Mokslo institutai – taikomųjų tyrimų židiniai
Pradžia Nr. 1
2009 m. gruodžio 23 d. LR Vyriausybė pritarė dešimties mokslo institutų pertvarkai: nuo 2010 m. sausio 1 d. dešimt mokslo institutų sujungiami į keturis naujus steigiamus mokslo centrus, kuriems suteiktas valstybinių mokslinių tyrimų institutų statusas. Pokalbyje su Lietuvos mokslo institutų asociacijos prezidentu, Puslaidininkių fizikos instituto direktoriumi prof. habil. dr. Steponu AŠMONTU aptarsime, kaip šis mokslinių tyrimų institutų tinklo pertvarkymas vertinamas iš mokslo institutų pozicijos. Ar privilios slėniai verslą Mūsų pašnekesio pirmojoje dalyje išreiškėte šiokį tokį nepasitikėjimą dėl būsimųjų integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių). Ar tai reiškia, kad apskritai esate skeptiškai nusiteikęs pačia tų slėnių kūrimo koncepcija?
Mokslo ir studijų įstatymas apibrėžia integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją. Teoriškai skamba gražiai, taip ir realiame gyvenime turėtų būti. Tačiau kaip bus iš tikrųjų?
Štai kad ir VšĮ Saulėtekio slėnis. Steigėjai yra Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, AB Alna, UAB Bitė GSM ir UAB Ekspla, bet pats šis slėnis kuriamas Vilniaus universiteto žemėje. Verslininkams šalia būsimojo slėnio laisvos žemės nėra. Tokiomis sąlygomis solidus verslas į Saulėtekio slėnį neis. Statyti universiteto žemėje, vadinasi, bet kada susilaukti tokių nuomos mokesčių, kad jokia veikla verslui neapsimokės. Todėl verslas plėtojamas paprastai ten, kur galima 99 metams išsinuomoti žemės.
Dabartinės kompanijos savo padalinius stato kitose šalyse, neretai kur nors Pietryčių Azijos šalyse, o mums atrodo problema, jeigu tektų statyti savo statinius kitoje Vilniaus miesto vietoje?
Labai svarbi mokslo ir verslo sąveika. Praktiškai visas Vilnius turėtų būti vienas slėnis, o slėnio veikloje dalyvausiantys institutai neturėtų telktis vien prie VU Fizikos fakulteto Saulėtekio alėjoje.
Nejau pageidaujamai sąveikai esminį vaidmenį vaidina geografinė mokslo institutų, mokslo centrų ir verslo objektų padėtis? Juk sėdęs į automobilį per 15–20 minučių gali pasiekti kone bet kurią Vilniaus vietą.
Visur matau slėnių sumanytojų ir organizatorių kyšančias ausis. Mokslo Lietuvoje 2009 m. Nr. 1 buvo spausdintas pokalbis apie numatomą mokslo institutų pertvarką. Publikacijoje teigta, kad universitetuose bus plėtojamas fundamentinis, o institutuose – taikomasis mokslas. Tame interviu taip pat tvirtinta, kad ne visi institutai bus pajėgūs taikomąjį mokslą pakankamai kokybiškai atlikti. Todėl būsimuose slėniuose institutų pastatus pravartu statyti šalia universiteto atitinkamo fakulteto: kai kuris nors institutas nepatvirtins savo sugebėjimų taikomųjų tyrimų veikloje, bus lengviau jį integruoti į universitetą, vietoj taikomųjų tyrimų to instituto darbuotojai užsiimtų studijomis.
Taigi mokslo institutų likimas buvo iš anksto užprogramuotas. Norint palengvinti institutų sunaikinimą ir siūlyta institutų pastatus statyti kuo arčiau universiteto miestelio, kad ateityje jie neskausmingai įsilietų į vieningą kompleksą. Vadinasi, institutų mokslinę veiklą buvo numatyta iš anksto eliminuoti – institutuose daromo mokslo Lietuvoje sąmoningai atsisakoma.
