Kai iš kūno išplėšiama siela, arba kodėl humanitarams taikomi gamtos mokslų kriterijai

Nenatūralus gamtos mokslų atstovų skaičius

Ne paslaptis, ir tą pastebi darbo grupės nariai, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai traktuojami kaip mažiau reikšmingi, vadinasi, antraeiliai. Šios diskriminacijos šaknys, teigia A. Jokubaitis, auga iš sovietinio palikimo. Mat Sovietų Sąjunga mums paliko „nenatūralų natūros, t. y. gamtos mokslininkų skaičių“. Pranešėjas linkęs nesutikti su gamtininkų teiginiu, esą jų tyrinėjimai galop virsta technikos laimėjimais. Jeigu tikrai taip, tai kodėl Lietuvos pramonė ir verslas menkai naudojasi šalies mokslu?

Matematika ir gamtos mokslai iš esmės yra kosmopolitiniai, tačiau Lietuva dar vis dėlto yra tautinė valstybė, ir ji neturėtų būti, pasak pranešėjo, „kvailai kosmopolitinė“. Humanitariniai ir socialiniai mokslai kaip tik ir turi dirbti savo kraštui – nejau tai antraeilis dalykas? Sprendžiant pagal veiklos vertinimą ir finansavimą, būtent taip kol kas ir yra. Tai vyksta tuo metu, kai šalis susiduria su didžiulėmis socialinėmis, politinėmis, kultūrinėmis ir dvasinėmis problemomis. Ar jas išspręs gamtos ir technikos mokslai? Vis dėlto pasaulio patirtis rodo, kad didžiausios problemos tos, kurios priklauso humanitarinių ir socialinių mokslų sferai.

Norint vertinti humanitarinius ir socialinius mokslus, būtina tam tikra humanitarinė kultūra. Deja, sovietmetis mums paliko ne itin turtingą tokios kultūros palikimą, o dabar humanitariką grūdant į „antrą planą“ ta padėtis tampa dar opesnė. A. Jokubaitis pažymi, kad mūsų gamtos mokslų atstovai tos humanitarinės gilesnės kultūros aiškiai stokoja, valdininkai – taip pat, o ir patys humanitarai čia turi nemažų spragų. Rezultatas akivaizdus: valstybė pataikauja gamtos mokslams, nuvertina humanitarinius ir socialinius mokslus, o gamtos mokslų atstovai turi didelę politinę ir lobistinę biurokratinę įtaką. Nesugebama ir nenorima suprasti, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai tarnauja ne technologijos ir ūkio plėtrai, bet atlieka moralinę bei kultūrinę misiją, formuoja kultūrinę ir politinę šalies bendruomenę. Tarnaudami konkrečiai politinei ir kultūrinei visuomenei tie mokslai neturi vien ja apsiriboti, nes tai yra vertybiniai ir normatyviniai mokslai, bent jau tam tikra jų dalis yra visiška gamtos mokslų priešingybė. Tai kultūrinių vertybių perdavimo ir pilietiškumo ugdymo mokslai, jų grįžtamasis poveikis visuomenės gyvenimui labai svarbus.

Humanitarinės vaizduotės padarinys

Humanitariniai ir socialiniai mokslai formuoja tautos ir valstybės idealus, pagaliau ir dabartinė Lietuvos valstybė yra humanitarinės vaizduotės padarinys. Pranešėjas nepasakė, bet jo pranešimo gelmėje glūdėjo klausimas, o gal svarstymo galimybė, kurią būtų galima taip įvilkti į žodinį pavidalą: ar neatsitiko taip, kad humanitarinės vaizduotės padarinį uzurpavo gamtamokslinis požiūris? Tad nelieka vietos idealams ir apskritai dvasinėms vertybėms, jos nepasiduoda pragmatiškam vertinimui, nes tada dingsta jų svarbiausia vertybė – lieka kūnas, iš kurio išplėšta siela.

