Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Meistras sutinka, kad fotografuodamas iš salės nieko doro nepadarysi, todėl fotografuodavo visai ne spek-taklio metu. Fotografavimui buvo skiriamas atskiras laikas, aktoriai specialiai pozuodavo. Baigdavosi spektaklis, prasidėdavo fotografavimui skirtas laikas. Aktoriai laukdavo, specialiai Bernardui suvaidindavo vieną ar kitą spektaklio epizodą, mažytę scenelę. Jeigu Bernardui patikdavo, jis tas vietas fotografuodavo. Kartais elgdavosi kaip režisierius, stabdydavo atskiras scenas, prašydavo pakartoti ar papozuoti. Pats dirbdavo tiesiog scenoje, prieidamas prie bet kurio aktoriaus. Tad net ir geriausiai pavykusios nuotraukos, kuriose įamžinti atskirų spektaklių fragmentai, aktorių veidų išraiškos – tėra tik pozavimas prieš objektyvą. Žinoma, šitai išgirdęs gali ir nusivilti, tačiau Bernardas neslepia savo kūrybinės virtuvės paslapčių. Gal todėl meno žmonės taip mėgsta slėpinių šydą, o kartais net mistifikuoja savo profesiją.

Kartą fotografuodamas V. Majakovskio spektaklio Pirtis epizodus, Bernardas pastebėjo, kad vienam aktoriui prasišvietė plikas pilvas pro marškinius. Stop! Bernardas paprašė dar labiau marškinius patraukti į šoną, kad to pilvo būtų dar daugiau matyti. Nufotografavo. Režisieriui Povilui Gaidžiui patiko ir spektaklyje šį triuką jau „pagal Bernardą“ padarė.

Ne vien Klaipėdos teatrams buvo pardavęs dūšią Bernardas, jo nuotraukose Juozas Miltinis, Bronius Babkauskas, Raimondas Vabalas, Sofija Kymantaitė, Monika Mironaitė, Laimonas Noreika… Fotografuota dažniausiai ne spektaklio ar repeticijų metu, bet gyvenime, įvairiomis aplinkybėmis. Šie ir kiti lietuviškos scenos grandai ir primadonos rado jiems deramą vietą Bernardo fototekoje. Kone visi didieji jau amžiną atilsį, bet Bernardo rinkiniuose vis dar gyvi ir nesenstantys.

Save atrasti – pats didžiausias menas

Įdomu, kad savęs nevadino nei fotografijos menininku, nei fotožurnalistikos profesionalu, nors didžią dalį savo kūrybinio gyvenimo skyrė būtent šioms veikloms. Jeigu paklausytume Bernardo, pokario metais Lietuvoje išvis beveik nebuvo fotografijos profesionalų, ši „klasė“ ilgainiui susiformavo iš mėgėjų. Mat geriausi prieškario fotografijos meno profesionalai pasitraukė į Vakarus, tad jaunajai kartai daug ko teko mokytis iš naujo, neturint labai gerų pavyzdžių ar mokytojų.

Ir šiandien Bernardas save vadina tik mėgėju. Gal iš kuklumo, nes 18 knygų ir foto apybraižų autorius širdies gilumoje tikriausiai jaučiasi kūrėjas, nes kuria antrąją realybę – iš savo nuotraukose sustabdyto laiko, šviesotamsos efektų ir prisiminimų audinio. Bene svarbiausia jo kūrybiškumo ypatybė – sugebėjimas pastebėti, atrasti žmones, kurie ne vien savaime gražūs, bet kažkuo ypatingi, nors kasdienybėje gal ne itin išsiskiria. Bernardui jie yra svarbūs ir gražūs pirmiausia dėl to, kad yra rišamoji grandis su svarbiausiais mūsų krašto įvykiais ar asmenybėmis. Štai tą svarbą pastebėti ir atskleisti – Bernardo talentas.

Jo plačios pažintys, sugebėjimas bendrauti su skirtingiausiais žmonėmis jam visados padėdavo darbe ir dabar padeda. Išėjęs į užtarnautą poilsį, atitrūkęs nuo tiesioginės fotožurnalisto tarnybos, įgijo tarsi antrą profesiją – knygų ir įvairių leidinių sudarinėtojo. Jaučia, kad dar daug ką gali ir privalo parodyti žmonėms, turi ir ką pasakyti. Tą ir daro su įkvėpimu ir net savotišku pietizmu. Tai ta veiklos sritis, kuriai jaučiasi esąs gimęs ir visas tas gyvenimo kelias iki „užtarnauto poilsio“ tebuvo tik ėjimas į save patį, siekiant pajusti savo kūrybines galias. Dabar atėjo metas jas atskleisti ir kitiems dovanoti.