Prisiminėte lygiai prieš metus „Mokslo Lietuvoje“ spausdintas publikacijas, kuriose buvo išdėstyta, kas toliau 2009 metų eigoje ir buvo pradėta įgyvendinti per priimtąjį LR Mokslo ir studijų įstatymą ir per pradėtąją mokslo institutų reformą. Ar daug mokslininkų atsiliepė į aktualias, kaip dabar matome publikacijas? Ar užvirė diskusijos, kitokio požiūrio pasiūlymai? Spausdinto žodžio nepaisymas nelieka be pasekmių.
Pastaruoju metu mokslo institutai buvo pastatyti į labai keblią padėtį: pusę visų išgyvenimui reikalingų lėšų institutai turi užsidirbti patys. Tik du institutai – Fizikos ir Energetikos – užsidirba net ir daugiau. Jiems pasisekė, nes uždaroma Ignalinos atominė elektrinė, tad dar ne vieniems metams šie institutai turės darbo.
Kas bus toliau? Nebent atsirastų daugiau aukštųjų technologijų bendrovių, kurios norėtų investuoti savo pinigus į mokslą. Panašiai yra Vokietijoje: verslo įmonės kuria ne savo institutus, bet per atitinkamus fondus investuoja į Fraunhoferio ar kitų mokslo institutų taikomuosius tyrimus.
Mokslo institutų Achilo kulnas Kur mūsų mokslo institutų Achilo kulnas, kodėl jiems taip sunku patiems užsidirbti lėšų? Juk Fraunhoferio institutai Vokietijoje kone pusę reikalingų lėšų užsidirba, išgyvena, ir net visai neblogai. Ir ką reiškia Lietuvoje esantiems mokslo institutams patiems užsidirbti? Kas yra tie užsakovai, kurie teikia užsakymus?
Techniškieji institutai turėtų užsidirbti iš aukštųjų technologijų įmonių užsakymų. Vadinasi, reikia, kad tokių įmonių būtų. Tačiau šiuo metu aukštųjų technologijų įmones Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų. O ir esamos nėra labai turtingos.
Puslaidininkių fizikos institutas 2009 m. buvo gavęs 8 mln. litų valstybės subsidijų, 2010 m. gaus 5,6 mln. litų – 30 proc. mažiau. Norėdami išgyventi turėtume užsidirbti antra tiek – 5,6 mln. litų. Viena Lietuvos bendrovė geriausiu atveju gali duoti užsakymų už 200–300 tūkst. litų. Norėdami surinkti reikiamą sumą, turėtume atlikti mažiausiai 20 bendrovių užsakymus, bet tiek bendrovių, dirbančių aukštųjų technologijų srityje, Lietuvoje nėra. UAB Venta LT, UAB Elgama-Elektronika, dar viena kita įmonė – štai ir visos aukštųjų technologijų bendrovės, dirbančios elektronikos srityje. Todėl iš Lietuvos bendrovių mūsų institutas geriausiu atveju gali užsidirbti 800–900 tūkst. litų per metus. Kitus pinigus užsidirbame iš užsienio kompanijų užsakymų, tokių kaip SAAB, JAV gynybos departamento (US Department of Defence), JAV karinio jūrų laivyno tyrimų valdybos (Office of Naval Research) laboratorijos ir kitų. Tačiau užsienio užsakovai mums užsako tik tuos tyrimus atlikti, kuriais jiems patiems užsiimti neapsimoka.
JAV galioja draudimas skirti lėšų moksliniams tyrimams užsienio šalims. Su tuo draudimu susidūrėme, kai Mažeikių nafta atiteko gan liūdnai pagarsėjusiai Williams International kompanijai. Tuo metu mūsų institutas Mažeikių naftai kūrė ir tobulino valdiklius. Tai elektroninės sistemos, kurios keičia siurblių elektros variklių maitinimą, priklausomai nuo rezervuare esančio naftos kiekio. Kokia problema? Įprastam varikliui išsijungus, kai vėl tenka jį įjungti, jo darbas nėra efektyvus, reikia didelės srovės, kol variklis įsibėgėja. Elektros energijos nuostoliai labai dideli. Valdikliai tam ir reikalingi, kad atėjus signalui varikliai ne iškart, bet palaipsniui išsijungtų. Visą laiką variklis sukasi nedideliais apsisukimais ir taip pavyksta sutaupyti apie 30 proc. elektros energijos.
