Ar panaudosime atsinaujinančius energijos šaltinius Lietuvoje
Vėjo energijos panaudojimas
2008 m. vėjo jėgainių pajėgumai Danijoje buvo 2418 MW, Vokietijoje – 6600 MW, Olandijoje – 1397 MW, Ispanijoje – 501 MW, kitose šalyse – daug mažesni. 2008 m. keletas Europos valstybių priėmė nacionalines programas vėjo jėgainėms statyti. Lietuvoje 2010 m. planuojamas 200 MW vėjo jėgainių pajėgumas. Europoje vėjo jėgainių savininkai gauna 15–20 proc. dotaciją už elektros energijos gamybą. Per pastaruosius kelerius metus elektros energijos gamybos kaina, tobulėjant vėjo jėgainėms, pinga, todėl Lietuvoje būtina rengti vėjo jėgainių statybos programą (žr. 5 lentelę).
Pirma, reikėtų pastatyti pakankamai hidroelektrinių, kurios, vėjo jėgainėms nedirbant dėl per silpno vėjo, dengtų susidariusį elektros energijos deficitą; antra, kol hidroelektrinių gaminama elektros energija pigesnė už gaminamą vėjo jėgainėse, vertėtų išnaudoti šį pranašumą; trečia, statant hidrojėgaines atsiveria galimybė plėstis laivybai upėmis, o tai ir skatina Europos Sąjunga; ketvirta, po tam tikro laiko abiem būdais gaminamos elektros energijos savikaina bus tokia pat – tada ir paspartinsime vėjo jėgainių statybą. Kadangi hidroelektrinių galia elektros energijos gamyboje negalės padengti jos deficito nedirbant vėjo jėgainėms, reikės pradėti akumuliacinių hidroelektrinių statybą, kurios tvenkiniui užpildyti naudos likutinę vėjo (kai jis stiprus) arba naktinę kogeneracinių ar atominių elektrinių gaminamą elektros energiją. Energetiniai tiltai bus naudojami pigiausiai energijai pirkti ar parduoti.
Lietuvai reikėtų:
1) Užmegzti dalykinius kontaktus su kaimynais vokiečiais ir danais (pavyzdžiui, Siemens AG ir Vestas bendrovėmis) dėl mūsų mokslinio ir praktinio gamybinio dalyvavimo vystant ir gaminant vėjo jėgaines. Esame patyrę gelžbetoninių konstrukcijų gamyboje.Vėjo jėgainės gelžbetoninio bokšto aukštis – daugiau negu 75 m, kaina – daugiau nei ketvirtadalis jėgainės vertės. Kodėl negalėtume gaminti ne tik sau, bet ir kitiems? Vien Lietuvai per artimiausią dešimtmetį jų reikės apie tūkstantį.
Naujas ir dar mažai išbandytas plūdurų naudojimas elektros energijos gamybai jūroje montuojamose vėjo jėgainėse. Galėtume tyrinėti ir nustatyti plūdurų parametrus, jų galimybes gaminti elektros energiją. Ekonomiškai tai lyg ir naudinga: nereikia statyti naujų atramų plūdurams pritvirtinti – galime panaudoti jėgainės bokštą. Siemens bendrovė kuria vėjo jėgaines, galinčias dirbti esant silpnam vėjui. Dar galėtume spėti prisijungti prie šių jėgainių gamybos techninių parametrų tyrimo ir nustatymo. Labai svarbus klausimas – vėjo jėgainės sparnų atsparumas klimato poveikiui (ypač jūros sąlygomis), staigių vėjo gūsių poveikis.
Atkreiptinas dėmesys, kad sunkmečio sąlygomis vėjo ir atominių jėgainių gamintojai užsakymų turi trejiems metams.
2) Jau pastatytų vėjo jėgainių veikimo parametrai turi būti ne tik kruopščiai užrašomi, bet ir nagrinėjami. Tyrimų medžiaga turi būti skelbiama internete. Šalies verslininkai, jau dirbantys šioje srityje ir dar tik mąstantys apie tai, privalo žinoti ateities vėjo jėgainių parametrus.
3) Kuo greičiau pastatyti kelias vėjo jėgaines Baltijos jūroje ir pradėti tyrinėti jų veiklos parametrus, nes tik taip galima sužinoti jūroje gaminamos elektros energijos savikainą. Tyrimų duomenys bus labai reikalingi nustatant jūros vėjo jėgainių vietos, dydžio ir statybos laiko parinkimą. Teigiama, kad jūroje tos pačios galios vėjo jėgainė gali pagaminti maždaug 30 proc. daugiau elektros energijos negu pastatytosios ant kranto – tai lemia stipresni ir dažnesni vėjai.
