Danieliaus Kleino 400 metų sukakčiai

Arnoldas Piročkinas

Šiemet*, išskyrus tūkstantmečio nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo dokumentuose jubiliejų, nebuvo kitos žymesnės datos, nei Mažojoje Lietuvoje gyvenusio ir dirbusio lietuvių raštijos atstovo Danieliaus Kleino gimimo 400 metų sukaktis. Lietuvių literatūros enciklopedijoje (p. 237) Leonas Gineitis, įžymus mūsų raštijos istorijos tyrėjas, D. Kleiną yra taip įvertinęs: „Organizaciniais užmojais, kūrybiškumu, literatūrinės kalbos ugdymu, eilėdaros reforma (D. Kleinas) lietuvių literatūros istorijoje atliko etapinį vaidmenį.“ Ką reiškia etapinis vaidmuo? Tai nurodymas, kad šis asmuo baigė vieną reikšmingą ir pradėjo naują, ne mažiau reikšmingą, aukštesnį raidos etapą. Tuo metu, XVII amžiuje, žinome daugiau lietuvių raštijos darbininkų, bet kito tokio etapinį vaidmenį atlikusio asmens, išskyrus Konstantiną Sirvydą D. Lietuvoje, vargu ar kas šalia D. Kleino galėtų įvardyti. Tik XVIII amžiuje vėl naują etapą pradėjo Kristijonas Donelaitis, savo talentu, besiribojančiu su genialumu, sukūręs novatorišką Metų poemą.

Mūsų dienų D. Kleino etapinę reikšmę lietuvių tautai liudija, pavyzdžiui, 2008 m. spalio 16–17 d. Kaliningrade įvykusi tarptautinė mokslinė konferencija Lingvistinės minties raida XVI–XXI amžiuje, kuri buvo iš esmės skirta D. Kleino gramatikos Grammatica Litvanika 355 metų sukakčiai paminėti. Ją organizavo Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas Kaliningrade ir vilniškis Lietuvių kalbos institutas. Konferencijoje net aštuoni pranešimai, kurių autoriai atvykėliai iš Lietuvos, buvo susiję su D. Kleino asmenybe ir darbais. Konferencijos apžvalga išspausdinta: Žavinta Sidabraitė. Tarptautinė mokslo konferencija Lingvistinės minties raida XVI–XXI amžiuje // Archivum Lithuanicum, 10, 2008, p. 371–378.

Po ne visų metų, 2009 m. birželio 25 d., Vilniuje vyko konferencija, skirta jo gimimo 400-osioms metinėms – Danielius Kleinas ir jo epocha. Jos rengėja buvo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra. Ši konferencija dar ryškiau parodė, kad D. Kleinas ir jo darbai iš tikrųjų yra didelio tarptautinio būrio mokslininkų tyrimo objektas. Šioje konferencijoje dominavo ne lietuviai, bet svečiai, dirbantys užsienio universitetuose. Parmos universitetą reprezentavo prof. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), Pizos universitetą – prof. Pietras U. Dinis (Pietro Umberto Dini). Iš Vokietijos atvyko Lianė Klein (Greifsvaldo universitetas), Akselis E. Valteris (Osnabriuko universitetas) ir Eglė Bukantytė, derinanti savo darbą dviejuose universitetuose – Vokietijoje Erlangeno-Niurnbergo universitete su darbu Klaipėdos universitete. Iš Čekijos atvyko Ilja Lemeškinas (Prahos universitetas).

Pasibaigus konferencijos posėdžiams, po pietų, įvyko antrasis renginys, liudijantis tarptautinį dėmseį D. Kleino darbams: Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje buvo pristatytos minėto italo Gvido Mikelinio dvi knygos: D. Kleino Naujos giesmių knygos. Tekstai ir jų šaltiniai ir Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Mažvydo iki XIX a. pabaigos. Abi jos išleistos 2009 metais.

