyzdžiui, magistrantūros studijų raidos koncepcijos? Taigi apie aukštųjų mokyklų autonomiją ir pasitikėjimą jomis irgi tiek.

Čia norisi prisiminti Vokietijos pavyzdį. Tarp užsienio studentų tai viena populiariausių Vakarų Europos šalių. Atrodytų, kad turint tokį įdirbį šioje srityje, didelių pastangų nebereiktų dėti. Atvirkščiai! Vokietijos akademinių mainų tarnyba, kuri aktyviai bendradarbiauja ir yra smarkiai remiama Švietimo bei Užsienio reikalų ministerijų, paskelbė šūkius: atvykstantiems studentams – Deutschland – international sichtbare Talentenschmiede (Vokietija – idėjų kalvė), saviems studentams – Go out! Vien šūkio „idėjų kalvė“ neužteko. Šis šūkis atvedė prie konkrečių iniciatyvų, tokių kaip, pavyzdžiui, Exzellenzinitiative, kai universitetai nacionaliniu lygmeniu gali teikti paraiškas gauti finansavimą tapti „exzellenzuniversität“ pagal įvairias kategorijas: aukštosios mokyklos strategiją, telkinius bei jaunųjų mokslininkų rėmimą. Tikimasi, kad tai padės universitetams būti labiau matomiems, konkurencingiems ir laikui bėgant jie atsidurs Europos universitetų reitingo šimtuke.