MOKSLASplius.lt

Ar panaudosime atsinaujinančius energijos šaltinius Lietuvoje

Nuostabūs kraštovaizdžiai su Neries upės vingiais atsiveria nuo Verkių kalvos. Tai mūsų krašto rekreacijos ir turizmo objektasDoc. dr. Antanas Lukaševičius

Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos pirmininkas


Staigūs importuojamų energetinių išteklių kainų šuoliai ir tiekimo nesklandumai verčia iš esmės peržiūrėti Lietuvos energetinio ūkio ekonominę ir politinę priklausomybę nuo užsienio tiekėjų. Šią priklausomybę galime sumažinti didindami vietinių atsinaujinančių energetinių išteklių panaudojimą. Ši programa būtų tiesioginis atsakas į Europos Sąjungos jau priimtus ir dar didinamus energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių reikalavimus.

Tikimasi, kad elektros energijos poreikis 2010 m. bus 9 TWh, 2013 m. – 11 TWh, 2017 m. – 14 TWh, 2020 m. – 17 TWh; šiluminės energijos poreikis 2010 m. – 10 TWh, 2013 m. – 9 TWh,2017 m. – 8,5 TWh, 2020 m. – 8 TWh.

Aptartinos atsinaujinančių vietinių energijos šaltinių panaudojimo galimybės.


Geoterminės energijos panaudojimas


Geoterminės energijos panaudojimas Lietuvoje turi didžiules potencines galias. 42,4 tūkst. kv. km Lietuvos teritorijos guli ant vandeningo kambro periodo sluoksnio, kurio temperatūra 65–95 °C. Prieš keletą metų prie Klaipėdos pastatytos geoterminės jėgainės išgaunama šiluma Klaipėdos savivaldybei priklausantiems šilumos tinklams buvo verčiama pardavinėti už minimalią kainą. Todėl jokie rimtesni geoterminės šilumos panaudojimo tyrimai nebuvo atliekami. Pavyzdžiui, atsisakius panaudoto vandens pumpavimo į žemę, nuvedant jį į Baltijos jūrą, vien tik šios jėgainės pajėgumus galima padidinti trigubai. Žinoma, kad Lietuvos geoterminiai vandenys yra gydomieji. Klaipėdos, Palangos ir visos Baltijos pakrantės maudymosi baseinai galėtų naudoti gydomąjį vandenį. Šio vandens išleidimas į Baltijos jūrą nei kokybine, nei kiekybine išraiška žalos nepadarytų, o gręžinių reikėtų dvigubai mažiau. Kol nėra visapusio atnaujinto ir išsamaus tyrimo, geoterminio vandens panaudojimas šilumos gamybai nedidinamas: 2010 m. – 0,05 TWh, 2013 m. – 0,05 TWh, 2020 m. – 0,1 TWh.


Komunalinių atliekų panaudojimas


Kasmet Lietuvoje susikaupia apie 4,4 mln. tonų komunalinių atliekų, iš kurių 1,3 mln. tonų tinkamos kurui. Komunalinių atliekų panaudojimas reikšmingas Lietuvai trimis aspektais. Pirma, piliečiai supras, kad rūšiuoti ir rinkti komunalines atliekas racionalu ir naudinga. Antra, 4–5 kartus sumažinsime į sąvartynus vežamų atliekų kiekį. Trečia, degios atliekos, pūdamos sąvartynuose, išskiria tą patį klimatui kenksmingų dujų kiekį kaip ir jas kūrenant. Be to, nuodingos medžiagos, kurias žmogus dėl ekonominės naudos ar dėl kitų priežasčių jas naudoja, turi būti griežtai saugomos, vykdoma jų apskaita, surinkimas ir utilizavimas. Žmonės turėtų būti tikri, kad Lietuvoje galima saugiai gyventi. Negalime vertinti komunalinių atliekų tik kaip pigaus kuro. Su atomine energija ir su komunalinėmis atliekomis elgtis reikia atsakingai. Mūsų visuomenės abejingas požiūris į šiuos klausimus pareikalaus daug laiko ir pastangų, bet tai neišvengiamas procesas. 1 lentelėje pateiktos komunalinių atliekų surinkimo ir panaudojimo prognozės per 2010–2020 m. laikotarpį (žr. 1 lentelę).


