Dirbti gali ir vergas, o prasmingai švęsti – tik laisvas žmogus (2)

Gyvename laikais, kai sparčiai nyksta Lietuvos kaimas, nuo seno bene svarbiausia tautinė lietuvių atspara. Didėja atskirtis tarp turtingųjų ir vis labiau skurstančiųjų, jokios perspektyvos gyvenime nematančių asmenų. Tų sopulių vardyti galima tiek ir tiek, visa tai glūdi mūsų pasąmonėje, kai nagrinėjame tokią svarbią valstybinių švenčių problematiką. Apie kokią šventę galime kalbėtis su degradavusiais asmenimis, galą su galu sunkiai suduriančiais ar bet kokią viltį praradusiais žmonėmis? Viskas susiję.

Kiekvienam inteligentui privalu apie tai galvoti ir už tai, kas vyksta valstybėje, jausti atsakomybę. Jauni žmonės neturi gilesnės gyvenimo patirties, bet jie pačios gamtos apdovanoti didesniu atvirumu pasauliui, siurbia tą patirtį iš artimos ir tolesnės aplinkos, bet tas atvirumas pasauliui neturėtų vesti į ištirpimą bekraštėje geografinėje erdvėje – jie turi žinoti, kad yra žemėje tik viena vieta, kur jų gimtinė, tėvynė, kuriai jie labai reikalingi.

Kristina Plečkaitytė. Siekiu būti atvira pasauliui, bet nepamirštu, kas esu. Gal tai ir yra mano „sėkmės formulė“. Žmogus turi būti atviras naujovėms, semtis žinių ir patirties, mėginti suprasti, kaip kitose šalyse gyvenama, mokomasi, dirbama ir švenčiama. Tačiau taip pat svarbu susivokti, kaip tu pats turi švęsti, savo šaliai stengtis pritaikyti kitų kraštų gerą patirtį. Tradicijų, istorijos neturime pamiršti, bet dar svarbiau – siekti geros ateities.

Ramunė Trakymienė. „Zonta International“ Vilniaus klubo narė.

Kaip susijusios praeitis ir ateitis, visai neseniai pajutau Izraelyje. Nors Izraelio valstybė įkurta tik 1948 m., bet jos gyventojai gyvena tūkstantmete atmintimi. Žydai savo valstybingumui priskaičiuoja vos ne 5 tūkst. metų, kai toje teritorijoje ir jų protėvių gyventa. Bando rekonstruoti savo tautos praeitį gyvenime ir visame mokymo procese. Mokiniai vedžiojami po visas istorines vietas, garbinami net biblijiniai karaliai, pavyzdžiui, Erodas, nors jis nebuvo joks karalius, tik romėnų vietininkas. Tačiau žydams – didžiausias karalius, nes iš jo laikų liko miestai, istorijos paminklai.

Išlaisvinti valios jėgą

Ina Dagytė. Didžiulis trūkumas, kad neturėjome nei teorijos, nei racionalios komunikacijos praktikos. Tik dešimtmetis, kai Lietuvoje pradėta mokyti viešųjų ryšių ir kitų komunikacijų technologijų. Kiekvienas komunikatorius pasakys, kad svarbu ne tai, ką tu galvoji, bet ką darai. Šiandienis komunikacijos mokslas sako, kad reikia žmones skatinti veikti – ne vien mąstyti. Mūsų tam tikros dalies inteligentijos bruožas – pamąstyti, pasikalbėti, bet ne veikti.

Grįžtu prie visuomeninių organizacijų: jos turi skatinti žmones veikti, o šventė kaip tik ir sudaro labai svarbią veiksmo galimybę. Devyneri metai Zonta veikloje – puiki mokykla kaip socialinių mokslų daktarei. Pamačiau ne tik privalumus, bet visus visuomeninės organizacijos skaudulius. Kol pačios visuomeninės organizacijos nesusitvarkys vidaus problemų, negalės padėti visuomenei. Mūsų visuomenėje per maža veiklos valios, bijoma išsišokti, būti nesuprastam. Būtinai reikia atkurti valios jėgą ir matyti tą tikrai reikšmingą tikslą, dėl kurio galima žengti ir nelabai malonius žingsnius. Juk dalyvauti visuomeninės organizacijos veikloje toli gražu ne visada tik malonumas – tai ir valios jėgos savyje ugdymas. Man nepatiko, aš išeisiu – tai infantilumo pasireiškimas. Tik infantilumo atsikratymas ir valios jėga mums gali leisti eiti į visuomenę.