Ir netveriantis džiaugsmu Keliuotis

Esama ir keistų dalykų Aleknavičiaus nuotraukose. Kad ir besišypsantis žurnalistas, Naujosios Romuvos leidėjas Juozas Keliuotis (1902 - 1983). Tarsi būtų kupinas gyvenimo džiaugsmo, nors fotografuotas tik grįžęs iš lagerio. Kiek yra tekę klausytis Keliuotį pažinojusiųjų prisiminimų, tarp jų ir Viktoro Aleknos, ištikimo Mokslo Lietuvos bičiulio, tuo metu J. Keliuotis jau sirgo įtarumo liga, jei medicinoje esama tokios ligos. Jis jau buvo gavęs „iš vidaus“ pažinti sovietinę tikrovę be pagražinimų, žinojo lagerio buizos ir prėskos košės skonį. Ramybės neturėjo ir sugrįžęs iš lagerio. Gyveno Antakalnio gatvėje Vilniuje, mėgdavo pasėdėti Eglutės kavinėje, bet gyvenimo džiaugsmu netryško, net ir susitikęs seniai nematytą bičiulį jautė tam tikrą įtarumą – ar nebus pasiųstas jį sekti? Ir iš tiesų J. Keliuotis saugumo buvo sekamas, jo bute buvo įtaisyti pasiklausymo įtaisai ir pačiam Keliuočiui tai nebuvo jokia paslaptis. O Bernardo nuotraukoje jis tarsi netvertų džiaugsmu, tarsi jam būtų labai smagu gyventi tarybinėje tikrovėje. Ir tik metaliniai dantys išduoda, kad ne viskas taip paprasta šio žmogaus biografijoje.

Bernardas pritariamai linkčioja: šioje nuotraukoje Keliuotį jis gal ir ne visai teisingai parodė. Turi ir pasiteisinimą: tą dieną Keliuotis buvo būtent toks. Fotografuotas Nidoje, vaikščiojant po pušyną, kurį Bernardas pagal zanavykišką įprotį vadina giria, nors sunku girios sąvoką taikyti Kuršių nerijos kopas apželdinusio Dovydo Gotlybo Kuverto, Nidos želdinimo pradininko XIX a. pradžioje, kūriniui. J. Keliuotis buvo atvažiavęs į poilsio namus, o Bernardui paskambino Nidos kūrybinio gyvenimo siela Eduardas Jonušas: gera proga susitikti. E. Jonušas su J. Keliuočiu jau buvo susibičiuliavęs ir Bernardą pristatė kaip dorą žmogų.

Poilsio namų patalpose J. Keliuotis laikėsi santūriai, o sėdus į automobilį ir išvažiavus į pušyną papasakojo daug įdomių dalykų. Viena istorija ypač įstrigo Bernardui. Apie tai, kaip Petras Cvirka už tris červoncus pardavė Lietuvą.

1940 m. rugpjūtis. Į Konrado kavinę Kaune, kur rinkdavosi žurnalistai ir menininkai, kūrybinis elitas, atėjo Petras Cvirka. Ten jau buvo visi jo draugai, tad Cvirka plačiu mostu išsitraukė červoncų pluoštą ir pareiškė: „Šiandieną aš visus vaišinu.“ Kažkuris iš kavinėje buvusiųjų atšaldė dosnuolį: „Petrai, tai tu už šituos Lietuvą pardavei?“

Įsivyravo mirtina tyla, o Petras dingo su visai červoncais. Buvo tik ką grįžęs iš Maskvos, kur TSRS Aukščiausiosios Tarybos neeilinėje sesijoje trys okupuotos Baltijos šalys buvo „priimtos“ į Tarybų Sąjungos sudėtį.

Tačiau kas tuos taiklius žodžius mestelėjo P. Cvirkai, J. Keliuotis tą kartą nepasakė, o Bernardas neperklausė. O juk istoriniai žodžiai. Gaila, jeigu nugrims negrįžtamai į Letą.