Durpių gamyba ir panaudojimas šiluminės ir elektros energijos gamybai


Lietuvoje sukaupta nemaža durpių gamybos ir ruošimo kurui patirtis. Planuojamas labai saikingas durpių naudojimas energijos gamybai, nes durpės nėra atsistatantis energijos šaltinis. Be to, durpes galima efektyviai naudoti žemės ūkio produktų gamyboje. Todėl iš durpių kuro numatoma gaminti energijos: 2010 m. – 0,1 TWh, 2013 m. – 0,20 TWh, 2017 m. – 0,25 TWh, 2020 m.– 0,30 TWh, iš jų elektros energijai – 2010 m. – 0,01 TWh, 2013 m. – 0,03 TWh, 2017 m.– 0,05 TWh, 2020 m. – 0,07 TWh, šilumos energijai – 2010 m. – 0,10 TWh, 2013 m. – 0,2 TWh, 2017 m. – 0,25 TWh, 2020 m. – 0,30 TWh.


Šiaudų panaudojimas šildymui ir elektros energijos gamybai


Lietuvoje kasmet išauginama per 3 mln. tonų šiaudų. Jau dabar nedideliais kiekiais šiaudai naudojami kurui. Olandijoje sėkmingai atliekami etanolio gamybos iš šiaudų eksperimentai. Manoma, kad ši technologija greitai bus pritaikyta masinei etanolio gamybai. Kol kas šiaudus galime naudoti kurui. Medžio skiedrų, pjuvenų, durpių ir šiaudų mišinys – technologiniu požiūriu labai geras kuras. Manau, iš dabar Lietuvoje nenaudojamų 1,5 mln. ha apie 0,5 mln. ha bus užsodinta mišku, o likusios geresnės žemės bus panaudotos žemės ūkio kultūroms auginti, nes pasaulyje auga žemės ūkio produkcijos poreikis (žr. 2 lentelę).

Šiaudų energetinio potencialo panaudojimas pateiktas 2 lentelėje.


Lietuvos upių hidroresursų panaudojimo galimybės

Hidroenergetika


Spartūs pasaulio ir Lietuvos politiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai kelia vis naujų reikalavimų efektyviau naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius.

Hidroenergija Lietuvoje kartu su biokuru – pigiausias energijos šaltinis. Prieš pradėdami Lietuvos hidroresursų panaudojimo galimybių tyrimą, panagrinėkime šių išteklių naudojimą kai kuriose Europos valstybėse.

Hidroresursai Europoje panaudojami 70 proc., tačiau kiekvienoje Europos šalyje tas panaudojimo procentas skirtingas. Tai priklauso nuo reljefo, urbanizacijos lygio ir t. t., todėl ir hidroresursų panaudojimo planai kiekvienoje Europos šalyje skirtingi.

Vokietija 2008 m., panaudodama upių energiją, pagamino 21,6 TWh arba 3,5 proc. visos elektros energijos. Vokietijos hidroelektrinių galingumas – 4680 MW. Planuojama padidinti hidroelektrinių galią 2000 MW, pagaminant 30,8 TWh arba 42 proc. elektros energijos daugiau. Latvija – viena daugiausiai hidroresursus naudojančių Europos valstybių – per metus pagamina 2, 78 TWh, o tai 46,4 proc. visos pagaminamos elektros energijos. Turėdami hidroenergijos požiūriu tinkamą Dauguvos upės nuotakį, latviai pastatė:

Rygos HE – 35 km nuo žiočių, 402 MW galingumo, pagamina 0,425 TWh per metus;

Kegumo HE – 70 km nuo žiočių, 264 MW galingumo, pagamina 0,574 TWh per metus;

Pliavinės HE – 107 km nuo žiočių, 868,5 MW galingumo, pagamina 1,73 TWh per metus;

Mažosios HE – apie 25 MW galingumo, pagamina 0,05 TWh per metus.

Planuojama pastatyti Jekabpilio HE – 30 MW, apie 0,1 TWh; Daugpilio HE – 100 MW, apie 0,3 TWh. Mažos, 30MW, jėgainės pagamins apie 0,08 TWh. Tikimasi papildomai pagaminti 17,3 proc. daugiau elektros energijos.