Pridėjus šiuos tyrinėjimus prie ankstesniųjų, galima įsivaizduoti, kad per kelis amžius susikaupė gausi literatūra, skirta D. Kleinui, jo darbams ir gyvenamajai epochai. Vien susipažinti su ta literatūra reikėtų skirti nemaža laiko, didelio atsidėjimo. Tad šios dienos pranešimą tenka smarkiai apriboti: be kelių D. Kleino gyvenimo aplinkybių, turėsime tenkintis viena kita pastaba apie jo gramatiką.

Kad ir daug sukaupta medžiagos, vis dėlto D. Kleino gyvenimui nušviesti jos stokojame. Kiekvienas naujas, deja, retas atradimas archyvuose yra aukso vertės. Štai abiejose konferencijose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Liucija Citavičiūtė skaitė pranešimą apie neseniai Vokietijoje rastą D. Kleino laišką Prūsijos kunigaikščiui kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui, rašytą Tilžėje 1659 m. birželio 19 d. Tai bene vienintelis autentiškas jo autografas. Šis dokumentas nušviečia kurias ne kurias sudėtingas M. Lietuvos lietuviškų knygų XVII a. viduryje leidybos aplinkybes. Gal ilgainiui, kai bus, sakykim, švenčiama D. Kleino gimimo 500 m. sukaktis, bus per tą laiką atsiradę daugiau svarbių dokumentų, tada mūsų palikuonys galės jas tiksliau nusakyti.

Šiaip ar taip, D Kleinas vis dėlto yra laimingesnis už savo pirmtakus Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, Mikalojų Daukšą ir daugelį kitų, kurių net gimimo datos ir vietos tik spėjamos. Mums žinoma, kad D. Kleinas yra gimęs 1609 m. gegužės 30 d. Tilžėje. Čionai po ankstyvos tėvo Baltazaro, kunigavusio Kraupiškio bažnyčioje (25 km į pietus nuo Ragainės), mirties buvo atsikėlusi jaunoji motina. Nepriklausomosios Lietuvos laikais kažkas svarstė, ar Kleino būta lietuvio, ar vokiečio. Atsižvelgiant dar į motinos mergautinę pavardę Schoenwald, manytina, kad šeima buvo vokiška. Tačiau Kraupiško lietuviška aplinka (iki 1709 m. maro čia gyventa vienų lietuvių, o 1848 m. – dar 50 proc.), Kleinai buvo priversti mokėti lietuviškai. Tėvas Baltazaras, jos nemokėdamas, nebūtų gavęs nė kunigo vietos lietuviškoje parapijoje. Taip pat ir Tilžėje tada plačiai kalbėta lietuviškai. Todėl visai natūralu, kad Danielius Kleinas, augdamas tarp lietuvių, taip gerai išmoko lietuviškai, jog lietuvių kalba jam pasidarė kaip gimtoji ir 44-aisiais savo amžiaus metais galėjo išleisti jos gramatiką.

Apskritai reikia pasakyti, kad XVI–XVII amžiais, kai dar lietuvių kalba nebuvo vertinama kalbininkų dėl jos senumo, daug vokiečių dvasininkų nuoširdžiai rūpinosi lietuviškos religinės literatūros rengimu ir leidimu. Tas rūpestis nebuvo tik geros širdies skatinimas – tai būta bendros nuostatos, neatskiriamos nuo protestantų bažnyčių siekimo diegti liaudžiai sąmoningą savo mokymo suvokimą. Katalikų bažnyčia, jei ne per daug klystu, daugiau paisė apeigų formos. Todėl atkakliai buvo ginamos apeigose lotynų kalba, kurios dauguma žmonių nesuprato. Protestantams suaugęs žmogus turėjo religines apeigas atlikti suvokdamas jų prasmę. Tam tikslui reikėjo vartoti dalyviams jų mokamą kalbą. Apie reikalą aiškinti religines tiesas tikintiesiems suprantama kalba plačiai yra kalbėjęs apaštalas Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams. Laiško 14 skyriuje šis reikalas aiškinamas gana sudėtingai ir vingriai. Cituoju skyriaus 10–12 eilutes: „Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti“ (Šventasis raštas. – 1998, p. 1800). Toliau, 18–19 eilutėse, apaštalas daro išvadą: „Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis (visokiomis. – A. P.) daugiau už jus visus, vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“ (t. y. nesuprantamomis bendruomenei. – A. P.).

