MOKSLASplius.lt

Lietuvišką žodį iškėlęs į vėliavos aukštį


Esame tauta, kuri savo kalbos neiškeitė


Daug metų Z. Zinkevičius tyrinėjo lietuvių kalbą, parašė daugiatomę Lietuvių kalbos istoriją ir kai kurias kitas lietuvių kalbos tyrinėjimams skirtas reikšmingas knygas, tik tada mokslininko dėmesį prikaustė lietuvių tautos kilmės problema. Tų naujų tyrinėjimų medžiaga pateko į 2005 m. pasirodžiusią knygą Lietuvių tautos kilmė. Joje Z. Zinkevičius nenutolo ir nuo savo ankstyvesnių tyrinėjimų, nes lietuvių tautos kilmė glaudžiai siejasi su lietuvių kalbos kilme. Toli gražu tai nėra visuotinis reiškinys kaip galėtų atrodyti. Antai tokios senos ir garbingos tautos kaip prancūzų ar ispanų turi toli gražu ne tokį glaudų ryšį su savąja kalba. Prancūzai yra senovės galų palikuonys, o galai kalbėjo indoeuropietiškąja keltų kalba, kurią pirmaisiais amžiais po Kristaus pakeitė į liaudies lotynų kalbą, o iš šios, ir dar su gališkais elementais, išsirutuliojo prancūzų kalba.

Panašiai vyko su ispanų, portugalų, rumunų ir kai kuriomis kitomis kalbomis. Tai štai Z. Zinkevičius atkreipia dėmesį, kad skirtingai nuo daugelio kitų tautų, lietuviai niekada nėra keitę savo kalbos. Perduodavo savo tėvų ir protėvių kalbą iš kartos į kartą ir tuo gali teisėtai didžiuotis. Buvo tautos ir valstybės istorijoje dvikalbystės laikotarpių, lietuvių kalba buvo atsidūrusi net ant išnykimo ribos, tačiau nenutiko taip, kad tauta būtų perėmusi kitą kurią nors kalbą ir atsisakiusi savosios. Dvikalbystės periodai ištikdavo palyginti neseniai, o tūkstančius metų lietuvių kalba tarpo savarankiškai, mažai veikiama kitų tautų kalbų. Todėl išsaugojo daug savitų ypatumų, kuriuos taip vertina lyginamosios kalbotyros ir kiti kalbos mokslo žinovai.

Žodžiu, ieškant patikimų kelių į lietuvių tautos kilmės tyrinėjimus neįmanoma išsiversti be gilinimosi į lietuvių kalbos praeitį. Ką parodė Z. Zinkevičiaus tyrinėjimai? Pirmiausia, kad lietuvių kalba ir pati tauta kilo iš rytų baltų pietinės dalies. Kai nuo jos dėl stiprios finų kalbų įtakos nutolo šiaurinė dalis, pradėjo formuotis tos šiaurinės dalies gentinės kalbos – kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių. Toms gentinėms kalboms didelę įtaką padarė į baltų terpę įsilieję ir susimaišę finai. Galop iš minėtųjų gentinių kalbų mišinio išsirutuliavo latvių kalba. Šis procesas baigėsi maždaug pirmojo tūkstantmečio po Kristaus viduryje.

Kas vyko rytų baltų pietinėje dalyje? Gerokai prieš tai ten gyvavo ta pati lietuvių kalba, kuri šiaurinės dalies baltų žemėse patyrė didelį finų kalbų poveikį. Tai štai rytų baltų pietinėje dalyje toji kalba, kokia buvo, tokia ir liko. Kartu su profesoriumi paklauskime: o kaip ta kalba rutuliojosi, keitėsi dar ankstesnias laikais? Atsakyti nėra paprasta net pačiam Z. Zinkevičiui, nes negalima pasinaudoti tų laikų raštais – jų nėra. Tenka daryti išvadas tik iš kalbinių duomenų lyginimo, vadinasi, kyla daug įvairių papildomų klausimų ir problemų, kurias išrišti nėra taip paprasta. Apskritai nuo kada jau sakytina, kad susiformavusią kalbinę struktūrą galima vadinti lietuvių kalba? Toli gražu nėra paprastas klausimas, nors kitas drąsuolis gal ir pasakys, kad jeigu tai etninės mūsų protėvių žemės, tai ir kalbėjo mūsų kalba. Deja, mokslas turi remtis griežtesniais įrodymais – ne vien gerais norais.Dailininko Antano Rimanto Šakalio graviūroje – visada jaunas ir žvalus prof. Zigmas Zinkevičius