Švedija pernai pagamino 68,4 TWh arba 46,8 proc. visos pagamintos elektros energijos naudodama vandenį. Švedai kurį laiką buvo paklydę tarp gamtosauginių reikalavimų, kurių atgarsiai paveikė Lietuvą priimant Vandens įstatymą ir Vyriausybės nutarimą Nr. 1144 „Dėl ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašo patvirtinimo“. Šiais klausimais Švedijoje visuomenės nuomonė švelnėja, todėl peržiūrėtos vandens energijos panaudojimo galimybės, ištirta potenciali galimybė papildomai gaminti 24 TWh. Nutarta statyti naujas hidrojėgaines, kurios pagamintų papildomai 10 TWh, tai yra14,6 proc. elektros energijos.

Hidroenergijos vystymo perspektyva atrodo optimistiškai. Pavyzdžiui, Norvegija, panaudodama savo didžiulius hidroresursus, gamina 140,7 TWh arba 98,5 proc. visos elektros energijos. Suomija gamina 16,9 TWh arba 21,7 proc. visos pagaminamos elektros energijos. Tokį elektros energijos kiekį Lietuva planuoja pagaminti ar naudoti tik 2020 metais. Dabar Lietuvoje iš hidroresursų gaminama 0,45 TWh, t. y. apie 5 proc. visos pagaminamos elektros energijos, panaudodama tik 24 proc. Lietuvos upių potencialo. Suomijos, Latvijos, Vokietijos ir Švedijos visuomenės sunkmečio sąlygomis suprato būtinybę padidinti vandens energijos panaudojimą. Lietuvai taip pat reikia to imtis, žinoma, prieš tai peržiūrėti teisinę reikalo pusę.


Lietuvos upių panaudojimas laivybai


Laivininkystė Lietuvoje – subtilus klausimas. Net šiandien leidžiamuose žemėlapiuose žymimas Vilhelmo kanalas, jungiantis Nemuną su Klaipėda, Augusto kanalas dabartinėje Lenkijoje, jungiantis Nemuną su Vysla, Nemuną su Dniepru per Nemuno intaką Ščarą ir Pripetės intaką Jeseldą jungiantis 56 km ilgio kanalas veikė dar LDK laikais. Baltijos ir Juodąją jūrą jungiantis vandens kelias buvo nagrinėjamas 1966 m. sudarytoje Lietuvos vandens resursų panaudojimo generalinėje schemoje. Dar kartą apie tokį vandens kelią prabilta sujungiant kanalu Dauguvos ir Dniepro aukštupius.Tai ilgesnis ir brangesnis kanalas. Kol galioja dabartinis Vandens įstatymas, kol veikia Vyriausybės nutarimas Nr. 1144, negali būti jokių derybų laivininkystės klausimais nei su baltarusiais, nei su ukrainiečiais. Nežinome ir nuo 1966 m. neskaičiavome galimo krovinių kiekio, plukdyto Nemunu. Baltarusijos, Ukrainos ir kitų Juodosios jūros valstybių galimi krovinių kiekiai nepalyginamai didesni nei Lietuvos, o to kelio nauda Lietuvai galėtų būti didžiulė. 1966 m. generalinėje schemoje Baltijos–Juodosios jūrų sujungimo klausimas buvo atidėtas dėl tuo laiku net neplanuojamos statyti Gardino HE. Dabar Gardino HE, kurios galingumas 80 MW, jau statoma. Maža to, baltarusiai kalba apie galimybę Nemuną naudoti kaip turistinę laivybos trasą.

Suomija, esanti šiauriau Lietuvos, hidroelektrinių užtvankas statė atsižvelgdama į laivybos problemą. Ten žiemą be ledlaužių laivyba neįmanoma, pervežami tik savi kroviniai.

Planuojama atominė elektrinė netoli Ašmenos neapsieis be vandens saugyklos. Todėl nagrinėtinas klausimas statyti hidroelektrines Neryje. Nerį iki Ašmenos galima būtų pritaikyti laivybai ir sukurti sąlygas ne tik Vilniaus krašto, bet ir Baltarusijos Minsko regiono prekių gabenimui į Klaipėdos uostą.