Lietuviškas vertimas pernelyg griežtai laikosi trumpasakio originalo, todėl kyla reikalas papildyti jį pažyminiais. Rusiškame vertime pasakyta pilniau ir aiškiau: „Blagadariu Boga mojego: ja bolee vsech vas govoriu jazykami; 19 No v cerkvi chočiu lučše piatj slov skazatj umom moim, čtob i drugich nastavitj, neželi tmu slov na neznakomom jazyke“ (Biblija. Knigi Sviaščennogo Pisanija Vetchogo i Novogo Zaveta. – Perepečatano s Sinodaljnogo iznadija. – (1989). – P. 215; išskirta leidinyje).

Šį bendrą apaštalo Pauliaus principą reformacijos pradininkas Martynas Liuteris pakėlė į naują lygį, nurodydamas, kad ir suprantamoji kalba negali būti bet kokia, bet tokia, kokia kalba liaudis, paprasti žmonės, kaip jis sakė, „pasiklausus namų motinos, vaikų gatvėse, paprasto vyriškio turguje (...) ir jiems į burną žiūrint, kaip jie kalba“ (vokiškas tekstas: ... müsse man „die Mutter im Hause, die Kinder auf der Gasse, den gemeinen Mann auf dem Markt... fragen und denselbigen auf das Maul sehen, wie sie reden“ (Die deutsche Sprache. I Band. – Leipzig, 1969. – S. 234).

Galiausiai reikalavimas kalbėti adresatui jo kalba apėmė ne tik Prūsijos kunigaikštystės (vėliau karalystės) bažnytines sferas, bet ir pasaulietinę administraciją. Štai turime nuo 1589 m. išleistų Prūsijos valdžios gromatų, pagraudenimų ir apsakymų lietuviams valstiečiams rinkinį (Vilnius, 1960), kuriame sudėti 107 administracijos dokumentai lietuvių kalba. Jų būta daugiau ir ankstesnių. Įsakai tada Prūsijoje leisti ir lenkų kalba. Tuo tarpu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios gyventojai kalbėjo keliomis kalbomis, tokia praktika nesusiformavo.

Taigi XVI–XVII amžiais Prūsijos kunigaikštystėje dvasininkas privalėjo aptarnauti savo parapijiečius jų vartojama kalba: kas jos nemokėdavo, turėdavo šiaip ar taip išmokti. Žinoma, D. Kleinui buvo kur kas lengviau, negu, pavyzdžiui, žymiojo traktato Principium primarium in lingua Lithvanica (Pagrindinis lietuvių kalbos principas, 1706) autoriui Mykolui Merlinui (Mörlin), gimusiam Vokietijoje, Oberslebene. Bet ilgainiui ir šis, pagyvenęs M. Lietuvoje ir kurį laiką Kaune, išmoko lietuvių kalbą gerai, net ją pamėgo.

Reikia manyti, kad D. Kleinas, mokydamasis Tilžės provincinėje mokykloje, neprarado ryšio su lietuvių kalba. Tolesnis jo mokslas ir gyvenimas literatūroje aptariamas labai bendrai: 1623 m. liepos 3 d. jis įsimatrikuliavęs Karaliaučiaus universitete, bet 1627 m. tai atlikęs antru kartu. Dabar studijos tęsėsi su pertraukomis devynerius metus. Ką jis veikė tomis pertraukomis, nežinome. Studijas baigė 1636 m. spalio 20 d. (o gal ir 2 d.) magistro laipsniu. 1637 m. Kleinas ordinuojamas kunigu ir gauna paskyrimą į gimtąjį miestą. Čia kitais metais vedė, kaip Vaclovas Biržiška rašo, Oną Klemaitę. Su ja susilaukė sūnaus ir penkių dukrų. Po jos mirties netrukus vedė antrą žmoną – Oną Kaseburgaitę (Anna Casseburg), su kuria turėjo dar vieną dukterį. Tilžėje pragyveno iki mirties 1666 m. lapkričio 22 d.

