Kaip tarti priebalsių samplaikas?
Valerija Vaitkevičiūtė
Pabaiga, pradžia Nr. 2
Pirmiausia reikia įsidėmėti, kad sonantai l, m, n, r (dar vadinami sonoriniais, balsingaisiais priebalsiais ar pusbalsiais) ir ne tokie balsingi j, v patys asimiliacijai nepasiduoda – neduslėja prieš dusliuosius, pvz.: l – malkos, r – vartai, n – sensta, išskyrus n prieš k ir g, kur virsta liežuvio užpakaliniu – raŋka, aŋga; ir duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius l, m, n, r neskardėja, pvz.: p – plinta, t – atminti, s – džiūsna, t – aitrus, p – pjauti, s – svirtis ir t. t.
Taikliai šį reiškinį pastebėjo E. Mikalauskaitė: „Nederinamieji priebalsiai v, j, l, m, n, r ir čia asimiliacijoe dalyvauja kuo mažiausiai“. – Lietuvių kalbos fonetikos darbai, 1975, p. 69.
Taigi, kyla klausimas, kuo remiantis Radijo ir Televizijos diktoriai, laidų vedėjai ir kt. taria ar verčiami tarti valcas ar valcas (reikia tarti valsas – šokis; valcai – malūno įtaisas), pencija, pencininkas, -ė, financai, šancas (šansas – tikimybė, galimybė, barbarizmas šancas – apkasas), Minckas, Valinckas, brondza, orandžerija ir t. t.
Tarmių medžiaga tikrinta šiuose leidiniuose ir žodynuose: Lietuvių kalbos tarmės, 1970 (LKT); J. Petrausko ir A. Vidugirio Lazūnų tarmės žodynas, 1985 (LTŽ); A. Vidugirio Zietelos šnektos žodynas, 1998 (ZŠŽ); D. Mikulėnienės, K. Morkūno Dieveniškių šnektos tekstai, 1997 (DŠT); G. Naktinienės, A. Paulauskienės, V. Vitkausko Druskininkų tarmės žodynas, 1988 (DTŽ); V. Vitkausko Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, 1976 (ŠRDŠŽ). Taip pat V. Vitkausko Lietuvių kalbos tarties žodynas, 2001, ir daug išsamesnis V. Vaitkevičiūtės Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas (LKTPŽ), 2001, Lietuvių pavardžių žodynas (ats. Red. A. Vanagas), t. I 1985, t. II 1989 (LPŽ) ir Lietuvių kalbos žodynas, t. I 1968–t. XX 2002 (LKŽ). Minėti leidiniai ir žodynai tokios tarties nepatvirtina1, pvz. pensija DTŽ p. 149; LTŽ p. 191; ŠRDŠŽ registre p. 519 ir ten pat pensininkas, -ė; pensijas DTŽ p. 61 ir 111; pėnsija ZŠŽ p. 472; Murmanski DŠT p. 77; pasensta LKŽ p. 262 (pontininkai); LKTŽ ir LKTPŽ pensija, pensininkas, -ė ir kt. LPŽ I t. pateikia pavardes Jablonskas, Jablonskis, Jakubinskas, Jankunskas, Jasinskas, Juočinskas, Kaminskas, Klevinskas, Kučinskas, II t. – Stačinskas, Širvinskas, Valinskas, Žilinskas ir kt. Tik LKT p. 194 (Griškabūdis) pateikia Jablonckis, Jablonckienė, ir visai nėra faktų, patvirtinančių, kad nz > ndz ar nž > ndž. Tai Aldono Pupkio išgalvotos ir bendrinei kalbai primestos fiktyvios tarties normos, kurias taisiau leidinyje LKTPŽ, 2001.
Taip pat Televizijos rečiau Radijo diktoriai, laidų vedėjai ir kt. numeta skaitvardinių dūrinių ir vientisinių skaitvardžių galūninį kietąjį priebalsį t, einantį po kietojo m: dvidešim (= dvidešimt), trisdešim (= trisdešimt), keturiasdešim (=keturiasdešimt), penkiasdešim (= penkiasdešimt), šešiasdešim (= šešiasdešimt), septyniasdešim (= septyniasdešimt), aštuoniasdešim (= aštuoniasdešimt), devyniasdešim (= devyniasdešimt), dešim (= dešimt).
