MOKSLASplius.lt

Ar ten eina Cezaris (1)


Būtų gerai, jei mes išskleistume, pakomentuotume šias svarbias mintis.


Variklis reiškia, kad universitetuose generuojamos naujausios mokslo idėjos, padedančios visuomenei suvokti, kuria kryptimi eiti. Universitetas yra tas konstruktyvus kritikas, kuris visuomenei ir valdžiai kartais pasako: „Cezari, tu ne ten eini“.


Kiek ši universitetų misija aiški pačiai Lietuvos akademinei visuomenei? Ir kiek platesnei visuomenei? Pagaliau, ar su tokia nuostata sutiks politinis elitas? Juk į kritiką reaguojama labai skausmingai.


Reikėtų išskirti akademinę visuomenę ir tuos, kurie tą akademinę visuomenę vairuoja ar reguliuoja. Reguliuotojai nebūtinai yra akademinės visuomenės nariai.

Akademinė visuomenė Lietuvoje patiria labai akivaizdžius pokyčius. Mūsų akademinėje terpėje yra labai įvairios kompetencijos žmonių. Man skaudžiausia, kad

kartais nepamatoma, net ignoruojama aukščiausio lygio kompetencija.


Vadinasi, jos nereikia. Ta kompetencija ne tik nepageidaujama, bet tampa didžiausiu kliuviniu tam tikroms šalies jėgoms. Jūs taip nemanote?


Manau, nes tai yra išties didelis kliuvinys. Labai greitai pavyksta rasti bendrą kalbą su Vakarų žmonėmis – konferencijose ir įvairiuose renginiuose, – bet labai sunku susišnekėti su kai kuriais Lietuvos žmonėmis.

Vėlgi negalėčiau vienareikšmiškai apibendrinti, kai kalbame apie visus valdžios ar oficialius asmenis. Būtų didelė klaida teigti, kad jie visi nekompetentingi ir nieko nesupranta. Švietimo ir mokslo ministerijoje matau tikrai augančią kompetenciją, yra žmonių, su kuriais galima kalbėtis. Bet kai kurie ministerijos padaliniai man neteikia tokio optimizmo. Aš tikrai labai daug dirbu aukštojo mokslo srityje, bet negalėčiau pasakyti, kad mano konsultacijų ar patarimų pastaraisiais metais būtų prisireikę mokslo ir studijų administratoriams. Tą patį pasakytų ir mano kolegos. Labai abejoju, kad mūsų įvairių tarnybų darbuotojai taip pat jau viską žino ir išmano. Jei tikrai taip būtų, tai jų sprendimai sukeltų kitokią tos pačios akademinės visuomenės narių reakciją.


Gal todėl esama tarpusavio nesupratimo ir nesusikalbėjimo, nes mūsų aukštasis mokslas vangokai reformuojamas, bent jau nepatenkinamai sparčiai? Ir tada valdininkai pasijunta atlieką rūpestingų tėvelių ir mamyčių vaidmenį: pliaukšteli išdykėliams per minkštą vietą.


Kai diskutuojame, ar mūsų mokslas reformuojamas tinkamai, man skaudu, nes mūsų aukštasis mokslas – tą pastebėjo ir D. Bridžas – labai sparčiai biurokratėja. Universitetai netenka autonomijos, tampa tik paslaugų teikėjais.


O jei tai natūrali raida? Buvo metas, kai universitetai buvo lyg „feodalinės pilys“, bent taip tvirtino tie, kurie buvo nepatenkinti universitetų pernelyg plačiai suprantamomis laisvėmis, neatsiskaitomumu visuomenei. Dabar sulaukėme reakcijos.


Inauguracinėje kalboje profesorius Deividas pažymėjo, kad ir Vakarų universitetai biurokratėja. Tačiau Vakaruose daug garsiau skamba pasaulinę kompetenciją turinčių mokslininkų balsas. Jie stoja visu ūgiu ir kalba. Lietuvos profesūra dar nespėjo atsipeikėti po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos, buvo paimta į nagą biurokratijos, vedama trumpu finansiniu pavadžiu… Net jei kas ir žino, kaip reikėtų veikti, bijo prasižioti.


Vietoje laisvės pojūčio nepriklausomoje Lietuvoje – šokas? Ir nauja vergovė?


Vieni mokslininkai būdami išties kompetentingi, turintys tarptautinį autoritetą išsiveržė toli į priekį Vakaruose, ten įgijo pripažinimą, o čia, savo gimtoje šalyje, tyli, nes bijo kam nors neįtikti. Kur tada universiteto kaip visuomenės sveiko kritiko jėga?

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukose: Britų taryboje prof. Deividas Bridžas pristato savo naująją knygą

Profesorių Deividą Bridžą, inauguruotą Lietuvos MA užsienio nariu, suskubo sveikinti iš jo rankų gėles perėmęs
prof. Robertas Jucevičius, prof. Palmyra Jucevičienė, Lietuvos MA prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas ir Andžela Bridž