MOKSLASplius.lt

Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Žurnalistas Juozas Keliuotis Nidoje (1977 m.), bet tai ne ta nuotrauka, kurioje jis trykšta džiaugsmuPradžia 2009 m. Nr. 15


Širdies žmogus


Kartais žmogus nustembi, kai patys klaipėdiečiai, tiksliau vienas kitas originalas pareiškia, kad Klaipėdoje Donelaitis niekada nesilankė, su šiuo miestu jokiais saitais nėra susijęs, tad Klaipėda ir Donelaitis neturi nieko bendro. Prieš tai spausdintose publikacijose stengėmės parodyti priešingą vaizdą – Klaipėda ir Donelaitis susiję tiek, kiek patiems klaipėdiečiams ta gija gyva, kiek jie tą ryšį jaučia ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Veikiausiai šią mintį vaizdais ir tekstais naujoje knygoje Bernardas Aleknavičius sugebės perteikti. Turi daugybę klaipėdiečių ryšio su Poetu įrodymų, kad tik užtektų jėgų, laiko ir sėkmės žmonėms pateikti. Beje, į Donelaitį Bernardą vedė ne vien klaipėdiečiai.

– O, kur šiltas žmogus.

Tai apie Romualdą Budrį, Lietuvos dailės muziejaus direktorių. Kai Aleknavičius sudarinėjo knygą Donelaitis ir mes, R. Budrys labai nuoširdžiai palaikė šį sprendimą ir leido naudotis visų muziejaus salių reikalinga medžiaga. Visos tau salės atdaros, ką nori, tą fotografuok, – pasakė.

Bernardas buvo priblokštas: dar niekas ir niekada jam nebuvo tokios kūrybinių veiksmų laisvės teikęs ir tokios nuoširdžios pagalbos siūlęs. Taip atsiskleidžia žmonių charakteriai. Todėl apie Romualdą Budrį Aleknavičius sako, kad tai širdies žmogus, norintis padėti kitiems. Tokį šiltą ir geranorišką R. Budrį atskleidė ir nuotraukoje.


Pasiėmė tik vieną „Metų“ egzempliorių


Susirašinėdamas su JAV gyvenusiu dailininku Vytautu Kazimieru Jonynu (1907–1997), Bernardas sužinojo apie jo iliustruotų K. Donelaičio Metų vokiško leidimo istoriją.

1938–1939 m. dailininkas Donelaičio Metams sukūrė medžio raižinius, šios iliustracijos sudaro lietuvių profesionaliosios grafikos aukso lobį. 1939 m. V. K. Jonynas sukūrė šriftą ir iliustracijas reprezentaciniam Juozo Ambrazevičiaus parengtajam K. Donelaičio Metų leidimui, bet knyga buvo išspausdinta tik 1940 m. antrojoje pusėje, kai Lietuva jau buvo praradusi nepriklausomybę. Leidimas pakartotas 1941 m. vokiečių okupacijos sąlygomis. Knyga tarsi kartojo Lietuvos nelaimių kelią.

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją Freiburge V. K. Jonynas įkūrė meno mokyklą, tęsė kūrybinę ir pedagoginę veiklą, nutarė vokiečių kalba išleisti K. Donelaičio Metus su savo iliustracijomis. Šio darbo ėmėsi leidykla Holzner Verlag, knygos tiražas buvo išspausdintas, bet neįrištas. 1951 m. V. K. Jonynas gavo vizą išvykti į JAV ir neužbaigęs knygos leidybos reikalų išvyko į Ameriką. Pasiėmė tik vieną neįrištų Donelaičio Metų egzempliorių. Apie tolesnį viso tiražo likimą dailininkas nieko tikro negalėjo pasakyti.

V. K. Jonynas atsiuntė Bernardui taip ir neišėjusių Donelaičio Metų su dailininko iliustracijomis kopiją. Dabar ta kopija naudojamasi, kai naujiems leidiniams prireikia V. K. Jonyno iliustracijų. Bernardas mėgino per savo pažįstamus Vokietijoje paieškoti šio Donelaičio Metų leidinio, bet aptikti pėdsakų nepavyko. Jeigu ne Aleknavičiaus susirašinėjimas su Jonynu, šis faktas išvis gal liktų nežinomas.

Priminsime, kad artėjant Donelaičio 275-osioms gimimo metinėms, 1989 m. atsirado galimybė išspausdinti Metus su V. K. Jonyno iliustracijomis. Nuo tada dar ne kartą išspausdinta.

B. Aleknavičiui V. K. Jonynas yra šventas žmogus, tikras kūrėjas ir Lietuvos patriotas, visą savo kūrybą padovanojęs Lietuvai, tad jis negali likti abejingas dailininko ir jo iliustruotų K. Donelaičio Metų likimui. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir tas faktas, kad V. K. Jonynas užaugo Zanavykuose, dailininko tėvai palaidoti Kudirkos Naumiesčio kapinėse. Ką besakytum, o gimtinės ryšiai – didelė jėga.