Tai štai Puslaidininkių fizikos institutas gavo užduotį padaryti septynis valdiklius už 250 tūkst. litų. Sutartyje kompanija įrašė: pagaminti septynis valdiklius už 250 tūkst. litų. Prašėme į sutartį įrašyti žodžius sukurti technologiją (Development) ir pagaminti, nes valdiklius reikėjo ne tik pagaminti, bet pirmiausia sukurti, pritaikyti konkretiems procesams. Jeigu yra atliekami moksliniai tyrimai, technologijos kūrimas, pritaikymas, mokslo institutui užskaitomas mokslinis darbas, o jei pasitenkinama įtaiso ar įrangos pagaminimu, tai jau kaip batų siuvimas – ne mokslinis darbas. Sutartyje tie niuansai turi atsispindėti. Bet tada piestu stojo Williams kompanijos vadovai, kurie apie technologijos išdirbimą ar tobulinimą nenorėjo nė girdėti. Mat atvyks audito atstovai ir nubaus kompaniją už tai, kad moksliniams tyrimams švaisto lėšas užsienio šalyje, pažeidžia JAV įstatymus.
Bet juk „Williams“ buvo ne valstybės, bet privati kompanija. Ir pinigus uždirbinėjo Lietuvoje, o ne JAV.
Tačiau JAV galioja įstatymas, kad savo šalyje reikia atlikti apklausą ir jeigu niekas nenorės tų darbų imtis, tik tada užsakymą galima atiduoti kitos šalies tyrinėtojams ar darbuotojams.
Panašiai ir kitose šalyse. Ciūriche, Šveicarijoje, veikia IBM kompanijos padalinys, įsikūręs devynių aukštų pastate. Ten atliekami moksliniai tyrimai. Beje, būtent šiame IBM institute buvo atrastas superlaidumo aukštose temperatūrose reiškinys. Tas IBM padalinys kasmet uždirba ne po vieną milijardą dolerių. Priešingoje gatvės pusėje veikia Ciūricho technologijos universitetas. Tai štai per 20 gyvavimo metų šis universitetas iš kaimynystėje esančio IBM instituto nėra gavęs nė vieno užsakymo moksliniams tyrimams, nors skųstis lėšų stoka šis IBM padalinys tikrai negali. Šveicarai apie tuos dalykus man pasakojo 1994 m., kai teko lankytis Ciūriche. Atvirai įspėjo: kai Lietuva pradeda užsienio valstybėms pardavinėti savo įmones, tegu nesitiki, kad iš tas įmones įsigijusių užsienio kompanijų gaus užsakymų moksliniams tyrimams.
Kapitalas ateina ten, kur gali ne tik duoti, bet ir gauti O kaip AB „Lietuvos Telekomas“, kurį Lietuvoje 1998 m. įsigijo „Amber Teleholding A/S“ konsorciumas, sudarytas iš Švedijos įmonės „Telia“ ir Suomijos įmonės „Sonera“? Ar daug duoda užsakymų Lietuvos mokslininkams?
Lietuvos Telekomas Lietuvos mokslui užsakymų neduoda, tik pasiima dirbti mūsų doktorantus, kai jie apsigina disertacijas.
Tačiau užsienio bankams, veikiantiems Lietuvoje, mūsų mokslininkai, taip pat informatikos specialistai užsakymus atlieka?
Per Fima bendrovę įrengė apsaugos sistemas, o bankas sumokėjo už konkrečius pastatytus įrenginius, bet ne už mokslinius tyrimus ar technologijų išdirbimą. Kiek žinau, Snoro ir DnB NORD bankai pradeda diegti naujas kompiuterines programas, skirtas bankams, kurias sukūrė Indijos programuotojai. Tačiau bankai perka iš Indijos naują produktą – programas, o ne užsako tyrimo darbus.
Ne paslaptis, kad kai kurie mūsų programuotojai neišeidami iš savo namų atlieka užsakymus užsienio kompanijoms, gerai uždirba ir nemato reikalo garsintis.
