XXII Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija

XXII Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija

Juozas Algimantas Krikštopaitis

Kokybiškai mūsų konferenciją galima nusakyti ‘sausais’ skaičiais: į konferencijos programą buvo įtraukti 155 pranešimai. Tarp jų 12 į Plenerinę sesiją ir 144 į 9 teminių sekcijų programą. Į konferenciją susirinko apie 230 dalyvių ir klausytojų, atvykusių iš 35 miestų, 15 valstybių, atstovaujančių trims žemynams. Buvo perskaityti 142 pranešimai, išleistos dvi tezių Historia scientiarum Baltica knygos. Nuo būsimo renginio pradžios informacija apie jį buvo teikiama internete. Pirmąją konferencijos dieną Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje buvo atidaryta paroda Baltijos šalių mokslo istorikų ryšiai.

Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijų tradicija puoselėjama jau nuo 1958 m., kai įžymieji mokslo veikėjai prof. Paulas Stradinis ir prof. Paulius Slavėnas, pasitelkę dar kelis mokslo autoritetus nutarė įkurti kas treji metai šaukiamą konferenciją, kurioje būtų plėtojama humanitarinė gamtos (medicinos, fizikos, matematikos, geologijos ir t. t.) ir technikos mokslų dimensija, istorinė mokslininkų (ne humanitarų) istorinė savimonė. Priminsiu, kad konferencijos, atsiskyrusios nuo ‘sąjunginių’ renginių, steigimas tais sovietmečio laikais buvo drąsus žingsnis, kurį buvo galima suprasti kaip ‘nacionalistinį’ išsišokimą, kaip pastangą ‘atskilti’ nuo sovietų centralizuotos ir stropiai kontroliuojamos mokslo sistemos. Kad padėtis ‘neįkaistų’, iš pradžių buvo kviečiami Maskvos ir Leningrado mokslo veikėjai. Taip šis sumanymas lėtai, bet stabiliai plėtojosi, apimdamas ne tik ‘grynąsias’ mokslo bei technikos istorijos sritis, bet ir mokslo filosofijos bei mokslo sociologijos kryptis.

Ši tradicija be pertrūkių tęsiasi iki šiol. Jos rengiamos trijų Baltijos šalių sostinėse arba šalia jų (Tartu) pagal kaitos principą. Mūsų organizuota konferencija - jau 22-oji; kita įvyks po kelerių metų Rygoje.

Beveik penkių dešimtmečių tėkmėje keitėsi ir konferencijų dalyvių skaičius, ir tematiniai akcentai. Į pirmąsias konferencijas susirinkdavo 20-30 pranešėjų. Pastaruosius du dešimtmečius dalyvių skaičius nuolat svyruoja tarp 150 ir 200 mokslininkų.

Ligi šiol nekinta klasikinių mokslų (fizikos, matematikos, biologijos, geologijos, medicinos ir kitos) sekcijos. Tačiau kiekviena konferencija nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio turi savo originalų veidą, t. y. tematinį kryptingumą nusakančią rubriką bei sekcijas, atliepiančias laiko įvykius ar poreikius. Dabar Vilniuje vykusioje konferencijoje pasirodė 6 naujos sekcijos: Universitetų ir mokslo institucijų istorija, Muziejai, monumentai ir technikos objektai, Archajinės žinios apie gamtą ir gamybą, Baltijos šalių bendradarbiavimo ir komunikacijos raida, Europos Sąjunga: integracija ir perspektyvos, Mokslo filosofija ir sociologija. Be abejo, būsima konferencija Rygoje turės savų ypatybių, naujas sekcijų temas.

Baigiantis konferencijai buvo sušaukta Baltijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos (toliau - BMIFA) asamblėja. Ji apibendrinusi savo veiklą, konferencijos rezultatus, išsirinko naują BMIFA tarybą. Iki kitos konferencijos ir kartu Asamblėjos jai vadovaus prof. Janis Stradinis (prezidentas, Latvija), prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis (viceprezidentas, Lietuva), prof. Jaakas Aaviksoo (viceprezidentas, Estija).

Šio straipsnio autoriui, kaip BMIFA prezidentui (iki 2008 m. spalio 6 d.) ir konferencijos Organizacinio komiteto pirmininkui, teko pateikti (žodžiu, paskui raštu) trejų metų (2003-2006 m.) veiklos ataskaitą, kurioje nusakyti pagrindiniai trijų Baltijos mokslo istorikų veiklos bruožai, laimėjimai, dalyvavimas pasauliniuose kongresuose (Pekinas, 2005 m.) ir kituose tarptautiniuose renginiuose. Taip pat perskaityti Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos nutarimą, skelbiantį, kad prof. Janiui Stradiniui, prof. Janiui Kletniekui ir Karlui Siilivaskui yra suteikiamas Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrijos garbės nario vardas. Prof. Libertas Klimka jiems įteikė nutarimą patvirtinančius diplomus. Šis apdovanojimas yra skirtas už reikšmingus minėtų mokslininkų mokslo istorijos darbus ir už Baltijos šalių mokslininkų bendradarbiavimo ir neformalių ryšių stiprinimą.

Man pačiam nelengva kalbėti apie konferencijos sėkmę, nes, paniręs į organizacinių reikalų jūrą, žinau tos veiklos ‘virtuvės’ suodinus dalykus, palikusius karčias nuosėdas. Viena didžiausių bėdų - lėšų trūkumas. Negavome net minimaliausių būtinų tokiai konferencijai lėšų nei iš tarptautinių fondų, nei iš Lietuvos mokslo ir studijų fondo. Konferenciją išgelbėjo dvi institucijos: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, suteikęs didžiausią paramą, ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Už tai joms reiškiame pagarbą ir padėką. Reiškiame padėką Lietuvos nacionaliniam muziejui už Plenariniam posėdžiui ir Asamblėjai suteiktas patalpas, Balio Dvariono muzikos mokyklai už muzikinę konferencijos įžangą, Lietuvos MA Bibliotekai, Mokslininkų rūmams už nuoširdų bendradarbiavimą. Pasibaigus konferencijai visiems dalyviams elektroniniais kanalais buvo pasiųstos padėkos už pranešimus ir vaisingas diskusijas bei siūlymus.