Pakėlus Nemuno vandens lygį už Kauno HE Nevėžį galima būtų padaryti laivybiniu – taip buvo viduramžiais, kai škotai turėjo savo koloniją Kėdainiuose (Skongolio gatvė). Tiesa, tai būtų ne tarptautinė laivybinė 3,5 m gylio trasa, o tik upė, kurios minimalus gylis 1,5 metro. To užtektų superfosfatui ir kitai Kėdainių gamyklų produkcijai pervežti į Klaipėdos uostą ar perkrauti konteinerius pervežimui Baltijos–Juodosios jūros trasa.

Be to, Nemuno ir Neries upių nepaprastai gražus kraštovaizdis, be abejo, būtų mėgiamas turistų. Turistai iš Minsko ir Kijevo prisidėtų prie šių upių urbanizavimo ir investicijų greitesnio atsipirkimo.


Žuvininkystės vystymas Lietuvos upėse


Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo dvidešimt metų. Beveik visa Lietuvos žemė turi tikruosius šeimininkus, tačiau vidaus vandenų racionalaus panaudojimo problema sprendžiama vangiai, menkas ir vis mažėjantis upių ploto vieneto našumas. Pagrindinių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries – vandens lygio pakėlimas 2–10 m, nedidelių tvenkinių suformavimas mažose Lietuvos upėse, žuvininkystei reikalingo vandens tūrio padidėjimas patrauks mūsų ūkininkų ir verslininkų dėmesį. Dauguma Lietuvos ūkininkų ir verslininkų menkai suvokia galimą žuvininkystės naudą. Žuvininkystės klausimus būtina aptarti ir spręsti dalyvaujant visuomenei. Tai turi paskatinti žuvivaisos įmonių statybą, būtinų žuvininkystei vystyti žuvų takų įrengimą prie statomų užtvankų. Taip atsirastų vandens telkinių šeimininkai, kurie būtų suinteresuoti vystyti poilsio ant vandens ir prie vandens infrastruktūrą, panaudojant Lietuvos gamtos grožį.

Dėl Lietuvos hidroresursų panaudojimo darytinos išvados: 1) Europos Sąjunga numato pilną racionaliai įmanomų hidroresursų įsisavinimą; 2) Nemuno ir Neries upėse yra galimybė pakelti vandens lygį keliais ar keliolika metrų negriaunant pastatų, kelių, požeminių komunikacijų, nereikės lėšų jų perkėlimui iš apsemiamų zonų, kaip esti daugelyje Europos šalių (tai kartais kainuotų brangiau negu hidro įtvarų nauda); 3) pastačius hidroelektrinių užtvankas su jose įrengtais šliuzais, sudarius atitinkamas abipusiai naudingas sutartis su Baltarusija, atsidarytų ne tik Lietuvai naudingas, bet ir visai Europai labai reikalingas Baltijos ir Juodąją jūrą jungiantis kelias, kurio svarbiausia dar neįrengta dalis – Nemune ir Neryje statomos hidroelektrinės; 4) dėl nedidelės hidroelektrinėse gaminamos elektros energijos savikainos galima būtų mažinti hidroelektrinių patvankos aukščius iki visuomenei priimtino lygio kartu didinant hidroelektrinių skaičių minėtose upėse (žr. 3 lentelę).

Akumuliacinės hidroelektrinės anksčiau ir dabar skiriamos elektros energijos didžiausio panaudojimo pikams padengti. Vėjo energijos panaudojimas tampa problemiškas, kai vėjo jėgainės nepučiant vėjui negamina energijos. Šį sunkiai planuojamą, bet prognozuojamą elektros energijos praradimą galėtų kompensuoti HAE (žr. 4 lentelę). Todėl būtina ištirti šios galimybės realią vertę. Pateikta HAE lentelė rodo tik esamas galimybes. Turint omenyje vėjo energijos panaudojimo didėjimą, toks savalaikis tyrimas būtinas. Tada būtų galima spręsti akumuliacinių jėgainių statybos eiliškumą ir vietą. Tikriausiai būtų keičiami šių elektrinių galios parametrai, kad jos dengtų galimai didesnį elektros energijos deficitą dėl vėjo jėgainių prastovos. Perteklinė vėjo jėgainių pagaminta elektros energija racionaliai gali būti panaudota akumuliacinių elektrinių tvenkiniams užpildyti.