Iš buvusių vadinamųjų pašto „dėžučių“ Lietuvoje programuotojai yra susibūrę į tarptautinių projektų vykdymo grupes, kuria programas. Tačiau jeigu mūsų institutas įsitrauktų į tokius projektus, mums nebūtų reikalo būti valstybiniu institutu. Pasidarytume privačiu institutu, joks valdininkas ant mūsų galvos nesėdėtų, kaip turime dirbti ar veikti nenurodinėtų ir neprotintų, kas yra mokslas ir kas nėra mokslas – būtume patys sau ponai. Tokių įmonių yra, panašios atsirado ir mūsų įkurtajame Mokslo technologijų parke. Panašiai susikūrė elektroninės inžinerijos versle dirbančios Fima ir BMS (Baltic Microsoft).
Ar ne keistai skamba, kad iš Puslaidininkių fizikos instituto išsirutuliavusios kompanijos gerokai lenkia institutą pagal darbų apimtis ir gaunamas pajamas?
Taip buvo su Fima bendrove. Kai jos pardavimų apyvarta pasiekė 20 mln. litų, t. y. dukart tiek, kiek mūsų instituto, pasiūlėme užleisti parke vietą kitai augančiai įmonėlei. Tada į Fima užimtas patalpas ir atėjo BMS, kuri pradėjo veiklą mūsų įkurtajame Mokslo technologijų parke. Kūrė kompiuterines programas, sėkmingai pardavinėjo, prasigyveno tiek, kad pasistatė tris didžiulius pastatus. Viename jų – trijų aukštų parduotuvė netoli Vingio parko, kitas pastatas – Šiaurės miestelyje, o trečias – Konstitucijos prospekte. Kai BMS kompanija Mokslo technologijų parke prasigyveno, jos pajamos prašoko Puslaidininkių fizikos instituto biudžetą, pasiūlėme nuomotis ar statydintis savo pastatą už Mokslo technologijų parko ribų, o savo vietą užleisti kitai norinčiai prakusti bendrovei.
Tai gal teisūs liberalai, naujojo Mokslo ir studijų įstatymo kūrėjai, kurių logika paprasta: jeigu mūsų institutų paslaugomis nesinaudoja užsienio kompanijos, o Lietuvos aukštų technologijų įmonės silpnos, kam tie mokslo institutai reikalingi? Ar tik tam, kad saugotų užšaldytą mokslinį potencialą iki kada nors ateisiančių geresnių laikų?
Pagal liberalų sampratą gal taip ir yra, negaliu į jų smegenis įlįsti. Bet jeigu man, kaip Lietuvos piliečiui, rūpi mūsų žmonių gerovė, noriu paklausti: iš kur atsiras tokios perspektyvios įmonės kaip Fima, Eksma ar Ekspla, jeigu neliks mokslo institutų? Tuščioje vietoje nei lazerių, nei programinės įrangos įmonės neatsirado ir negali atsirasti. Jeigu nėra institutų ir taikomąja moksline veikla užsiimančių mokslininkų, apie kokias pažangias, aukšto technologiškumo įmones galima svajoti? Turi būti pradinis grūdas, iš kurio prasikals naujas želmuo, o tada išaugs ir tie kūrybingi žmonės, kurie kurs naujas įmones.
Tiesą sakant, tai skamba pakankamai naujai: mokslo institutai reikalingi tam, kad iš jų pradėtų rutuliotis naujos įmonės, išaugtų verslas.
Dabar užsienio kapitalas kažkodėl į Lietuvą neplūsta, milijonų niekas nesiūlo. Kapitalas ateina į tą vietą, kuri pasirengusi ne tik imti, bet ir duoti. Štai biotechnologinės bendrovės BioSicor pavyzdys. Jau buvo įsikūrusi biotechnologijos bendrovė, sėkmingai dirbo, tad tų darbų mastą dar labiau norėdama išplėsti tarptautinė kompanija TEVA nupirko lietuvišką įmonę, įdėjo didelį kapitalą ir dabar Lietuvoje veikia BioSicor.