J. Tumas-Vaižgantas išstūmė į sceną


Bernardo nuotraukose – 1989 m. įvykiai Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje (tai 1922 m. įsteigta pirmoji lietuvių gimnazija Klaipėdoje, 1930 m. jai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, 1955–1996 m. vadinta K. Donelaičio vidurine mokykla, 1995 m. suteiktas gimnazijos statusas, o 1996 m. grąžintas Vytauto Didžiojo vardas). K. Donelaičio 275-osioms gimimo metinėms sodinamas ąžuoliukas, kalba buvęs mokyklos direktorius R. Bloškys, poeto kūrybos žinovas Albinas Jovaiša, poetas Antanas Drilinga, kartu ir solistas Vladimiras Prudnikovas, kuris Vilniaus valstybiniame Operos ir baleto teatre 1985 m. pastatytoje Algimanto Bražinsko operoje Kristijonas atliko pagrindinį vaidmenį.

Kad jau prisiminėme operą Kristijonas, negalima pamiršti operoje Donelaičio žmonos Anos Reginos partiją atlikusios Birutės Almonaitytės, zanavykės, ilgai gyvenusios Zypliuose, todėl užvis mieliausia Bernardui, tik gaila, kad jau amžiną atilsį.Marija Bugailaitė-Pocevičienė 1969 m. pasakoja apie pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje

Klaipėdos teatrų spektakliams, aktoriams ir režisieriams įprasminti nuotraukose Bernardas atidavė kone ketvirtį kūrybinio gyvenimo amžiaus. Ištisa uostamiesčio teatro raida. Bet ne vien profesionaliam teatrui buvo atsidavęs. Buvo labai atidus ir paprastiems žmonėms, kurie aplinkybėms susiklosčius vienaip ar kitaip prie teatro reikalų buvo prisilietę.

Štai Marija Bugeilaitė-Pacevičienė, pirmojo Palangoje lietuviško spektaklio 1899 m. rugpjūčio 20 d. Amerika pirtyje žiūrovė ir net pabuvojusi scenoje, ant pakylos, kur tas spektaklis buvo rodomas. To istorija tapusio spektaklio dalyvių sąraše šios pavardės nerasime, jeigu ne Bernardas, gal jos ir neminėtume. Regis, buvo 1969-ieji, kai minėtas šio spektaklio 70-metis. M. Bugeilaitė jau neįstengė į minėjimą ateiti, užtat kitą dieną Bernardas nuvažiavo pas ją į Palangą ir nufotografavo. Pasirodo, ne kas kitas, o Juozas Tumas-Vaižgantas Mariją Bugeilaitę tada išstūmė į sceną. Dar vienas papildomas reikšmingas štrichas.

Pirmas viešai suvaidintas lietuviškas spektaklis Amerika pirtyje Palangoje buvo vaidinamas grafo Tiškevičiaus daržinėje, stovėjusioje netoli jūros kranto. To įvykio smulkiai neaprašinėsime, nes tai jau lietuviškojo teatro istorijos dalis, chrestomatiniai dalykai, kurie mūsų teatro istorikų išvažinėti skersai ir išilgai. Bet vienas kitas papildomas niuansas gali rasti vietos toje įvykių pynėje.

Spektaklio pasisekimas buvo didžiulis. Vaidinimas baigėsi, bet sujaudinti žiūrovai vis dar nenorėjo skirstytis, visi jautė didžiulį dvasinį pakilimą – uždegtą tautinės bendrystės jausmą. Marijai Bugeilaitei buvo gal 13 ar 15 metų (Bernardas tiksliai tuo metu iš atminties negalėjo pasakyti), ji tarp žiūrovų sėdėjo ne su bet kuo, o su Sofija Kymantaite, būsimąja rašytoja, dramaturge, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona. Ar buvo draugės, kaip kad sako Bernardas? Sunku pasakyti, bet gimusi 1886 m. Sofija su Marija buvo maždaug bendraamžės, Sofija Palangoje buvo apsistojusi Marijos tėvų namuose.

Dabar įsivaizduokime prie judviejų prieinantį kunigą Juozą Tumą. Mat jis pažinojo S. Kymantaitę – kaip neprieisi? Juozas Tumas nebūtų Vaižgantas, jeigu tą visuotinę susijaudinimo ir laukimo atmosferą nebūtų pamėginęs išlydyti. Jis ir sako: „Eik, eik, mergaite, į sceną, ką nors padeklamuosi!“ Taip netikėtai paskatinta Marija išėjo į sceną ir padeklamavo eilėraštį. Visiškai nelauktai tapo ne šiaip įsimintino ir istorinio spektaklio dalyve, žiūrove, bet ir atlikėja.


Bernardo rinkiniuose vis dar gyvi


Nuotraukose visas Klaipėdos dramos teatro žvaigždynas, fotografuotas per gerus 25 metus: Povilas Gaidys, Vytautas Paukštė, 1899 m. gimusi Elena Bindokaitė… Faktiškai visus šio teatro spektaklius per tą ketvirtį amžiaus yra fotografavęs Bernardas. Dabar dėlioja scenoje ir gyvenime fotografuotų aktorių portretus.

Aišku, rūpi sužinoti, kaip savo profesinį darbą dirbo Bernardas. Nuotraukose aktoriai apsirėdę Mindaugo ar Mažvydo, spektaklio apie M. K. Čiurlionį Pasaulio gaisras sceniniais drabužiais. Tvirtina, kad teleobjektyvo nenaudojo, fotografuodavo gal iš kokių dviejų metrų atstumo. Kaip pavyko taip arti prieiti prie aktorių per spektaklį? Juk įšokęs į sceną nepradėsi „gaudyti kadrų“, nepradėsi aktorių ir žiūrovų erzinti.