Archeologai, su kuriais Z. Zinkevičius, kaip matėme, randa bendrą kalbą, šiuo atveju teikia tam tikros atspirties. Tyrinėdami materialiąją kultūrą archeologai lietuvių kultūros elementų aptinka II–III a. po Kristaus. Atsargi Z. Zinkevičiaus išvada: jeigu aptinkami tam tikri lietuvių etnoso materialiosios kultūros elementai, galima spėti, kad būta ir šios kultūros atstovų kalbos, bent jau tos kalbos struktūros elementų. Bet tai tik prielaida. Jau turėjome progos pasakyti, kad materialiosios kultūros ir kalbos pakitimai toli gražu ne visada sutampa, dažnai priešingai – nesutampa. Vis dėlto Z. Zinkevičius daro prielaidą, kad ta kalbinė struktūra, kurią būtų galima pavadinti lietuvių kalba, turėjo būti susiformavusi dar gerokai prieš šiaurinės baltų dalies nutolimą nuo rytų baltų pietinės dalies. Matyt, mūsų senųjų protėvių kalba susifomavo dar rytų baltų sistemos gelmėse. Tai turėjo vykti pirmaisiais amžiais po Kristaus – tokia Z. Zinkevičiaus išvada.

Kas vyko toliau su ta kalba, kurią atsargiai galėtume pavadinti lietuvių kalba? Kokie pokyčiai vyko pačioje kalboje? Aišku viena: vyko tos kalbos tam tikra tąsa, antraip nebūtų prasmės teigti, kad lietuvių tauta niekada nebuvo atsisakiusi savo kalbos, išmainiusi į jokią kitą. Būtų klaida tapatinti baltų prokalbę su lietuvių kalba, tuo labiau neleistina indoeuropiečių prokalbės tapatinti su lietuvių kalba. Tai būtų jau ne mokslinis požiūris į kalbos istoriją. Taigi susiduriame su neišvengiamu klausimu: kokią kalbinę struktūrą jau galėtume vadinti lietuvių kalba? Nuo atsakymo, požiūrio į kalbos istorijos dalykus priklausys ir iš to kylančios išvados. Jeigu vertinsime pagal dabartinę lietuvių kalbos struktūrą, jos pradžią reikėtų sieti tik su pirmaisiais amžiais po Kristaus. Jeigu į struktūrą nekreipsime dėmesio, kiekvienas toks vertintojas praras bene svarbiausią kalbos vertinimo kriterijų.Prof. Z. Zinkevičiaus jubiliejinės parodos atidarymo metu geros nuotaikos nestokojo jubiliato žmona Regina, kunigas monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas ir fotomenininkas Vytautas Ylevičius


Kaip atsirado lietuvių tarmės


Tenka tik apgailestauti, kad lietuvių kalba nėra labai senų, kaip kitų pasaulio tautų kalbomis, rašytinių paminklų. Patys seniausieji pasiekia mus iš XVI a. pačios pradžios, jeigu prisimintume pirmuosius rankraščius ar išlikusius seniausius lietuvių kalba parašytus dalykus. Štai šį mūsų raštijos trūkumą prof. Zigmas Zinkevičius pamėgino kompensuoti, tyrinėdamas lietuvių tarmes. Koks tai didžiulis mūsų tautos turtas, gal nedažnai susimąstome. Tiesa, kalbininkai, ir ypač kitų tautų atstovai, dirbantys lyginamosios kalbotyros tyrinėjimų baruose, seniai buvo atkreipę dėmesį į lietuvių tarmių aukso klodus. Z. Zinkevičius dar nuo seno buvo įsitraukęs į tarmių tyrinėjimus, užtektų priminti jo 1966 m. pasirodžiusį veikalą Lietuvių dialektologija, kaip vieną iš lietuvių kalbotyros viršukalnių. Iš esmės tai yra tarmių lyginamoji gramatika. Yra ir kitų tais klausimais parašytų profesoriaus knygų. Kad ir 1968 m. išėjusi Lietuvių kalbos tarmės ar aukštųjų mokyklų studentams skirtasis vadovėlis Lietuvių kalbos dialektologija (1978 m., antrasis leidimas 1994 m.).