Dalyviai sako, kad konferencija buvo sėkminga. Galbūt tai mandagumo apraiška? Aš pats neturėjau galimybių aprėpti visas devynias sekcijas. Tačiau spėjau aplankyti keturias iš jų. Įsitikinau, kad darbas sekcijose vyko sėkmingai: buvo keliami esminiai ir dalykiniai klausimai, vyko įdomios diskusijos. Šiuo aspektu gana akivaizdūs konferencijų raidos postūmiai gilesnių ir išsamesnių tyrimų link.

Neabejoju, kad Mokslo Lietuva išspausdins ne vieną pašnekesį su konferencijos dalyviais, mačiau, kaip laikraščio atstovas juos kalbino.

Reikia pažymėti vieną svarbų mokslo istorijos tyrinėtojams įvykį: 2003 m. Paryžiuje susirinkę mokslo istorikai įsteigė Europos mokslo istorijos bendriją (Europien Society for History of Science), keliančią sau ambicingus tikslus. Vienas aktyviausių šios srities idėjos puoselėtojų ir steigėjų buvo profesorius Claude’as Debru; jis konferencijos Plenarinėje sesijoje skaitytoje paskaitoje atskleidė ypatingą mokslo istorijos vaidmenį, įgyjant aukštąjį gamtos ir medicinos mokslų išsilavinimą. Deja, tarp klausytojų nematėme tų, kuriems tai derėtų išgirsti. C. Debru paskaitoje aptarė pagrindinius tikslus, kurių sieks vienijantys savo pajėgas Europos mokslo istorikai.

Šių metų rugsėjo 6-9 d. Krokuvoje vyko jau antroji minėtos Europos mokslo istorikų organizacijos konferencija, kurioje dalyvavo ir 6 mokslininkai iš Lietuvos. Norėčiau bent trumpai paminėti kelis dalykus, kurių svarstymas sulaukė didelio dalyvių dėmesio ir tapo visos konferencijos metu aktyviai diskutuojamais klausimais.

Vieną iš jų galima būtų formuluoti taip: ‘Ar įmanoma parašyti visuotinę mokslo raidos istoriją, kuri būtų universali visoms valstybėms, turinčioms skirtingą kultūrinę patirtį?’ Prof. Andrzejus K. Wróblewskis iš Varšuvos pateikė šio klausimo studiją, išanalizavęs įvairių šalių mokslo istorijos knygas bei vadovėlius. Rezultatai, pateikti išraiškingose lentelėse bei grafiškose suvestinėse, klausytojus gerokai nustebino. Pasirodo, kiekviena šalis, žvelgdama per savo subjektyviai nuspalvintus akinius, pasaulinius atradimus interpretuoja skirtingai, dažnai iškreipdama faktus. Ypač tuo pasižymi didžiosios valstybės, negalinčios pamiršti ‘šlovingų’ savo imperinių siekių praeities. Naujos, dar nesubrendusios valstybės taip pat ieško subjektyviai interpretuojamuose faktuose savo vietos mokslo ir technologijos istorijoje. Studijos autorius, apibendrinęs savo tyrimus, priėjo išvadą, kad dar anksti kalbėti apie objektyvią visiems priimtiną mokslo istoriją. Tai tolimos ateities reikalas.

Kitas svarstytas klausimas skambėtų taip: ‘Universali šnekamoji kalba yra būtina mokslui. Ar įsigalinti anglų kalba yra panacėja, ar tautinių kalbų naikintoja?’ Visiems konferencijos dalyviams jau tapo akivaizdu, kad anglų kalba pastebimai ‘engia’ kitas kalbas. Mat mes gimtąją kalbą stengiamės ‘pritempti’ prie angliško kalbėjimo: prie jos sintaksės, išraiškų formų, savintis terminologiją; čia didžiausią įtaką daro kompiuterizacija, sparčiai plintanti skaitmeninės technikos galia. Buvo svarstomos įvairios išeitys. Pritarčiau prof. C. Debru siūlymui: valstybių švietimo sistemos privalo orientuotis į tokią žmogaus lavinimo programą, kuri jaunuolį išmokytų laisvai kalbėti bent dviem užsienio kalbomis. Tuomet jam atsivertų keliai įgyti platesnį ir gilesnį išsilavinimą, rinktis studijas užsienyje. Šiandien jau nepakanka vienos institucijos diplomo. Sėkmingos karjeros konkurencijos karštligės apimtame pasaulyje gali tikėtis baigusieji bent dvi bakalaurinių studijų kryptis, turintys kelis magistro diplomus, įgytus autoritetinguose universitetuose.

Gali kilti klausimas, kodėl kalbėdamas apie konferenciją Vilniuje, prisiminiau Krokuvos mokslo istorikų forumą? Pirmiausia todėl, kad abiejų konferencijų tikslai sutapo: jos siekia ugdyti istorinę mokslininkų savimonę, telkti Europos mokslo istorikus bendriems tyrimams. Antrą minėtų konferencijų bendrumą galima nusakyti trumpai: neišvengiamas universalios mokslo kalbos poreikis. Tenka pripažinti, kad konferencijose silpni vyraujančios kalbos įgūdžiai slopino minties raiškos galimybes. Bet dalyvių geranoriškumas ir tolerancija veiksmingai naikino bendravimo kliūtis.