Kiek ir kokio mokslo šaliai reikia

Prof. Eugenijus Butkus
Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas

Kalbų apie Lietuvos mokslo padėtį ir reformą girdėti iš visų pusių. Kyla klausimas, kokios priežastys skatina apie tai vis garsiau kalbėti, kas gi įvyko pastaraisiais metais, kad šios diskusijos, atrodo, pagaliau pereis nuo kalbų prie darbų. Viena priežastis labai aiški – Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare įsitraukėme į bendrą procesą, kurio tikslas – sukurti pasaulyje konkurencingiausią ekonomiką. Europoje jau seniai, gerokai prieš Lisabonos viršūnių susitikimą 2000 m. suprasta, kad tik moksliniai tyrimai, atveriantys kelią naujoms žinioms, taip pat inovacijoms, būtent yra tas būdas. Siekiant jį įgyvendinti suformuota Lisabonos strategija, taip pat nacionaliniu lygmeniu. Be to, būdami ES nariais, lyginame save su kitomis šalimis, ir sausi statistiniai duomenys rodo, kad toli gražu nepirmaujame pagal ES vertinamus mokslo darbus, jų žinomumą (cituojamumą), įsitraukimą į bendrus mokslinius tyrimus, vadinamąsias bendrąsias programas, ir kitus rodiklius. Visa tai sudaro prielaidas imtis neatidėliotinų veiksmų šiam atsilikimui įveikti. Gal yra ir kitas kelias, tačiau daugelio pasaulio valstybių pavyzdys rodo, kad investicija į švietimą ir mokslą atsiperka ekonomine prasme, tiesa, ne taip greitai, kaip kartais norėtųsi.

Dabartinė Vyriausybė, mokslą deklaravusi kaip prioritetą, šįkart numatė ir realius svertus – planuoja skirti nemažą dalį 2007–2013 m. finansinės perspektyvos struktūrinių fondų lėšų. Tiesa, kokiais principais ir kaip jos bus panaudotos, diskusija toli gražu dar neužbaigta, tačiau ryškėja tendencija išteklius sutelkti ir skirti toms sritims, kurios jau yra pasiekusios geresnių rezultatų. Lygiavos šalininkams tai negali patikti, nors mokslo raida visuomet vyko labiausiai skatinant tuos mokslininkus, kurie pasiekia geriausių rezultatų.

Apskritai mokslo raida Lietuvoje nėra plačiau analizuota. Iki nepriklausomybės atkūrimo vargu ar tokie klausimai galėjo būti nagrinėjami, tačiau dabar būtina išanalizuoti mokslo padėtį ir numatyti jo plėtros scenarijų. Pirmą ir vienintelį išorės ekspertinį Lietuvos mokslo vertinimą prieš dešimtmetį atliko Norvegijos mokslo taryba. Šis vertinimas sulaukė nevienareikšmio atgarsio. Nors dalis ekspertizės siūlymų buvo įgyvendinti, o kai kurie nepakankamai pagrįsti, nes ekspertai nevisiškai suvokė neseniai nepriklausomybę atgavusios šalies mokslo padėtį, tačiau kai kurios rekomendacijos, pirmiausia mokslo reguliavimo srityje, nebuvo pakankamai išnagrinėtos. Įgyvendinus kai kuriuos ekspertizės siūlymus jie būtų turėję įtakos mokslo raidai atskiriant administracines Švietimo ir mokslo ministerijos funkcijas nuo mokslo vertinimo ir finansavimo institucijų, kaip kad yra Skandinavijos ir daugelyje kitų šalių. Norėtųsi atkreipti dėmesį į dar dvi ekspertų išvadas: pirma, žemo lygio tyrimai ir menamas, netikras autoritetas moksle padaro daug žalos, antra, mokslininkai turi skelbti savo tyrimus plačiajai mokslo visuomenei prieinamuose leidiniuose, o profesoriai – paskelbti bent du straipsnius užsienio leidiniuose.

Kitas diskutuojamas klausimas, kokias mokslo sritis ir kryptis reikia labiau plėtoti. Kartais abejojama, ar neduodantys momentinės naudos moksliniai tyrimai reikalingi Lietuvai ir apskritai ar verta tam skirti lėšų. Kalbama ne tik apie humanitarinius ir socialinius (HSM), bet ir biomedicininius, fizinius bei technologinius (BFT) mokslus. Iki šiol visoms mokslo sritims biudžeto lėšų skiriama apytiksliai proporcingai, ir jos iš esmės yra tik atlyginimas už darbą pagal koeficientų lentelę. Toliau pateikti duomenys apie Lietuvoje dirbančius tyrėjus ir mokslininkus (Mokslo darbuotojai ir jų veikla. Statistikos departamentas, Vilnius, 2005). Fizinių mokslų srityje dirba 16 proc. tyrėjų (išlaidos šiai sričiai – 16,2 proc.), technologijos – 19 proc. (18,4 proc.), socialinių – 21 proc. (16,7 proc.), humanitarinių – 22 proc (11,2 proc.) ir biomedicininių – 22 proc. (31,3 proc.). Pastarosios dvi sritys išsiskiria iš šiaip jau tiesinės tyrėjų skaičiaus ir finansavimo koreliacijos. Tai iš esmės atspindi santykį tarp fundamentinių ir taikomųjų tyrimų: 80 proc. humanitarinių mokslų tyrimų sudaro fundamentiniai, o biomedicininiuose (agrariniai mokslai, medicina, ir kt.) taikomųjų tyrimų ir eksperimentinės plėtros dalis yra per 60 proc., o jų sąnaudos paprastai esti gerokai didesnės.

Investicijų į tyrimus (įranga, leidyba ar pastatai) per atgautos nepriklausomybės laikotarpį buvo labai nedaug. Mokslininkų biudžetiniai atlyginimai yra beveik vienodi visose institucijose, ir retai atsižvelgiama į tai, kad moksliniai rezultatai yra skirtingi. Todėl iš tiesų nemažai universitetų dėstytojų ir institutų mokslininkų dirba keliose institucijose ir taip užsitikrina normalesnį gyvenimą. Tačiau aišku, kad tuomet stinga laiko mokslinam darbui, taip pat ir dešimtims bakalaurų ar magistrantų, kuriems tenka vadovauti. Tokiu atveju bet kokie kvalifikaciniai reikalavimai tampa nepriimtini ir būtų geriausia, kad neliktų jokių reikalavimų. Užtenka nuplagijuoti kokį nors veikalą, nesvarbu, ar kolegos čia, ar užsienyje, pavaizduoti tai kaip savo svarų indėlį į mokslinius tyrimus ir reikalauti nesikišti į institucinę ar asmeninę autonomiją. Tuomet neretai visa energija ir veikla perkeliama į diskusiją žiniasklaidoje, tačiau tai nėra mokslinis darbas – tai geriausiu atveju mokslo populiarinimas.