Ramunė Trakymienė. Pritariu, kad visuomeninėje veikloje svarbu dalyvauti ne tik dėlto, kad įdomu. Jeigu jaučiuosi pilietė ir esu neabejinga tam, kas darosi aplinkui, natūraliai kyla noras kažką keisti. Tačiau demokratinėje valstybėje vieno asmens pastangos negali būti sėkmingos. Visuomeninė organizacija savo veikla jau gali kai ko pasiekti ar bent sujudinti kitas jėgas. Šioje diskusijoje keičiamės mintimis ir visai galimas dalykas, kad tuo pačiu mėginame formuoti tą kitą veikimo modelį. Sutinku, kad visi čia susirinkusieji nėra abejingi aptariamai temai, bet dalydamiesi mintimis, požiūriais, intelektualiai turtėjame. Ieškome kelių, kaip veikti geriau. Kiekvienai veiklos sričiai labai svarbūs trys dalykai: asmeninis pavyzdys, dalyvavimas ir tradicijos formavimas ten, kur dar įmanoma – mokykloje, darbo vietoje, tarp pažįstamų ar bendruomenėje. Tada gal mažiau atsiras tėvų, kurie nieko, be matarialios gerovės, o kartais ir jos, negali duoti savo vaikams.

Baimė būti nesuprastam

ML. Yra valstybinės institucijos, įstaigos, kurios rūpinasi valstybės šventėmis, o koks čia būtų visuomeninių organizacijų vaidmuo? Pagaliau koks mokslo, pirmiausia socialinės ir humanitarinės srities, vaidmuo? Gerbiamosios Inos inicijuotas, „Zonta“ klubo palaikytas ir įgyvendintas projektas pradėtas nuo mokyklų ir tai, ko gero, teisingiausias sprendimas.

Ramunė Trakymienė. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo toks, kokį ta organizacija sau suformuluoja ir vykdo. Organizacijos esti labai įvairios, kai kurios iš jų yra pajėgios parodyti net valstybės institucijoms, kad reikia ir galima daug nuveikti. Svarbu išdrįsti sau ir kitiems įrodyti, kad galime.

Ina Dagytė. Ėmėmės šio pakankamai inovatyvaus projekto žinodami, kad tai labai nelengva užduotis. Jeigu nebūčiau turėjusi pakankamai socialinės komunikacijos profesinių žinių, niekada nebūčiau jo ėmusis. Pirmiausia šio projekto idėją reikėjo sumanyti, suformuluoti, numatyti vykdymo turinį. Visuomeninė organizacija – nėra vien rankos, tai yra ir galva, kartu su rankomis sudaro visumą. Labai svarbu pasekėjai, tam tikra pritarianti žmonių grupė. Neramu, kad daugybė visuomeninių organizacijų neturi savo veiklos scenarijaus, todėl viena kitą kopijuoja, panašiai kaip televizijų kanalai, kurie beždžioniauja, mėgdžioja vieni kitus.

Visuomeninės organizacijos turi siekti veiklos įvairovės. Norėjosi atkreipti ne visada rezultatyviuose darbuose paskendusios visuomenės dėmesį į tai, kad dirbti valstybėje ir/ar valstybei gali motyvuotas vergas, o švęsti – tik laisvas žmogus. Kai pasijusime išties laisvi, išmoksime švęsti, rodyti ir džiaugtis ta laisve.

Ar mokam vertinti didžiausią vertybę – laisvę

ML. Išeitų, kad mes vis dar pakelyje į laisvę?

Ina Dagytė. Turiu daug medžiagos, kurią sukaupiau dirbdama su magistrantais. Jų klausdavau apie vertybes, kurios jiems svarbiausios. Labai mažai apklaustųjų į pirmąjį vertybių dešimtuką įtraukė laisvę – štai kas kelia nerimą. Lietuvos mokslininkų sąjungos konferencijoje buvo kalbama ir apie tai, kaip svarbu mokymo ir akademinėje veikloje įgyvendinti akademinę, dėstymo ir minties sklaidos laisvę. Tas pat pasakytina ir apie mokslo institutų veiklą. Jau beveik 20 metų, kai de jure esame laisvi, bet ar tikrai laisvi de facto?

Štai dėl ko šis projektas įgauna ypatingą visuomeninį skambesį. Man atrodo, kad šis projektas turėtų Lietuvoje išvirsti į judėjimą. Ir iš norvegų turime pasimokyti, nors projekto metu paaiškėjo, kad esame greitesni, aktyvesni už norvegus. Juk patį projektą per tokį trumpą laiką sumanyti, suformuluoti užduotis ir įgyvendinti nėra paprasta. Manau, Rasma Manelienė, Evalda Jakaitienė ir kitos Zonta klubo narės, įdėjusios daug jėgų į projekto įgyvendinimą, šią išvadą patvirtins. Esame pakankamai mobilūs.

