Ar ten eina Cezaris (1)
Profesoriams nereikia atlyginimo? Noriu suvokti prof. T. Makloghlino motyvaciją – aukoti savo brangų laiką KTU doktorantams, negaunant jokio atlygio. Ir kitas klausimas: ar toks užsienio profesorių geranoriškumas, altruizmas Lietuvos universitetuose nebuvo suprastas klaidingai? Jei profesorius neprašo atlyginimo, tai jam ir nereikia…
Prof. T. Makloghlinas norėjo padėti mūsų universitetui, kuris išaugino Europos mokslo vertą žmogų – Jolantą Stankevičiūtę. Ji dirba Kembridže ir Londone. Galbūt jo palankumą Lietuvai lėmė ir tai, kad profesorius pagal kilmę – airis, jis katalikas. Manau, tuo daug pasakyta.
Veikiausiai Kembridžo profesorius pajuto, kad Lietuvoje daug kas vyksta kitaip, negu kitose to meto posovietinėse šalyse – ir kompetencijos, ir žmogiškumo prasme. Manau, svarbų vaidmenį atliko ir tai, kad Kaune profesorius pateko į bendraminčių būrį, pasijuto esąs gerbiamas, mylimas. Žmogiškasis veiksnys daug lemia. Profesorius pradėjo dažnai lankytis, jis ne tik skaitė savąjį kursą doktorantams, bet šie jam rašydavo esė, jis juos tikrindavo, egzaminuodavo. Ši istorija tęsėsi nuo 1995 metų.
Kelias į Kembridžą Kaip patekote į Kembridžą?
Iš pradžių buvau pakviesta keliems mėnesiams kaip vizituojanti profesorė. Su prof. Terensu Makloghlinu parašėme straipsnį apie pilietiškumą ir tautiškumą. Susirūpinome, kur jį paskelbti. Prof. Makloghlinas sako pažįstąs prof. Deividą Bridžą, kuris išleidęs ne tik daug savo knygų, bet ir sugeba burti mokslininkų komandas įvairiems projektams. D. Bridžas gyveno Kembridže, bet tuo metu jis buvo Rytų Anglijos universiteto profesorius. T. Makloghlinas pasikvietė profesorių Deividą, mes kalbėjomės, o Deividas, pasirodo, kaip tik ir rengė tuo metu knygą apie demokratiškumą. Štai toje knygoje mes ir išspausdinome mūsų pirmą su Makloghlinu straipsnį. Taip pradėjome bendradarbiauti ir su profesoriumi Deividu.
Gal 1999 m. Britų taryba mums suteikė galimybę dalyvauti dvejų metų akademinių ryšių projekte. Tada jau oficialiai važiavome į Kembridžą su prof. Robertu Jucevičiumi, KTU Socialinių mokslų fakulteto verslo strategijos instituto direktoriumi. Šv. Edmundo koledže pristatėme savo mokslines publikacijas, jas svarstė koledžo taryba. Slaptais rinkimais buvome išrinkti vizituojančiais koledžo mokslininkais. Kitaip negu vizituojantis profesorius, vizituojantis mokslininkas yra renkamas. Vyko inauguracija, ir mes pradėjome dirbti tame koledže.
Po inauguracijos vizituojantis mokslininkas visam laikui tampa koledžo nariu. Tai reiškia, kad bet kada toks mokslininkas gali grįžti į koledžą ir bus priimtas. Aišku, turės užsimokėti už viešbutį, bet galės būti kviečiamas tyrinėti, turi teisę naudotis biblioteka. Tai nėra etatinis darbas, bet yra studijos, bendravimo galimybė. Esi laisvas mokslininkas, bet koledžas tampa tavo namais. Tai galioja koledžo tarybos išrinktiems mokslininkams. Taip ir sakome: grįžtame, o ne atvažiuojame.
Minėta Britų tarybos finansuojama programa buvo tiriamojo pobūdžio, nebuvo reikalavimo išleisti knygą kaip darbo rezultatą. Tačiau dirbdami su prof. T. Makloghlinu ir prof. D. Bridžu sumanėme vis dėlto parengti knygą. Yra Didžiosios Britanijos patirtis, ir vieno Lietuvos universiteto atstovai – kodėl nepanagrinėti labai aktualios aukštojo mokslo plėtros problemos? Mes žvelgiame ir vertiname iš šalies, patiriančios didelius pokyčius, pozicijos. Britai ir kitų šalių atstovai, savaime suprantama, vertina „iš savo varpinės“. Taip gimė sumanymas parengti knygą Aukštasis mokslas ir šalies vystymasis. Šio sumanymo rezultatus dabar ir pristatome.
Kas sieja ir skiria Nebūtų nieko nuostabaus, jei britams rūpėtų kiti aukštojo mokslo organizavimo ir plėtros reikalai, nes jų kitos gyvenimo sąlygos, kita mokslo plėtojimo istorinė patirtis. O kas mūsų aukštojo mokslo sistemas sieja, kas bendra? Kuo britus domina Lietuvos patirtis? Gal pati sąvoka „universitetas“ jau reiškia, kad esame Europos švietimo tradicijos tėkmėje?
Labai daug kas mus sieja. Savo inauguracinėje kalboje, prieš tapdamas Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu, prof. Deividas Bridžas pabrėžė: pirmiausia mus sieja fundamentali universiteto esmė ir prasmė. Universitetas turi būti ta kompetencijos ir moralės erdvė, kuri privalo būti visuomenės kritiku. Ronaldas Barnetas (Ronald Barnett) sako: ne tik vystymosi šaltinis, bet ir vystymosi variklis.