Suartino Vydūnas

Vargu ar kas Vilkijoje nepažinojo Prano Mikalausko, Vydūno mokymo entuziastingo pasekėjo ir propaguotojo, Vydūno draugijos garbės nario. Veliuonos kraštotyros muziejuje P. Mikalauskas įkūrė Vydūnui skirtą ekspoziciją ir labai nuoširdžiai muziejaus lankytojams pasakodavo apie šį lietuvybei tiek daug nusipelniusį žmogų. Pasakodavo, kaip nuo gimimo būdamas silpnos sveikatos Vydūnas tapo prisiekusiu vegetaru, išsigydė nuo įvairių fizinių negalių ir kitiems savo gydymosi metodus propagavo. Prano Mikalausko asmenyje buvo įgijęs ištikimą pasekėją, jis Vydūną vadino savo tikruoju kūno ir sielos gydytoju. Iš tiesų taikydamas Vydūno vegetarinio maitinimosi sistemą P. Mikalauskui pavyko išsigydyti nuo sunkios ligos.

Su Mikalausku Bernardas pasižinojo nuo 1960 metų, abu tuo metu buvo spaudos darbuotojai. Pranas su pusbroliu Zenonu Mikalausku ir Bernardu dirbo Kauno rajono laikraščio redakcijoje. Nieko stebėtino, kad Praną Mikalauską Bernardas nufotografavo Lekėčiuose savo mamos rugiuose. Bernardas atvažiavo į Vilkiją, susitiko su Pranu, o šis panoro kartu apsilankyti Lekėčiuose. Persikėlė per Nemuną ir jau Lekėčiai. Ištisą dieną kartu praleido.

Kai Bernardas su prof. Viktoru Falkenhanu iš Klaipėdos važiavo į Vilnių, užsuko į Vilkiją, kur ne tik susitiko su P. Mikalausku, kalbėjosi apie Vydūną. Mikalauskas buvo labai patenkintas tokiu apsilankymu, profesoriui ir Bernardui surengė pietus. O Bernardas abu Vydūno pasekėjus kaip savotiškus eksponatus fotografavo ir džiaugėsi jų nuoširdžiu bendravimu. P. Mikalauskas daug apie Falkenhaną žinojo, tad jam buvo labai įdomu su žymiuoju baltistu susitikti. Tuo labiau, kad abu siejo dėmesys Vydūno asmenybei.

Atgimimo pradžioje P. Mikalauskas leido pogrindinį žurnalą Katakombos, kurio visą komplektą Bernardas padovanojo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai. P. Mikalauskas taip pat leido žurnalą Amžinoji ugnis, jame buvo rašoma tik apie Vydūną. Tai buvo neoficialiai 50 egzempliorių tiražu leidžiamas žurnalas. Rankraštinis, šapirografuotas žurnalas, bet įrištas. Platintas tarp artimųjų.

P. Mikalauskas parašė gan daug knygų, bet tik gal kokias penkias spėjo išleisti. Apie Vydūną rašė savotiškai. Jeigu Bernardas rašo prisilaikydamas faktų, tai Mikalauskas atleisdavo vadžias vaizduotei. Nuo vadžių atitrūkusi vaizduotė kartais su autoriumi iškrėsdavo įvairių pokštų. Kai Vydūno biografijos ir kūrybos tyrinėtojai skaito Mikalausko tekstus, neretai mažai ką bendro randa su tikrai žinomais ir patikrintais įvykiais. Kintų Vydūno muziejaus darbuotojai net neslėpė pasipiktinimo: kaip taip galima suniokoti Vydūną, juk taip nebuvo!

Kartais Mikalauskas skirtingų epochų, įvairių amžių įžymius žmones suveda į krūvą – Donelaitį, Vydūną, Rėzą, Simonaitytę. Visi bendrauja, dėsto savo mintis. Panašiai vienas tautodailininkas į krūvą sukvietė garsiausius pasaulio tapytojus, o save nutapė pasodinęs centre. Gal tai ne pats blogiausias vaizduotės žaismės būdas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Žurnalistas Juozas Keliuotis Nidoje (1977 m.), bet tai ne ta nuotrauka, kurioje jis trykšta džiaugsmu

Marija Bugailaitė-Pocevičienė 1969 m. pasakoja apie pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje

Baltistas profesorius Viktoras Falkenhanas Kukuliškiuose su labai gražia mergike Greta
Kuodas (Kuodaite)-Bastijoniene (1985 m.)