4) Vėjo jėgainės savo potencinę galią dėl vėjo greičių svyravimų išnaudoja 25–30 proc. Privalome turėti kitus elektros energijos gamybos pajėgumus ar galimybę pirkti elektros energiją iš kitų šalių, kai mūsų vėjo jėgainės nedirba visu pajėgumu.Geriausia – savi pajėgumai, pavyzdžiui, hidroelektrinės, tačiau net visiškai panaudojus Lietuvos upių energetinę galią, to nepakaks – reikia turėti Lietuvą ir Švediją jungiančią elektros energijos liniją ir pavyzdžiui, Elektrėnuose ir Kaune elektros energijos gamybos pajėgumus naudojant dujas.
5) Atlikti išankstiniai skaičiavimai rodo, kad net maksimaliai didinant elektros energijos kiekį iš atsinaujinančių energijos šaltinių, elektros energijos stygių jusime nuo pat Ignalinos AE uždarymo iki paleidžiant naują. Kodėl reikėjo taip ilgai delsti? Naujoji atominė elektrinė Lietuvos poreikiams 2018–2020 m. kuo greičiau turi skirti mažiausiai 500 MW galingumo.
Lietuvos miškų sodinimo programa
Unikali ir galbūt vienintelė mūsų istorijoje galimybė efektyviai panaudoti Europos Sąjungos skiriamas lėšas Lietuvos miškų plotui didinti, kartu sprendžiant Lietuvos ūkio energetinio segmento nepriklausomybę, paskatino parengti šią programą.
Vokiečių okupacijos ir Sovietų Sąjungos valdžios metais Lietuvoje miškas buvo masiškai kertamas. Atsiradus galimybei pradėta intensyviai atsodinti miškus (kai kuriais metais buvo sodinama iki 15 tūkst. hektarų) – iš viso pasodinta apie 250 tūkst. hektarų miško. XX a. aštuntąjį dešimtmetį net ir nederlingos pievos padėdavo spręsti pašarų trūkumo problemą, todėl miško sodinimo darbai sulėtėjo. Pasodintą mišką retiname po 30 metų,o kertame tik po 60–100 metų. Kapitalo užšaldymas tokiam ilgam laikotarpiui problemiškas. Atkūrus Nepriklausomybę keliolika metų stigo pinigų miškui sodinti. Todėl kasmet užsodinama tik po 2000 hektarų. Menkos miško sodinimo apimtys tapo tikrove, o sumažėjusi gamyba ir miško kirtimai, augantis medienos tūris miškuose tik stiprino šią nuostatą. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Šiandien turime apie 1900 tūkst. ha miškų, t. y. 29 proc. Lietuvos teritorijos. Miške sukauptos medienos vertė – apie 70–100 mln. Lt. Kasmet šis turtas padidėja daugiau kaip 3 mln. Lt. Tai buvusių kartų palikimas, išsaugotas labai sunkiomis sąlygomis. Turime tai suvokti ir šį Lietuvos turtą perduoti vaikams ir anūkams. Tačiau įvertinus atsipirkimo laiką, gaunamas tik vidutinio dydžio pelnas, nes dar nėra visuotinai pripažintų metodikų, kaip skaičiuoti miško, oro užterštumo mažinimo ekonominį efektą.
Ne tik užsieniečiams, bet ir mums akis bado anksčiau dirbamos, o dabar apleistos žemės. Kas nesutiktų mokėti už būstą 3 proc. brangiau, jeigu jis būtų statomas ne ištryptoje, sudarkytoje, o medžiais apsodintoje teritorijoje, kuri pastačius namus būtų pertvarkyta į parką. Apleisti miškai prie miestų primena sąvartynus, o ne rekreacines zonas. Meilė kraštui turėtų būti ugdoma mokant jaunimą sodinti ir auginti mišką, stiprinti žmogaus ryšį su gamta. Visa tai ekonomiškai neįvertinta. Kaimynų latvių miškai užima 45 proc., estų – 46 proc., baltarusių 39 proc., o Lietuvoje – tik 30 proc. teritorijos. Savaime augantys želdiniai užima kelis kartus didesnį plotą nei užsodinami – tai mažina priauginamo miško ekonominę ir estetinę vertę.