Kaip nesutikti su A. Jokubaičiu, primenančiu, kas parašyta dabartinėje veikiančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje; kalbama apie „dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“, tačiau nieko nerasime apie fiziką, biochemiją ar bet kurį kitą gamtos mokslą. Todėl humanitarinės kultūros ir šių mokslų palaikymas – yra svarbiausia mūsų valstybės pareiga. Prezidento kreipimasis į Konstitucinį teismą rodo, kad valstybėje dar esama to pareigos suvokimo. Tik ar tie patys dalykai rūpi Lietuvos mokslo politikos architektams? Jų veiklos rezultatai, pasak A. Jokubaičio, rodo ką kita: mokslininkai ir jų bendruomenės suskaldytos, sukurta nepasitikėjimo atmosfera. Visos ligi šiol vykdytos reformos skaudžiausiai atsiliepdavo būtent humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams. Ko gero, neatsitiktinis taikinys, nes taikoma į tautos ir valstybės sielą. Galimas dalykas, tai vykdyta dėl gilesnės humanitarinės kultūros stygiaus, nes labai nesinori tikėti, kad visa tai vyko tikslingai, siekiant tolimų „strateginių“ tikslų.

A. Jokubaičio išvada ir kartu pasiūlymas labai paprastas: humanitariniai ir socialiniai mokslai turi patys valdyti savo veiklą, nes bet kuri mokslų savivalda, jeigu net ir atneštų kokią nors žalą (labai abejotiną), tai ji tikrai nebūtų didesnė už dabartinę, kai humanitariniai ir socialiniai mokslai įvilkti į tramdomuosius marškinius.

Žmogiškosios ir pilietinės atsakomybės mokslai

Vytauto Rubavičiaus pranešimas tik pagilino ir sustiprino pirmojo pranešėjo mintis. Savais žodžiais kai kurias iš jų atpasakosime.

Gamtamoksliniai vertinimo kriterijai humanitariniams ir socialiniams mokslams buvo pradėti taikyti, neatsižvelgiant į esminį šių mokslų ypatumą: šių mokslų tyrimo objektų, visuomenės reiškinių neįmanoma išskirti, „suobjektinti“ ir eksperimentiškai patvirtinti visų teorinių teiginių bei įžvalgų. Todėl humanitarus dažnai erzina kai kurių valdininkų įsakmus siekis skatinti Lietuvoje įsigyventi į pasaulines ir europines problemas, dažnai nematant savųjų ar jas ignoruojant. Ir erzina ne todėl, kad tie „vargšai humanitarai“ nesupranta kažko svarbaus, beviltiškai atsilikę, bet kad visiškai nesusikalbama: vieni gyvena gamtamokslinių reikalavimų pasaulyje, kiti įvykius ir reiškinius vertina iš humanitarikos, neretai ir tautiškai suvoktos, pozicijų. Šio požiūrio atstovams skatinimas spausdintis būtinai tarptautinėje mokslinėje spaudoje, dažniausiai ISI žurnaluose, gali atrodyti kaip kėsinimasis į tautos dvasią, nes juk ir humanitariniai mokslai nuo seno buvo siejami su dvasios ir tautos mokslais.

Stinga mokslo plėtros strategijos, ligi šiol neaiški valstybinių mokslo institutų ateitis. Vis dėlto strategijos nebuvimas netrukdė vykdyti mokslo reformas, o jei taip, tai jos tapo subjektyvių sprendimų ar dorojimosi su „ne mokslais“ veikla, kova už prioritetus (t. y. papildomą finansavimą). Universitetuose ligi šiol neišspręsta dėstytojų, profesūros, apskritai, mokslininkų kvalifikacijos ir kompetencijų verta darbo užmokesčio sistema – net aukščiausios kvalifikacijos mokslininkas nėra užtikrintas dėl normalaus savo šeimos pragyvenimo. Nesant aiškios mokslo strategijos labiausiai pažeidžiami ir neužtikrinti dėl ateities jaučiasi valstybinių mokslo institutų darbuotojai.

Norint sukurti veiksmingą ir į ateitį nukreiptą mokslo strategiją, reikia gerai suvokti, kaip sąveikauja fundamentiniai ir taikomieji tyrimai, koks vaidmuo dabartiniame pasaulyje tenka humanitariniams ir socialiniams mokslams, kokie pokyčiai lauktini mokslo pasaulyje ir daugybė kitų svarbių dalykų.

Būtina humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategija, kuri neįmanoma be aiškios šių mokslų misijos supratimo. Būtina suvokti, kokį vaidmenį šie mokslai turi Lietuvos visuomenės savimonei, nacionalinės kultūros dabarčiai ir ateičiai, kai pasaulyje vyksta labai spartūs ir prieštaringi procesai. Koks vaidmuo tose permainose teks lietuvių kalbai, pagaliau kokią reikšmę pati ši kalba turi mūsų visuomenės raidai, tautos išlikimui, kultūriniam palikimui? Juk teisus V. Rubavičius, teigdamas: skurdi kalba, vadinasi, skurdus pasaulėvaizdis ir tokia pat pasaulėjauta, tad ar kitokia gali būti ir kultūrinė raiška...

