Lietuvišką žodį iškėlęs į vėliavos aukštį
Profesoriui Zigmui Zinkevičiui – 85
Profesorius Zigmas Zinkevičius yra ta Lietuvos mokslo, kultūros ir visuomeninio gyvenimo asmenybė, kuri tarsi paneigia įprastus laiko tėkmės ir k
itokius dėsnius. Sausio 4-ąją profesoriui sukako 85-eri, bet per pastaruosius penkerius metus profesoriaus parašytų ir išleistų knygų virtinė sudaro labai įspūdingą vaizdą. Tarp jų ir Lietuvių asmenvardžiai – pamatinis vardažodžių tyrinėjimų veikalas, pasirodęs tik 2009 metais, bet kuriam lemtas ilgas gyvenimas.
Sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidarant jubiliatui skirtąją parodą išvydome organizatorių parengtą pastarųjų penkerių metų profesoriaus išleistų knygų stendą – jame eksponuota net 11 knygų. Tiesa, anglų, vokiečių, italų, rusų ir lietuvių kalbomis išspausdintoji Lietuvių tautos kilmė užima net penkias pozicijas, bet tai tik padidina šios knygos vertę, užtikrina jos skverbtį į tarptautinę erdvę.
Dirbant prie Mažosios Lietuvos enciklopedijos Z. Zinkevičiui kilo sumanymas išleisti knygą Mažosios Lietuvos įnašas į lietuvių kultūrą. Šią knygą išleido tas pats Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, kuris leido ir Mažosios Lietuvos enciklopediją. Būdamas vyriausiasis šios enciklopedijos redaktorius Z. Zinkevičius taip įsitraukė į Mažosios Lietuvos kultūros studijas, kad parako užteko ir savarankiškai knygai.
Regis, profesoriui niekad nekildavo klausimas, ką čia naujo parašius, sugalvojus. Kildavo visai kitas: kaip suspėti, įgyvendinti tai, kas seniai subrandinta, apmąstyta, bet reikalauja papildomų tyrinėjimų ir laiko, kurio visada stigdavo. Stinga ir dabar, nors profesoriui į tarnybą ar paskaitas skubėti nereikia. Nespaudžia ir buitiniai rūpesčiai, kuriuos perima kiti šeimos nariai. Žmoną Reginą vadina savo geruoju angelu, be kurios rūpesčio nė mažos dalies savo darbų nebūtų įstengęs padaryti.
Pasak kalbininko prof. Jono Palionio, akad. Zigmas Zinkevičius yra pats žymiausias XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios lietuvių kalbininkas. Nėra pagrindo J. Palioniu netikėti, tuo labiau, kad yra jubiliato kolega, tose pačiose Vilniaus universiteto auditorijose daug dešimtmečių abu skaitė paskaitas studentams. Visai neatsitiktinai nuskambėjo ir tokia vieno sveikintojo pranašystė: ateis metas, kai Zinkevičiaus keliais bus nutiesti ekskursijų maršrutai, o gidai pasakos, kad štai vienoje ar kitoje vietoje mūsų garbusis kalbininkas užrašė kalbotyros mokslui vertingus dalykus, kalbino senelius, kurie dar prisiminė, kaip tose vietose kalbėta prieš daugelį dešimtmečių. 
Sveikintojai pasako ir tokių dalykų, apie kuriuos nerasime parašyta. Kad ir toks jaudinantis prisiminimas, kurį papildė ir pats jubiliatas. Kai vieną okupantą Lietuvoje pakeitė kitas, iš Ukmergės apylinkių, taigi gimtųjų Z. Zinkevičiaus vietųm į partizanus išėjo daug jaunų vyrų. Nedaug trūko, kad ir Zinkevičius, kaip kai kurie jo bendraklasiai, būtų išėjęs. Tuo metu jau buvo įstojęs į Vilniaus universitetą. Per šventes ar atostogas grįžęs pas tėvus susitiko ir su savo draugais partizanais. Jų vadas pasakė, kad Zigmas turi grįžti į Vilnių ir tęsti studijas. Mes visi žūsime, bet Lietuva gyvuos ir jai bus reikalingi šviesūs protai.
Nedaug trūko, kad turėtume dar vieną tautos kovų didvyrį, bet neturėtume lituanistikos didžiavyrio, pasaulinio garso kalbininko.