Panašią mintį teko išgirsti iš verslo žmonių, su kuriais teko bendrauti prieš šv. Kalėdas. Tais, kurie turi galvas ir neboja visų nesąmonių, kurių apstu mūsų valstybėje, bet veda savo verslą į priekį, įveikdami didžiausias, kartais dirbtines kliūtis. Jie tvirtino: turime tokį pranašumą, kad galime imtis inovatyviausių Europos Sąjungos projektų. Esame mobilūs, mokame sparčiai transformuotis, prisitaikyti ir kartu keistis. Štai tomis viltingomis mintimis norėtųsi dalytis ir apie mūsų įgytąją patirtį vykdant projektą. Tik visa tai savaime nevyksta. Potencijos gali būti, bet nerealizuota ji gali ir išvėsti.

Daug pastangų užmegzdama ryšius su Norvegijos Zonta ir Rotary klubais padėjo mūsų klubo viceprezidentė akių gydytoja Vilija Socevičienė. Ypač daug padėjo Norvegijos Rotary klubas – puiki Zonta Vilniaus klubo sąšauka su norvegų Rotary klubo nariais.

Gera būti prieš saulę murkiančiu katinu

Evalda Jakaitienė. Trejus metus teko gyventi Norvegijoje, palaikau ryšį su norvegais – su Sturla Berg-Olsenu parengėme Lietuvių–norvegų kalbų žodyną. Dabar rengiame Norvegų–lietuvių kalbos žodyną. Įspūdis apie norvegus toks: jie sotūs ir savimi patenkinti katinai. Gyvena gerai, murkia prieš saulę ir jaučiasi laimingi. Jeigu juos kas nors paglosto už gerus darbus, jaučiasi laimingi. Pakeisti ką nors gyvenime jie nenori, nes bijo prarasti tai, ką turi. Mano sūnus turi bendrą įmonę su norvegais, žinau, kad norvegai nieko nepakeis įmonės gyvenime, nes jie paprasčiausiai vengia pokyčių. Vargu ar kada nors tapsime tokiais sočiais katinais, bent jau ne žvilgsniu aprėpiamoje ateityje. Gal ir gerai, nes per sotus gyvenimas neskatina ką nors keisti.

Ramunė Trakymienė. Norvegus galima suprasti – ištisus šimtmečius jie buvo vieni vargingiausių Europos gyventojų. Turėjo mažai duonos, tik žuvies į valias. Dabar tapo „šiaurės šeichais“, gal iš ten ir murkiančio katino įvaizdis.

Mano įspūdžiai visiškai kitokie. Galime tik apgailestauti, kad projektas baigėsi 2009-ųjų pabaigoje ir negalėjome nugalėtojų nuvežti į tą šalį gegužės 17-ąją, per norvegų Konstitucijos dieną. Prisimenu Norvegijoje vienos ligoninės gydytojo žmoną, verkiančią ašarų upeliais, kad pasirėdžiusi tautiniais drabužiais negali eiti kartu su visais dėl operuotos kojos, o gali tik stovėti. O šventė buvo tokia: visas Šieno (Skien) miestas ir apylinkės išeina į gatves su tautiniais drabužiais, priekyje – dūdų orkestrai, dalyvauja visos mokyklos, organizacijos, atskirų gatvių, priemiesčių gyventojai. Norvegai laimingi: groja, šoka, dainuoja – visas miestas juda. Neįgalieji važiuoja savo vežimėliuose. Ir tai visiems didžiulė tautinė šventė. O tie, kurie negali judėti, verkia iš nuoskaudos.

Lukas Kasperavičius, Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokinys.

Norvegija nepriklausomybę atgavo 1905 m., tad jų gyvenimo patirtis nepriklausomos valstybės sąlygomis jau yra daugiau kaip šimtas metų. Mūsų – tik 20. Norvegijoje susiformavę tam tikri valstybės švenčių šventimo įpročiai virto tradicija. Norvegai labai noriai mums pasakojo apie savo tradicinę valstybės šventę – Konstitucijos dieną gegužės 17-ąją. Jie didžiuodamiesi kalba, kaip savo Konstituciją sugebėjo įtvirtinti, šventė savo Konstitucijos dieną ir tada, kai Norvegija buvo Švedijos karalystės priklausomybėje.

Šiuo požiūriu esame pakankamai jauni – norvegai tą jaučia. Jie mus drąsino: esame nepriklausoma jauna valstybė ir dar labai daug ką galime pasiekti. Perspėjo, kad nepalūžtume ištikus sunkumams ir nenusiviltume tuo, ką turime iškovoję. Kalbėdami su norvegais jautėme, kad tarp mūsų esama didelių skirtumų. Nors laimė ne piniguose, bet Norvegija turtinga naftos ištekliais ir tai valstybei teikia pasitikėjimo ateitimi. Štai mus globojęs Norvegijos Rotary klubas „jungia“ turtingus vyrus, kurie gali ir jaučia pareigą padėti kitiems. Aukodami pinigus jaučiasi laimingi, kad gali padėti kitiems. Jie gali sau leisti būti laimingais.

