Valstybės šventės kaip tautos bendrumo siekis

Projektas Skatinkime Europos demokratines vertybes per tarpkultūrinį valstybės švenčių komunikavimą, kurį rėmė LR švietimo ir mokslo ministerija, išjudino virš šimto Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokinių ir mokytojų, kurie tapo šio projekto dalyviais. Apie tai spausdinome pašnekesį su projekto sumanytoja ir vadove, Zonta International Vilniaus klubo prezidente dr. Ina Dagyte (ML, 2009 m. Nr. 18, p. 4–5), apie savo dalyvavimą projekte parašė Ignalinos rajono Vidiškių gimnazijos mokinės (2010 m. Nr. 1 (423), p. 3), pasirodė straipsnių regionų spaudoje: Klaipėdoje – iš Nidos vidurinės mokyklos, Anykščiuose – iš A. Baranausko vidurinės mokyklos ir kt.

Mokslo Lietuva yra šio projekto informacinis rėmėjas, tad prieš pat Naujuosius metus redakcijoje buvo surengta diskusija, kurios metu projekto dalyviai ir Zonta klubo narės pasidalijo savo patirtimi ir dalyvavimo projekte įspūdžiais. Diskusijoje dalyvavo Kauno Šančių vidurinės mokyklos anglų kalbos vyresnioji mokytoja Dalia Černiauskienė ir 11 c klasės mokinė, mokyklos mokinių tarybos prezidentė Kristina Plečkaitytė, Vilniaus Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos mokytoja Zita Šimkuvienė ir mokinys Lukas Kasperavičius, Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos mokytojas Andrius Vitkūnas, Zonta klubo narės filologė profesorė Evalda Jakaitienė, Zonta klubą įsteigusi gydytoja Ramunė Trakymienė, Vilniaus universiteto docentė odontologė Rasma Manelienė ir klubo prezidentė Vytauto Didžiojo universiteto docentė Ina Dagytė. Suprantama, pasinaudosime I. Dagytės kaip viešosios komunikacijos srityje dirbančios mokslininkės patirtimi ir pokalbio gijoms pernelyg išsidraikius paprašysime kursą prarandančiam diskusijos laivui suteikti tam tikrų orientyrų.

Vykdydami projektą mokiniai iš pradžių bendravo elektroniniais laiškais su savo bendraamžiais mokykloje, vėliau su kitų Lietuvos mokyklų mokiniais. Rašė apie savo mėgstamas valstybės šventes, siūlė kitus minėjimo ir šventimo būdus, kai kurie net valstybės švenčių minėjimo scenarijus. Projekto dalyviai ieškojo ir rado partnerių užsienio šalyse: jiems laiškuose pasakojo apie Lietuvos valstybines šventes ir kaip jos švenčiamos jų mokykloje. Užmegzti ryšiai su Lenkijos, Norvegijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos mokiniais, kurie lietuvius mokinius pažindino su savo valstybės šventėmis. 2009 m. rugsėjį Anykščiuose vykusiame seminare buvo aptartos šio projekto veiklos gairės, o jau lapkritį projekte dalyvavę mokiniai ir mokytojai Kauno Šančių vidurinėje mokykloje pristatė sukauptą informaciją ir savo valstybės švenčių šventimo siūlomus scenarijus projekto rengėjų organizuotoje Focus grupėje.

Baigiamasis renginys vyko gruodžio pradžioje Vilniuje. Projekto dalyviai aplankė parodą Baltų menas Taikomosios dailės muziejuje, pamatė eksponuojamą iš Lenkijos atvežtą dailininko Jano Mateikos istorinę drobę Liublino unija. Projekto rezultatai buvo pristatyti Vilniaus Rotušėje. Norvegijos karalystės ambasadorius Lietuvoje Steinaras Gilas (Steinar Gil) papasakojo apie Norvegijos nacionalines šventes, geriausiai projekte pasireiškę Kauno Šančių, Neringos Nidos, Anykščių A. Baranausko ir Vilniaus M. Mažvydo vidurinių mokyklų mokiniai ir mokytojai apdovanoti kelione į Norvegiją, kurią Zonta International Vilniaus klubo lėšomis organizavo klubo viceprezidentė gydytoja oftalmologė Lilija Socevičienė. Kiti gavo Vagos knygyno dovanų čekius, už kuriuos galėjo įsigyti patinkančių knygų.