Priebalsio t tokio numetimo fonetiškai niekaip negalima nei paaiškinti, nei pateisinti, žinant, kad iškristi arba nukristi gali vienas, tik pirmasis, iš dviejų vienodų ar suvienodėjusių priebalsių, pvz. pusseserė (sk. puseserė), atdaras > addaras (sk. adaras), megzs > megs. Priebalsiai m ir t iš esmės skiriasi savo kokybe: m yra uždarumos abilūpinis sonantas (kaip jau spėjome įsitikinti, sonantai patys asimiliacijai nepasiduoda ir šalia einančių priebalsių neasimiliuoja). Jo uždarumą sudaro lūpos – apatinė prisispaudžia prie viršutinės (1 pav.). Iš plaučių iškvepiama oro srovė, atidarydama uždarumą, sukelia priebalsiui m būdingą silpną šlamesį, nes dalis iškvepiamo oro išeina pro nosies ertmę, todėl priebalsis m dar yra ir nosinis. Liežuvio galiukas atsitraukia nuo priekinių apatinių dantų, o liežuvio nugarėlės užpakalinė dalis kiek pakyla prie minkštojo gomurio, bet jo visai neliečia (2 pav.)2. Priebalsis t yra liežuvio priešakinis sprogstamasis. Jį tariant liežuvio galiukas prisispaudžia prie viršutinių dantenų ir alveolių (rinčiukų, esančių gomurio priekyje už viršutinių dantenų), ir su jomis sudaro uždarumą (3 pav). Iš plaučių iškvepiama oro srovė staiga atidaro šią uždarumą ir sukelia priebalsio t stiprų sprogstamąjį šlamesį. Liežuvio šonai liečia kietojo gomurio pakraščius (4 pav.). Lūpos neutralios (5 pav.).
Minėtus skaitvardžius su norminiu galūnės formantu -mt pateikia LKTŽ, LKTPŽ, Matematikos terminų žodynas, 1994, visi dvikalbiai žodynai, visos dabartinės ir ankstesnės lietuvių kalbos gramatikos, kirčiavimo vadovėliai, Lietuvių kalbos žinynas, 1998, ir atitinkami LKŽ tomai, o tarmines vardininko formas su formantais -m, -ms, -mc, -mts LKŽ siunčia į formą su formantu -mt (išskyrus I-ą tomą), šitaip laikydamas jas periferiniais reiškiniais.
Tarmių žodynai turi kelis skaitvardžių vns. vardininko galūnės formantus, pvz.: LTŽ – formantą -mt turi dažnas skaitvardis p. 25, 56, 116, 190, 232, 270, o kiti – formantus -m, -mc, -ms; ZŠT, be norminio formanto -mt p. 64, 141, 145, 172, 472, 585, 659, 709, dar turi formantus -m, -ms; DŠT – tik vieno kito skaitvardžio vns. vardininkas turi formantą -mt p. 74, 77, 132, kiti -m, -mc, -ms, -mts; DTŽ turi tik formantus -ms ir -mts. V. Vitkauskas ŠRDŠŽ skaitvardžių vns. vardininką pateikia tik su formantu -m (jame nėra keturiasdešimt ir penkiasdešimt), bet anotacijoje rašo: „... antrąjį skyrių sudaro pradedamų miršti skolinių ir bendrų su literatūrine kalba žodžių registras“. Registre pateikti visi skaitvardžiai su formantu -mt; t žymimas minkštumo ženklu ir rašoma: „... kaip lk.“, t. y. kaip literatūrinėje (bendrinėje. – V. V.) kalboje, bet juk lk. galūninis t neminkštėja.
LKT su formantu -mt pateikia p. 43 (dounininkai); p. 136, 138 (donininkai); p. 119, 120, 124, 125 (dūnininkai). Kitos tarmės turi tarminius formantus -m, -mc, -ms, -mts.
Nepagrįstas norminės formos galūninio formanto t numetimas pridarys šiuo atveju fonetinei rašybai žalos, to leisti negalima. Reikia laikytis bendrinei kalbai įprasto formanto.
Aptarkime tarnybinio žodžio (prielinksnio, jungtuko ir dalelytės) galūnės priebalsio t tarimą prieš savarankiškojo žodžio pradžios priebalsius k ar g. Tarnybiniai žodžiai, skirtingai nuo savarankiškųjų, negali eiti sakinio dalimi, o tik padeda išreikšti įvairius savarankiškųjų žodžių santykius. Prielinksnio ant priebalsis t prieš savarankiškojo žodžio pradžios prielinksnį k ar g neleistinai beveik visada išmetamas, o likęs prielinksnio priebalsis n verčiamas liežuvio užpakaliniu, pvz.: aŋ kaklo (= ant kaklo), aŋ kranto (= ant kranto), aŋ Kalėdų (= ant Kalėdų)3, aŋ garsaus (= ant garsaus), aŋ grindinio (= ant grindinio). Toks t išmetimas yra provincialus kalbant šnekamuoju stiliumi ir bedrinei kalbai neteiktinas. Mat priebalsiai t ir k, g skiriasi iš esmės. Priebalsį t jau apibūdinome anksčiau, o priebalsis k yra liežuvio užpakalinis, kurio uždarumą sudaro užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis su minkštojo gomurio priešakiniu pakraščiu. Liežuvio galiukas gerokai atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų (plg. 6 pav. su 3 pav.). Liežuvio nugarėlės užpakalinė dalis liečia tik pačius kietojo gomurio pakraščius (plg. 7 pav. su 4 pav.). Kadangi užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis yra ne tokia paslanki kaip priešakinė, tai priebalsio k sprogimas yra ne toks staigus, kaip liežuvio priešakinių dusliųjų sprogstamųjų priebalsių. Lūpos neutralios (8 pav.).