Kristina Plečkaitytė. Noriu papasakoti, kaip be lito kišenėje pasijutome laimingi padarę gerą darbą. Dalyvauju jaunimo nevyriausybinėse organizacijose, neseniai rengėme kalėdinę akciją. Kauno Akropolyje susirinko tie jauni žmonės, kurie panoro išmokti dainuoti gestų kalba. Daina nuskambėjo, maždaug šimtas moksleivių dainavo gestų kalba. Norėjome atkreipti dėmesį į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų integraciją į visuomenę. Norėjome pabendrauti su tais žmonėmis, parodyti, kad nėra mus skiriančios ribos, nors jie ir su negalia. Tai nekainavo mums nė lito, reikėjo tik geros nuotaikos. Susiradome naujų draugų, juos padarėme laimingus.

Tai tik įrodymas, kad laimingu žmogus gali pasijusti įvairiais būdais. Turtingi Rotary klubo nariai – aukodami pinigus ir užsiimdami labdara, o mokiniai ir kitais būdais.

Ateitį sieti su savuoju kraštu

ML. Ką mums duoda tie tarptautinio gyvenimo pavyzdžiai?

Ina Dagytė. Mūsų kontaktai šiame projekte neapsiribojo viena ar dviem šalimis. Sumanymas buvo tas, kad UNESCO tinklo mokyklos užmegztų ryšių su šio tinklo mokyklomis kitose šalyse – Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Portugalijoje, JAV, Australijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Sąrašas šalių, į kurias buvo siųstos mūsų mokinių žinutės, labai platus, tačiau komunikacija plačiausiai vyko pačioje Lietuvoje – daugiau kaip 80 proc. visos komunikacijos. Užsieniui teko apie 20 proc. Norvegija projekto nugalėtojams buvo pasirinkta jau kaip pažintinės kelionės objektas. Išplatinome žinią apie Lietuvos valstybės šventes į daugelį šalių. Gal kitas projektas tuo ir būtų baigęsis, tačiau turėjome ir kitų tikslų.

Focus grupėje kaip tik ir bandėme išsiaiškinti, kokie veiksniai svarbiausi tvarkant mūsų valstybės švenčių ateitį. Jau minėjome kai kuriuos iš jų – tarptautinių projektų, vizijų ir strategijų svarbą. Tačiau kas padeda ir kas trukdo visaverčiai švęsti valstybės šventes, rūpėtų išgirsti iš projekto dalyvių.

Ramunė Trakymienė. Kliudo dar didelis mūsų provincialumas, kuris pasireiškia ir baime pasirodyti per dideliu patriotu. Visa, kas sava, atrodo pernelyg menka, nevertinama. Tai ir yra provincialumas. Labai svarbu suprasti, kad mūsų savitumas ir yra mūsų didžioji vertybė, praturtinanti ne tik mus, bet ir visą pasaulį.

Andrius Vitkūnas, Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos mokytojas.

Jeigu į valstybės šventes žvelgtume ir kaip į savo tapatumo įprasminimą, tai švęsdami bręstame ir kaip valstybės piliečiai. Jeigu bręs valstybė, kiekvienas jausime norą ja gėrėtis, didžiuotis – tai neatsiejami dalykai. Nors Anykščiai nėra didelis miestas, didžiuojamės, kad ten gyvename, nes savo gyvenimą tapatiname su žymiais rašytojais, kilusiais iš Anykščių. Visa tai padeda mums švenčiant ir valstybės šventes.

Kas trukdo? Savimonės reikalai. Kartais nenoras susilieti į bendrą pilką masę. Ne paslaptis, kad jaunimas iš rajono miestelių išvažiuoja į didžiuosius miestus, nes savo ateitį sieja tik su miestais arba gyvenimu kitose valstybėse. Kartais žmonėms stinga gilesnės savimonės, kad savo ir vaikų ateitį reikėtų sieti ne su svetimais, bet su savuoju kraštu.

Parengė Gediminas Zemlickas

„Mokslo Lietuvos“ redakcijoje: „Zonta International“ Vilniaus klubo prezidentė dr. Ina Dagytė, Vilniaus M. Mažvydo vid. mokyklos mokinys Lukas Kasperavičius, „Zonta“ klubo narės Rasma Manelienė ir prof. Evalda Jakaitienė

Diskusijai „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje įsismarkavus

Projekto dalyviai – Anykščių A. Baranausko vid. mokyklos mokiniai ir mokytojai

Diskutuoja „Zonta“ klubo narė Ramunė Trakymienė, Kauno Šančių vid. mokyklos mokytoja Dalia Černiauskienė ir šios mokyklos mokinė Kristina Plečkaitytė