Humanitariniai ir socialiniai mokslai itin glaudžiai susiję su visuomeniškumo, bendruomeniškumo ir patriotiškumo raiška. Gyvenant labai įvairiame ir sudėtingame pasaulyje būtinas gamtamokslinio pasaulio diskursas visuomenei suprantama lietuvių kalba. Žymiausi pasaulio mokslininkai rašo mokslo populiarinimo knygas ir visuomenei suprantamus straipsnius, tačiau Lietuvoje ši veikla mažai skatinama arba išvis nevertinama. V. Rubavičius nuogąstauja, kad greitai daugelio tų darbų mes neįstengsime net išsiversti į lietuvių kalbą, nes pristigsime pirmiausia lietuviško gamtamokslinio žodyno – taip šauniai integravomės į anglų kalbą.

Globalizacijos procesų pasaulyje, kai vis svarbesnis vaidmuo tenka technologijoms, žmogui tenka vis didesnė atsakomybė už savo ir kitų veiksmų padarinius. Todėl humanitariniai ir socialiniai mokslai įgyja ypatingą svarbą, kaip žmogiškosios ir pilietinės atsakomybės mokslai. Būtent jiems tenka ir teks ateityje tyrinėti ir spręsti problemas, kurias kelia sparčiai plėtojami gamtos mokslai ir technologijos. Galima neabejoti, kad humanitarinių ir socialinių mokslų reikšmė ateityje tik didės.

Ar patys humanitarai pribrendę permainoms

Toliau buvo leista pranešėjams užduoti klausimų. Kai kurie jų šiek tiek nuvylė, nes parodė pačių humanitarų (arba save tokiais vadinančių) ne visišką brandą spręsti savo pačių reikalus. Antai Almantas Samalavičius klausė pranešėjų, ar daug Lietuvos mokslams pakenkė tarpukario mokslininkai, kurie savo disertacijas parašė užsienio kalbomis? Klausėją jaudina, kodėl Prezidentas patvirtino būtent tokios sudėties, o ne kitokios, darbo grupę? Alvydas Jokubaitis labai teisingai atsakė: susirinkome ne tuščioms „humanitariškoms“ diskusijoms, joms išties turi būti tinkama vieta ir laikas. Niekas nepeikia mokslininkų, kurie užsienyje apsigynė disertacijas ar ten publikuoja savo darbus, išleidžia knygas, problema kyla tada, kai mažiau vertinama Lietuvoje išleista tokia pat knyga ar straipsnis – būtent taip buvo atsitikę. Štai tokiai nuostatai būtina priešintis.

Keista, kai humanitarai ligi šiol neišsiaiškino, kuo Lietuvos mokslas skiriasi nuo „lietuviško mokslo“. Atrodo, kad kai kurie asmenys žūtbūt stengiasi sukelti sumaištį, diskusiją nukreipti į filosofinį ir scholastinį sąvokų nagrinėjimą. Būta ir išties dalykiškų ir tiesiog būtinų klausimų, pavyzdžiui, kiek darbo grupė naudojosi leidiniu Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos, kuris parengtas ir išleistas 2004 metais? Šis klausimas rūpi Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui prof. Eugenijui Butkui. Pasak A. Jokubaičio, darbo grupė nuo šio leidinio nagrinėjimo ir pradėjo savo darbą. Tiesa, darbo grupė humanitarinių ir socialinių mokslų misijai siūlo kiek kitą akcentą, jo nebuvimas minėtame leidinyje šiems mokslams toli gražu nepasitarnavo, nes apie 80 proc. tų mokslų „lietuviškųjų reikalų“, pasak V. Rubavičiaus, buvo nuvertinta. Todėl apie jų misiją reikia kalbėti nuolat, per daug nebus niekada.

Apskritojo stalo diskusijos Prezidento rūmuose išvada akivaizdi: požiūris į humanitarinius mokslus virto didele humanitarine problema. Ar pavyks išspręsti?

 Gražvydas Kantvydas

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus išreiškė susirūpinimą humanitarinių ir socialinių mokslų padėtimi; greta – pasiūlymų dėl humanitarinių ir socialinių mokslų bei studijų misijos darbo grupės vadovė dr. Nerija Putinaitė.