Priebalsis g nuo k skiriasi tik skardumu, t. y. tariant g balso stygos virpa, o tariant k – nevirpa. Kalbos padargų padėtis tokia pati.
Taip pat nepateisinamas prielinksnio ant priebalsio t išmetimas ir prieš kitus priebalsius, pvz.: an plauko (= ant plauko).
Negalima išmesti prielinksnio iš priebalsio š prieš kito žodžio pradžios priebalsį š, jei keičiasi junginio reikšmė, pvz.: iš Šakių (plg. iš akių). Nevalia priebalsio t išmesti iš sudurtinio skaitvardžio ir kitokių dūrinių, pvz., tariama dešimečius (= dešimtmečius) arba dešimmetį, dešimmečio (= dešimtmetį, dešimtmečio), šimmečiai, šimečiai (= šimtmečiai), tūkstanmečio (= tūkstantmečio); greikeliu (= greitkeliu).
Dažnai išmetamas žodžių su priešdėliu ant- priebalsis t prieš šaknies priebalsius k, g, o likęs n verčiamas liežuvio užpakaliniu, pvz.: aŋkainis (= antkainis), aŋklodės (= antklodės), aŋgalis (= antgalis), t išmetamas net prieš žodžio šaknies priebalsį p – anpečiai (= antpečiai). Tai visiškas fonetinis analfabetizmas. Tokios tarties nepatvirtina DTŽ p. 65 – devyniasdešimtmecų (devyniasdešimtmečių), LKTŽ p. 286 ir LKTPŽ p. 1126 – tūkstantmetis.
Ypatingo dėmesio verta dalelytė net, priklausanti vadinamųjų išskiriamųjų dalelyčių grupei. Ji pati loginio kirčio neturi, bet signalizuoja, kad jį turi po jos einantis žodis ar žodžių junginys, prasminiu ryšiu susijęs su dalelyte net. Loginio kirčio viena svarbiausių raiškos priemonių tarp savarankiškųjų žodžių, kalbant aiškiuoju stiliumi, yra pauzė, pvz.: LKT – šienaudamas sušilau p. 389, vienas sūnus p. 376, o tarp tarnybinio, t. y. dalelytės net, ir savarankiškojo – stabtelėjimas, daug trumpesnis už pauzę. Jis neleidžia dalelytei net susilieti su po jos einančiu žodžiu, pvz.: Net sielos šventovėj prekyba verties! P. Vaič. (kur nevalia verstis). Širdy nakties tyla. Net žemė miega. P. Vaič. (kuri niekada nemiega).
Kai po dalelytės net eina žodis, prasidedantis priebalsiu t arba d nevalia numesti jos priebalsio t, einančio prieš žodžio, prasidedančio priebalsiu t arba d, nes, pirma, to daryti neleidžia stabtelėjimas, antra, numetus t ar d junginio reikšmė pakinta, pvz.: net tvirtas pargriūva (plg. ne tvirtas pargriūva); net dvidešimt procentų (labai daug, plg. ne dvidešimt procentų; gal daugiau, o gal mažiau), net draugų skambučiai (ne priešų; plg. ne draugų skambučiai); net duris daužė (viską, neišskiriant durų, plg. ne duris daužė, o langus); net pusę milijono litų (plg. ne pusę milijono litų; gal daugiau, o gal mažiau).
Turime du skirtingos reikšmės žodžius parašyti ir parrašyti LKŽ t. XI p. 221. Pastarasis reiškia „parašius parsiųsti į ten, iš kur išvykai“, todėl negalima išmesti r.
Šitoks priebalsių praleidinėjimas prilygsta sovietmečio melioracijai, kur su iškasamu gruntu beatodairiškai išmetama ir tai, kas labai brangu ir savita.
1 Minėtuose leidiniuose transkribuotų žodžių ir jų junginių netranskribuojame ir nekirčiuojame dėl techninių priežasčių.
2 Bendrinės lietuvių kalbos priebalsių m, t (kaip ir visų lietuvių kalbos garsų) rentgeno nuotraukas, iš kurių braižytos čia pateiktos schemos (2, 3 pav.), autorė darė Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) Ausų, gerklės, nosies ir kalbos instituto Rentgeno kabinete 1954–1960 m. Anksčiau publikuotos straipsnyje V. Vaitkevičiūtė Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis.
– Kn. Lietuvių kalbotyros klausimai, 1957; V. Vaitkevičiūtė Fonetika. – Kn. Lietuvių klabos gramatika, 1965;
ir V. Vaitkevičiūtė Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, 2001.
3 per Kalėdas, Kalėdoms.