Labiausiai profesorių domina istorinis požiūris į lietuvių tarmes, pradedant nuo atsiradimo, formavimosi ir kitų pokyčių. 2006 m. Lietuvių kalbos institutas išleido Z. Zinkevičiaus knygą Lietuvių tarmių kilmė. Knygoje ištirtas senasis indoeuropietiškas tarmių paveldas, indoeuropiečių tarminiai reliktai, kurių aptinkama dabartinėse lietuvių tarmėse. O labiausiai profesoriui rūpėjo išsiaiškinti, kodėl ir kaip atsirado tos lietuvių tarmės. Kaip jų susiformavimą galima nustatyti?Ilgamečiai kolegos kalbininkai profesoriai Jonas Palionis ir Zigmas Zinkevičius

Kai ką į rūpimus klausimus atsakyti pavyksta tiriant seniausius garsų pakitimus, vadinamąsias izofonas. Paprastai tie pakitimai būdingi ne visai lietuvių kalbai, bet kuriai nors vienai jos tarmei. Štai šiuo ypatumu Z. Zinkevičius ir pasinaudojo. Išskyręs keturias izofonas (tai linija, juosianti plotą, turintį vienodą kalbinę ypatybę)ir jas sugretinęs parodė, kad dabartinės lietuvių kalbos tarmės pradėjo rutuliotis IX–X amžiuje. Jau tada lietuvių kalbos plotas turėjo būti suskilęs į du protodialektus – rytinį ir vakarinį, jų skiriamąją ribą galime atsekti pagal nosinių ą, ę, kaip profesorius sako, tamsėjimą.Paskutinių penkerių metų prof. Zigmo Zinkevičiaus knygų derlius

Rytinis protodialektas savo ruožtu vėliau skilo į dabartinius rytų aukštaičius ir pietų aukštaičius. Vakarinis pirminis dialektas davė pradžią dabartinei vakarų aukštaičių tarmei ir žemaičių tarmei. Pastarajai atsirasti didžiausios reikšmės turėjo kuršių substratas. Mat senais laikais žemaičių tarmės plotuose gyveno kuršiai, kuriems pradėjus lietuvėti iš kuršiškai lietuviško mišinio atsirado žemaičių tarmė. Z. Zinkevičius priminė vaizdingą pasakymą: žemaičių tarmė – tai lietuvių kalba kuršio lūpose.

Knygoje Lietuvių tarmių kilmė šiems dalykams skirta daug dėmesio. Štai kad ir Šiaurės rytų aukštaičių tarmė. Jai susiformuoti didžiausią reikšmę turėjo žiemgalių substratas. Dalis žiemgalių sulietuvėjo, kiti sulatvėjo. Lietuvėdami žiemgaliai dalį savo kalbos ypatybių paliko šiaurės rytų aukštaičių tarmėje.

Pietryčių Lietuvoje, dzūkų krašte didelės įtakos aukštaičiams lietuviams turėjo jotvingių substratas. Panašiai šiaurės rytų Lietuvoje ištirpo sėlių substratas, savo kalbines ypatybes palikęs šiaurės rytų aukštaičių tarmėje. Visa tai yra ir baltiškasis kalbinis turtas.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukose:

 

Jubiliatas su savo gerąja deive žmona Regina

Kalbininkas akad. prof. Zigmas Zinkevičius Lietuvos MA bibliotekoje atidarant jam skirtą jubiliejinę parodą

Lietuvos MA prezidentas akad. Valdemaras Razumas ir akad. Zigmas Zinkevičius

Dailininko Antano Rimanto Šakalio graviūroje – visada jaunas ir žvalus prof. Zigmas Zinkevičius

Prof. Z. Zinkevičiaus jubiliejinės parodos atidarymo metu geros nuotaikos nestokojo jubiliato žmona Regina, kunigas monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas ir fotomenininkas Vytautas Ylevičius

Ilgamečiai kolegos kalbininkai profesoriai Jonas Palionis ir Zigmas Zinkevičius

Paskutinių penkerių metų prof. Zigmo Zinkevičiaus knygų derlius