Kai mokslas ir verslas veikia ranka rankon Gal tai ir yra pavyzdys, kaip turėtų plėtotis Lietuvos mokslo ir verslo jungties modelis? Per susiliejimą su tarptautiniu kapitalu?
O tam ir turi būti mokslo institutai, kad iš jų išsipumpuruotų iš pradžių tegu ir nedidelės įmonėlės. Perspektyviausios plėsis, augs ir ras vietą gyvenime. Tam reikia, kad Lietuvoje būtų plėtojamas taikomasis mokslas, antraip neįsikurs išties perspektyvios, taikomojo mokslo pagrindu veikiančios įmonės.
Jeigu gabus mokslininkas neturi kapitalo, bet mato savo taikomosios veiklos perspektyvą versle, tai pasitelkęs verslą ir šiokį tokį kapitalą turintį kompanioną, gali tokią įmonę įsteigti. Panašiai išsirutuliojo UAB Fima. Gabūs mokslininkai savo jėgas susiejo su verslininku Vaidu Barakausku, dabartiniu Fima prezidentu. Mokslininkai generavo idėjas, o verslininkas ieškojo būdų, kaip su nauda parduoti įmonės gaminius. Pavyko.
Panašiai atsirado elektronikos prietaisų projektavimo ir gamybos bendrovė Teltonika, kurią įkūrė Arvydas Paukštys. Iš pradžių dirbo keturi darbuotojai, po metų – aštuoni, po dvejų – šešiolika ir t. t. 2006 m. žurnalo Veidas sudarytos vertinimo komisijos sprendimu A. Paukštys pelnė geriausio metų vadybininko vardą. 2008 m. Teltonikos įmonėje dirbo 300 darbuotojų, o 2010 m. užsibrėžta turėti arti tūkstančio darbuotojų.
Ir vėl matau kaip apsieiti be mokslo institutų: jeigu universitetams bus leidžiama steigti įmonėles, pumpuruotis į mokslo ir verslo darinius, rezultatas bus lygiai toks pat. Kam tada institutai?
Kad atsirastų tokių sumanių ir iniciatyvių žmonių kaip A. Paukštys ar V. Barakauskas, reikia, kad būtų plėtojama taikomojo pobūdžio mokslinė veikla. Juk ir A. Paukštys iš pradžių dirbo AB Vilma. Sovietiniais metais Vilma gamino magnetofonus ir juodąsias dėžes aviacijai. Įgijęs patyrimą projektuoti ir gaminti elektronikos gaminius Vilmoje, 1992 m. A. Paukštys pradėjo savo verslą. 1998 m. jis įkūrė UAB Teltonika ir tęsė Vilmoje įsisavintą elektronikos prietaisų projektavimo veiklą. A. Paukštys su bendraminčiais suvokė, kad į mobiliojo Nokia telefono aparatą įdėjus papildomą kortelę ir tuos aparatus išdalijus įmonės darbuotojams, personalo skyrius visada gali nustatyti, kur yra bet kuris darbuotojas. Tai štai Teltonikai pradėjus šią naujovę diegti, ja bemat susidomėjo ir kai kurios užsienio kompanijos. Pavyko į Nokia aparatą įkomponuoti ir kitas papildomas funkcijas. Šiandien Teltonika – viena sparčiausiai augančių Europos bendrovių.
Gan netikėtas techninis sprendimas, kuriame panaudotas juodųjų dėžių veikimo principas.
Pavyzdys, kaip iniciatyvūs žmonės gali panaudoti ankstesnės veiklos patirtį visiškai naujiems uždaviniams spręsti. Bet tam reikalinga patirtis ir vieta, kur ta patirtis įgyjama. Mokslo institutai – puiki tarpinė grandis tarp mokslo ir verslo, kūrybiškų ir iniciatyvių darbuotojų dėka galinti pritaikyti mokslą baigtiniam produktui pagaminti ir jį realizuoti.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
Iš tų laikų, kai šalies prezidentai dar lankydavosi Puslaidininkių fizikos institute: Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus sveikina Instituto direktorių prof. Steponą Ašmontą ir mokslinę sekretorę Skaidrą Bumelienę su Instituto 40-mečiu (2007 m.)