Studijos universitete D. Kleinui davė ne tik teologinį, bet ir gerą lingvistinį pasiruošimą. Tad pradėdamas kunigauti jis, be vokiečių ir lietuvių kalbų, pakankamai gerai buvo išmokęs lotynų, senosios graikų ir hebrajų kalbų, taip pat buvo susipažinęs su lenkų, prancūzų ir čekų kalbomis. Kalbų mokėjimas, pažintis su jų gramatikomis ir žodynais jam labai pravertė, kai ryžosi šalia parapijos kunigo pareigų atsidėti dar lietuvių kalbos studijoms. Suderinti abi sritis, be to, turint didelę šeimą, nebuvo lengva. Vaclovas Biržiška Aleksandryne netgi išsitarė, kad dėl literatūrinių darbų „kiek apleisdavo ir savo parapijos reikalus“. Tuo Tarpu Gotfridas Ostermejeris po šimto keturiasdešimt metų išleistoje Pirmojoje lietuvių giesmynų istorijoje (1793) jį apibūdino labai patikliai: „Mokytas, pamaldus ir labai atsidėjęs lietuvių parapijos reikalams, bet per visą savo amžių daug vargo matęs žmogus, kurio stropumas ir sąžiningumas susilaukė nedėkingumo, kuris vargiai gali rasti sau lygų ir jo pavyduoliams bei persekiotojams darys amžiną gėdą“ (cit. iš T. Buchienė, J. Palionis. Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos // Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai. – Vilnius, 1957. – P. 12). Nesiimkime spręsti, kas iš šių autorių teisus. Mums ne taip jau ir svarbu, kai turime prieš akis D. Kleino darbus, kurių vertė nekelia jokių abejonių. Galima tik stebėtis, kad jų autorius, atsidūręs nykiame Prūsijos kunigaikštystės pakraštyje, sugebėjo išplėtoti savo kūrybinius pradus ir „atlikti etapinį vaidmenį“.

Per palyginti ne tokį ilgą gyvenimą (mirė sulaukęs 57 metų), įveikdamas neabejotinai gausius sunkumus, jis parašė penkias dideles knygas, iš kurių mus pasiekė keturios: 1653 metais išleido pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką Grammatica Litvanica. Po metų išėjo jos vokiška santrauka lotyniška antrašte Compendium Litvanico–Germanicum, kuri liudija, jog ir valstybės tarnautojai jautė reikalą mokytis lietuvių kalbos. 1666 metais išleistos sujungtos į vieną leidinį dvi knygos – Naujos giesmju knygos ir Naujos, labai privalingos ir dušoms naudingos maldu knygelės. Pirmoji turėjo 486, o antroji – 164 puslapius.

Ilgai nežinota, kas nutiko D. Kleino rengtam vokiečių–lietuvių kalbos žodynui. Iš minėto 1659 m. rašyto kunigaikščiui laiško sužinome, jog žodyno rankraštis 1656 metais sudegęs. 1658 metais, pasibaigus kažkokiam teismui, D. Kleinas mėginęs jį atkurti, bet, skubėdamas rengti giesmyną, darbą atidėjo. Giesmyno pratarmėje jis supažindina su savo planuojamais darbais: „toliau reikia rengti – katekizmą, Evangeliją ir apaštalų laiškus, vėliau imtis ž o d y n o (išretinta autoriaus), postilės ir galop Senojo ir Naujojo Testamento“ (I. Citavičiūtės pranešimas konferencijoje, p. 9). Sprendžiant iš išvardijamų darbų eilės, D. Kleinui žodynas bus rodęsis tada ne toks skubus. Deja, po kelių mėnesių viskas nutrūko...

Bus daugiau