Ranka rankon su archeologais ir antropologais
Nuo seno įsitvirtinusi nuomonė, kad kalbininkai, ir ypač kalbos istorikai, su archeologais bendros kalbos neranda. Abipusis nepasitikėjimas tapo savotiška aksioma: jeigu tautos kilmės ištakas nagrinėdavo kalbininkai, tai archeologai beveik visados rasdavo kur įsiterpti, o jų išvados neatitikdavo kalbininkų įžvalgų. Ir priešingai – užtekdavo tautos kilmės klausimus panarstyti archeologams, kai kraujas užvirdavo kalbininkams. Pasak Z. Zinkevičiaus, pagrindą priešpriešai sudarė chronologizavimas: kalbos pokyčiai ir juos išreiškiantys materialios kultūros pakitimai labai dažnai laiko atžvilgiu nesutampa. Dėl šios priežasties nesutampa kalbininkų ir archeologų duomenys, o dar labiau skirdavosi jų išvados.
Vilniaus artimosios apylinkės yra akivaizdus materialiosios kultūros ir kalbos pokyčių neatitikties pavyzdys, kurį priminė prof. Z. Zinkevičius. Iš istorijos duomenų gerai žinoma, kad šių apylinkių gyventojų dauguma galutinai sulenkėjo XIX a. paskutiniajame ketvirtyje. O ką apie tai sako archeologiniai duomenys, kurie atspindi materialiosios kultūros pokyčius? Nieko nesako, nes žmonės sulenkėjo, pakeitė kalbą, bet visa jų materialioji aplinka išliko kaip buvusi. Taigi kalbos istorikų ir archeologų tarpusavio ginčai nieko gero mokslui neduoda, reikia dirbti bendrai, jeigu rūpi mokslo interesai.
Atrodo, šią takoskyrą Z. Zinkevičiui pavyko įveikti. Suprantama, ne vienam, nes reikėjo ir kitos pusės, t. y. oponentų pritarimo. Kita vertus, archeologą prof. Aleksejų Luchtaną neišeina vadinti prof. Zigmo Zinkevičiaus oponentu, veikiau abu bendraminčiai, kaip ir antropologas anksti mus palikęs prof. Gintautas Jurgis Česnys (1940–2009). Ši trijulė ir ryžosi sutelkti kalbos istorijos, archeologų ir antropologų duomenis.
Archeologai naudojasi labai tiksliais datavimo metodais, kuriais gali pasinaudoti ir kalbos istorikai. Dažniausiai tais atvejais, kai žinomas tam tikro kalbinio reiškinio datavimas, kurį archeologai gali gerokai patikslinti. Kalbos istorijos mokslas šiuo požiūriu archeologijai nusileidžia, kalbininkams su datavimo reikalais kartais kyla nemažai sunkumų.
Panašiai pasitaiko ir su archeologijos duomenimis. Pavienė kitos rasės atstovo kaukolė rasta Vilniaus ar Kernavės kultūriniuose sluoksniuose egzotikos mėgėjams gali būti labai įdomus radinys, bet tai dar ne reiškinys, nes gali būti atsitiktinai į šias vietas patekusio žmogaus palaikų liekana, iš kurios būtų labai neatsargu daryti apibendrinančias išvadas. Su antropologu G. J. Česniu šiuo klausimu taip pat jokių didesnių ginčų Z. Zinkevičiui nekilo.
Jau buvo pasirodžiusi jo knyga Lietuvių tautos kilmė, o panaudojus archeologų ir antropologų duomenis pavyko ne šiaip tą knygą papildyti, bet faktiškai parašyti naują knygą Iš kur kilo lietuviai. Ją rengėsi išleisti Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, bet kartais nutinka keisti dalykai: pirmiausia dienos šviesą išvydo angliškas šios knygos variantas. Amerikos lietuviai išpirko kone visą tiražą, teko išspausdinti kitą leidimą. Paskui pasirodė vokiškas šios knygos leidimas, priderintas prie adresato – vokiečių skaitytojo. Vėliau teko derintis prie rusų ir italų skaitytojų, kurių kalbomis tai pat išleista ši knyga.
Paradoksas, bet tik tada, kai į tarptautines erdves išplito angliškai, vokiškai, rusiškai ir itališkai išleistoji knyga Iš kur kilo lietuviai, atėjo laikas ją išleisti lietuvių kalba. Visa tai susiję su finansavimo dalykais, kurie neretai iškrečia keistų išdaigų, priverčia originalą vytis kitakalbes versijas. Beje, lietuviškasis originalas išėjo kitu pavadinimu – Tautos kalba.