Valstybės švenčių gyvybės šaknis

Valstybės šventės diena – galimybė sugrįžti į tam tikrus jos istorijos momentus, iš naujo išgyventi jos idealų prasmingumą ir svarbą mūsų gyvenime. Vadinasi, privalu savyje nešiotis tuos idealus, žinoti savo tautos ir valstybės istoriją, nes be viso to šventė netenka prasmės. Per valstybės šventes pajuntame tautos bendrumą, bendro istorinio likimo prasmingumą, išgyvename teigiamas emocijas – gal tai ir yra svarbiausia valstybės švenčių gyvybės šaknis. Per tarpusavio bendravimą, tautos ir valstybės idealus tarsi iš naujo prisimename ir išgyvename savo tapatumą. Jei sugebame, jei mums pavyksta savo likimą susieti su tautos ir valstybės likimu, išgyvename prasmingas gyvenimo akimirkas, užtikriname savo tautos, valstybės tęstinumo idėją dabartyje, tų idėjų gyvybingumą, vadinasi, ir ateitį.

Sunku įsivaizduoti valstybės šventę be žmonių bendravimo. Neabejoju, kad projekto dalyviai apie šiuos ir kitus dalykus turėjo progų susimąstyti, gal ir visai naujai pažvelgti į valstybės švenčių prasmę. Neabejoju, kad visų čia dalyvaujančiųjų mūsų pokalbyje patirtis sudomins ir Mokslo Lietuvos skaitytojus. Įdomu išgirsti, kaip kito jūsų pačių, gerbiamieji projekto dalyviai, požiūris į projektą, gal ir į savo dalyvavimą valstybės šventėse?

Andrius Vitkūnas, Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos mokytojas.

Apie valstybės švenčių problematiką anksčiau neteko giliau susimąstyti, manau, tą patį galiu pasakyti bent jau apie daugumą mūsų mokyklos mokinių. Švenčiame, minime, lyg ir viskas gerai, bet štai ėmėmės projekto ir staiga pamatėme, kiek daug problemų kyla.

Valstybės šventės daugiausia švenčiamos viešojoje erdvėje, dažnai gal net per dažnai tarsi aplenkia daugelio iš mūsų namus, šeimas, privačią erdvę. Daugeliui valstybės šventės diena – papildomas laisvadienis, kai ruošiami gal skanesni pietūs. Tuo šventė ir baigiasi. Tad nieko nuostabaus, kad į viešąją erdvę išėję liekame tik pasyvūs renginio stebėtojai. Manau, tai didelė problema.

Dr. Ina Dagytė, „Zonta International“ Vilniaus klubo prezidentė.

`Statistiškai apdorojus surinktą medžiagą A. Vitkūno žodžius galime paremti skaičių kalba. Mokiniai valstybės šventes daugiausia – 63,6 proc. visų apklaustųjų – švenčia mokykloje, namuose tik 4,5 proc. Net su draugais daugiau – 6,8 proc. Įdomi detalė, sutampanti su A. Vitkūno pastebėjimais.

Andrius Vitkūnas. Kartu su kitais projekto nugalėtojais teko apsilankyti Norvegijoje. Kai Norvegija nuo 1814 m. buvo Švedijos karalystės priklausomybėje, norvegai negalėjo atvirai minėti savo Konstitucijos dienos – gegužės 17-osios. Nors norvegams buvo leista turėti savo atskirą Konstituciją, iš esmės šalis buvo pavaldi Švedijos karaliui. Tai štai gegužės 17 d. norvegai apsimaudavo trijų skirtingų spalvų – baltos, raudonos ir mėlynos – kojinėmis ir tokiu bežodžiu būdu išreikšdavo savo patriotišką nusiteikimą. Tai Norvegijos vėliavos spalvos, ir ne šiaip spalvos, bet nepriklausomybės siekio priminimas. Organizuota norvegų tautos pasipriešinimo forma telkė tautą, kuri išsivadavo 1905 metais.

