Nulipdęs didingą tautos kultūros korį

Daktaro Jono Basanavičiaus dvasia gyva

Priminsime tautosakos leidinius, kuriuos parengė ar prie jų rengimo ranką yra pridėjęs K. A. Aleksynas kaip nepakeičiamas tautosakos raštų redaktorius – tai Biržų krašto tautosaka (1982 m.), Simono Daukanto Žemaičių tautosaka, 1–2 tomai (1983–1984 m.), Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1998 m.), Viliaus Kalvaičio Prūsijos lietuvių dainos (1998 m.). Būtent K. A. Aleksynui teko bene daugiausia sukti galvą, siekiant, kad savitam tautosakos žodžiui būtų sugrąžintas autentiškas skambėjimas. Ne paslaptis, kad ligi tol tautosakos žodžiai buvo pritaikomi prie literatūrinės kalbos taisyklių, todėl prarasdavo didžią dalį savitumo ir nepakartojamo žavesio. K. A. Aleksyno pastangomis į tų tekstų kalbinės raiškos ypatybes pradėta žvelgta su nepaprasta atida, siekiant, kad įvairių tarmių autorių kalbinis savitumas nebūtų taip skausmingai vienodinamas, striukinamas, kaip buvo daroma ligi tol.

Išskirtinis K. A. Aleksyno dėmesys nukreiptas į rezistencinę tautos kūrybą. Jis sukaupė tikrą tų dainų lobį, kuris įprasmintas tokiuose leidiniuose kaip Išplėšė laisvę brangiausią: Tremtinių dainos (1990 m.), Palinko liepa šalia kelio: Partizanų dainos (1998 m.). Lietuvių liaudies dainyno 19 tomas (2005 m.) skirtas Antrojo pasaulinio karo ir pokario dainoms.

Lapkričio 23-ioji – tai ir Lietuvos kariuomenės diena, tad nieko stebėtino, kad pirmoji laureatą su valstybiniu apdovanojimu pasveikino Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio Vilnelė vadovė Laima Purlienė. Ji patikino, kad K. A. Aleksyno surinktos ir išleistos karinės, partizanų ir tremtinių dainos sudaro reikšmingą Vilnelės repertuaro dalį. Kad tikrai taip, galėjo įsitikinti ir renginio dalyviai, nes būtent dešimtąjį veiklos gimtadienį paminėjusi Vilnelė ir sodrino iškilmes dainomis. Geroką dalį jų sėmėsi iš K. A. Aleksyno surinktų ir išleistų dainynų.

K. A. Aleksynas, dėkodamas visiems atėjusiems jį pasveikinti, džiaugėsi jam tekusia laime dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur ligi šiol gyva Jono Basanavičiaus dvasia, kur žmonės nusiteikę kūrybiškai, vienas kitą palaiko, dalijasi darbais ir rūpesčiais. Tai tvirtas pagrindas naujiems darbams, nes institute yra Lietuvos tautosakos rankraštynas, kurio fondai kaupiami jau trečią šimtmetį. K. A. Aleksynas teigia rankraštyne medžiaga naudojąsis ir moksliniam tyrinėjimui, ir estetiniam pasigėrėjimui. Visa tai ir įkvepia darbui. Tuo labiau, kad laureatas dar turi labai daug kuo praturtinti Lietuvos mokslą bei kultūrą.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: Prie daktaro Jono Basanavičiaus portreto – tradicinė jo vardo Valstybinės premijos laureatų nuotrauka: Irena Seliukaitė, Konstantas Algirdas Aleksynas, Libertas Klimka ir Antanas Tyla

LR Kultūros ministras Jonas Jučas įteikia Konstantui Algirdui Aleksynui Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato regalijas