Lietuvos upių vandens panaudojimo ekonominis efektyvumas


Atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas svarbus ir žmonijos egzistencijai. Tai tvirtina Kioto protokolas, kuris buvo svarstomas Kopenhagos konferencijoje. Vandens ir kitų atsinaujinančių energijos šaltinių (vėjo ir biomasės) panaudojimas mažiau teršia atmosferą, neturi įtakos klimato kaitai. Vandens ir vėjo energija atsinaujina be mūsų pastangų, už ją nereikia mokėti. Bioenergija nagrinėjamu atveju – medienos auginimo ir gamybos atliekos, kurių kaina beveik du kartus pigesnė už atvežtinį kurą. Iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos savikainą lemia įdėto kapitalo ir palūkanų dydis. Tokia įmonė – kapitalas, įdėjimai ateičiai, rūpinimasis ekonomiškai užtikrinta senatve, vaikų ir anūkų ateitimi.

Susiklosčiusiomis sąlygomis reikėtų skubiai nagrinėti Lietuvos hidroenergetikos, laivininkystės ir žuvininkystės klausimus. Prieš Lietuvą ištikusį sunkmetį daugelis mokslininkų, gamtosaugininkų, politikų ir net verslininkų blaiviai mąstyti nesugebėjo, ypač vertindami sudėtingas valstybės ekonomikos problemas. Taip atsitiko priimant Vandens įstatymą ir Vyriausybės nutarimą Nr. 1144. Šie dokumentai priimti be jokio ekonominio pagrindo. Tuo metu mažai kas skaičiavo, kad už 2010 m. perkamą energiją reikės brangiai mokėti. Jau dabar deginame brangias įvežtines natūralias dujas. Mūsų eksporto prekės nekonkurentiškos ir (bent dabar) neperkamos, nors visi, kurie pritarė šio pagarsėjusio įstatymo ir nutarimo priėmimui, gauna atlyginimus arba pensijas. Kategoriškai tvirtinu, kad hidroelektrinės statomos dešimtmečiams, jos keičia kraštovaizdį, gyvūnijos ir augalijos natūralios egzistencijos sąlygas. Šiuolaikinis mokslo ir technologijų lygis leidžia paskaičiuoti hidroelektrinės žalą ir naudą. Visada galime rasti ekonomiškai naudingą ir racionalų sprendimą. Yra daug priemonių gamtai apsaugoti, kiekviena jų turi savo kainą ir naudą. Sudėtingoms problemoms, susijusioms su Lietuvos ekonomikos augimu artimiausiu laikotarpiu ar ateinančiais dešimtmečiais, spręsti būtina sutelkti visus mokslo, mokymo, gamybinių organizacijų specialistus ir net darbingus pensininkus.

Atskirų specializuotų grupių pasiūlymus turi svarstyti jų oponentai. Radus konsensusą sprendimai pateikiami plačiajai visuomenei. Pagal pagrindinius rodiklius keliais dešimtmečiais atsiliekame nuo savo dabar jau kompanionų Vakarų Europoje. Tik sutelktu darbu, atidėdami sutaupytą centą investicijoms, galėsime įveikti krizę.

Planuojama, kad bus pasirinktas kompetentingas ir turintis pakankamą kapitalą atominės elektrinės statytojas Ignalinoje. Be abejo, jis norės, kad jo įdėtas kapitalas ir palūkanos grįžtų sutartu laiku. Tai abipusiai naudingas reikalas: mes perkame iš investuotojo elektros energiją už kainą, ne didesnę nei reikėtų mokėti kitiems. Šioje įmonėje dirba mūsų piliečiai ir gauna atlyginimą, investuotojas racionaliai panaudoja sukauptą kapitalą. Tai vertinga patirtis. Šį veiklos modelį reikėtų pritaikyti mūsų visuomenėje tomis pačiomis sąlygomis, kokias derėdamasis su mūsų valdžia išsikovojo užsienio investuotojas (kol kas jo dar nežinome). Lietuvos piliečiai savo sutaupytus litus deda ne į bankus, o į naujos, jų pačių sukurtos organizacijos sąskaitą. Ši organizacija ne tik statys hidroelektrinę, bet ir ją valdys, kai bus pastatyta. Rasis lygiaverčių partnerių, bus su kuo konkuruoti.

Bus daugiau