Noras keisti turi sutapti su siekiu keistis

Ar kiekvienas iš mūsų užduodame sau klausimą: ką aš matau ar darau, švęsdamas valstybės šventę, kokius atoveiksmius pastebiu savo artimiausioje aplinkoje po jos? Ar galiu ką nors pakeisti ir ar noriu keisti? Zonta yra tokia organizacija, kuri nuolat mato prasmę keisti ir keistis. Juk kiekvieno prasmingo dalyko siekis, problemos sprendimas turi prasidėti nuo savęs. Ne dėl pačių pokyčių reikia stengtis, bet ieškant prasmės. Savo klube daugiausia pabrėžiame rūpestį dėl moterų padėties, bet negalime likti abejingos ir savo aplinkai plačiąja prasme. Ne paslaptis, kad žmonės dažnai nemoka vertinti to, ką turi. Kas darytina, kad žmonės labiau vertintų daugelį labai svarbių tautos iškovojimų?

ML. Gal toks yra lietuvio būdas, kad jis neskuba savęs tapatinti su bet kuo kitu, net jeigu tai sava valstybė. Pernelyg ilgą laiką buvome priversti švęsti svetimas šventes, rodyti pagarbą (dažnai nenuoširdžią) svetimoms vėliavoms, transparantams, lozungams ir jų spalvoms. Dabar sugrįžti į savo tapatumą, o gal atrasti jį savyje daugeliui nėra paprasta, todėl į visa, kas oficialu, „valstybiška“, tauta įprato žvelgti kaip į prievolę, gal net išorinę prievartą. Sunkiai sekasi pasijusti laisvos valios žmonėmis, pasąmonėje dar glūdi pavergto žmogaus sindromas.

Ramunė Trakymienė. Mūsų priklausomybės metai daug ką pakeitė, okupacija neliko be padarinių. Išaugusi nauja karta primiršo tautos vertybes, gal jų ir nežinojo, o be vertybių tauta nėra visavertė. Juk žinome daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie ir Sibire, lageriuose sugebėjo išsaugoti Lietuvos trispalvę, gerbė jos spalvas. Ar dabar mūsų Trispalvė visiems yra tokia prasminga, svarbi, ar kiekvienam ji yra tautos laisvės simbolis?

Galbūt mokykla yra ta vieta, kur mūsų tautos ir valstybės simboliai dar gali susiformuoti, įgauti prasmę, jeigu to nepadarė šeima. Jei kuri grandis pasirodo esanti silpnesnė, ją privalu stiprinti, bandyti jai suteikti formą ir turinį, nes tik šis lydinys įprasmina valstybės šventes. Deja, dažniausiai einame paprasčiausiu keliu. Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją Katedros aikštėje Vilniuje vyksta koncertai. Tie patys atlikėjai dainuoja ką moka – ir ne visada tinkamas dainas valstybės šventės proga.

ML. Gal nesmerkime dainininkų ir tų jaunų klausytojų. Juk gražu, kad ateina, pajunta bendrą šventės ūpą, kartu dainuoja.

Ina Dagytė. Tai pasiūlos ir paklausos reikalas, nes jeigu nieko kito nėra, tenkinamasi tuo, kas yra. Mūsų reikalas sukurti tokią šventės aplinką, kurioje būtų prasmių įvairovė. Lietuvoje neturime tos įvairovės, o juk tai vienas svarbiausių dalykų, viena iš demokratinių vertybių. Tad mūsų projekto vienas iš tikslų ir yra demokratinių vertybių skatinimas per valstybės švenčių šventimą. Paradoksas, tačiau turėdami laisvę būti įvairūs, daromės labai riboti. Viena vertus, džiugina tai, kad mūsų mokyklos labai daug daro kurdamos valstybės švenčių scenarijus, parodo daug išmonės, tačiau liūdina, kad šeimos ir kitos aplinkos kartais nieko nedaro arba daro per mažai. Keletas skaičių.

40,9 proc. projekto dalyvių svarbiausia valstybės švente laiko Vasario 16-ąją, o Kovo 11-ąją tik 27,3 proc. O juk tai mūsų atkurtosios Nepriklausomybės diena. Sausio 13-osios minėjimą tarp svarbiausių valstybės švenčių įvardijo 25 proc., Liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės dieną – 22,7 proc., Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną rugpjūčio 23-iąją – 11,4 proc. Tikėjomės visam pasauliui paskelbti žinią apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, bet šią Lietuvos valstybės šventę paminėjo tik 2,3 proc. projekto dalyvių. Po pora procentų anketas pildžiusiųjų paminėjo Gegužės 1-ąją ir Lietuvos Konstitucijos dieną, minimą spalio 25-ąją.