Europos Sąjungos skiriamos lėšos – unikali galimybė padidinti miškų plotus, atstatyti racionalią medžių rūšių pusiausvyrą, sudaryti naudingą aplinką jaunimui, kaupti investicijas, gerinti rekreacijos galimybes, plėsti turizmą, aprūpinti medienos pramonę vietine žaliava, didinti elektros, o ypač šiluminės energijos gamybą. Šiems tikslams pasiekti siūloma ilgalaikė Lietuvos miškų atsodinimo ir tam reikalingų lėšų kaupimo programa.
Iki 2013 m. iš Europos Struktūrinių fondų Lietuvos miškų plėtrai planuojama skirti 380 mln. Lt. Iš siūlomų iki 2013 m. užsodinti 110 000 ha (žr. 6 lentelę) – iš jų maždaug pusę užsodinti valstybinėje žemėje, likusią dalį – žemo derlingumo balo privačioje žemėje. 50 proc. (ar daugiau) sodinimo išlaidų dengti Europos Sąjungos skirtomis lėšomis, kitą pusę – miškų savininkų lėšomis.
Iki 2010 m. reikia padidinti medelynų plotus ir galimybes auginti sodinukus, kad būtų galima užsodinti 45 000 ha žemės per metus.
Kadangi miškas nėra vien tik ekonominė kategorija, bet visos visuomenės vertybė, todėl žemų derlingumo balų žemės užsodinimas, miškų priežiūra ir ugdymas yra valstybės reikalas, sprendžiamas paisant įstatymų. Miškų savininkai, su valstybės garantija ar be jos, turėtų gauti paskolą žemėms užsodinti, miškams tvarkyti ir prižiūrėti. Įstatymuose turi būti numatytos visos galimos priemonės (iki miško nacionalizavimo), drausminančios programos dalyvius.
Spygliuočių (nuo 2100 ha per metus iki 8500 ha) ir lapuočių (nuo 10 000 ha iki 12 500 ha) kirtimo padidinimas 2014 m. susijęs su galimu Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui mažinimu ir programos tęstinumui reikalingų lėšų sukaupimu. Taip pat būtų sprendžiamas reikiamo medienos kuro kiekio sukaupimas ir naudojimas didinant elektros ir šilumos gamybą.
Pateikiami duomenys, apibūdinantys kirtimų apimtis pagal medžių rūšis ir šių kirtimų padarinius Lietuvos miškams (žr. 6, 7, 8 ir 9 lenteles):
1) priimtos spygliuočių kirtimo apimtys išsaugos pakankamą jauno ir brandaus miško dalį racionaliai medienos apdirbimo pramonės veiklai,
2) per nagrinėjamą laikotarpį bus sumažinti mažaverčių medžių plotai,
3) padidinamas sodinamo miško plotas (nuo 15,9 proc. iki 57,3 proc.), užtikrinantis racionalesnį miško žemės panaudojimą,
4) beveik dvigubai didinama (palyginti su dabartiniu kelerių metų vidurkiu) medienos ruoša, o tai užtikrina augančius medienos pramonės ir vietinio kuro poreikius,
5) mišku apaugusios Lietuvos žemės dalis padidėja nuo 29 proc. iki 35,5 proc.
Priimtas kasmetinis miško sodinimo planas (45 000 ha per metus) mus tik artina prie dabartinio Latvijos (41,6 proc.), Estijos (42,2 proc.) , Baltarusijos (38 proc.) lygio. Pasiekti jų lygį galima tokiu pat tempu sodinant mišką iki šio šimtmečio vidurio.
Valstybėse kaimynėse ryškėja tendencija neeksportuoti apvalaus miško. Todėl vis labiau medienos vystymosi kryptys ir tendencijos priklausys nuo miško produkcijos (žr. 9 lentelę).
Norint ekonomiškai racionaliau išnaudoti miškų plotus ir siekiant greitai išauginti daugiau biokuro, vertingo miško tarpueiliuose galima pasodinti „energetines plantacijas“, t. y. labai trumpos apyvartos želdinius.
Sudėtinė miškininkystės vystymosi dalis turi būti esamų ir naujai sodinamų miškų priežiūra. Per pastaruosius du dešimtmečius padaugėjo pavienių savaime užaugusių ąžuoliukų. Juos būtinai reikia tinkamai apgenėti. Nebūtina laukti, kol pušų, eglių, ąžuolų, uosių ir beržų šakos nudžius ir nukris. Racionalu šias šakas nupjauti prie pat medžio kamieno nepažeidžiant medžio. Laiku nupjautos šakos užaugs be puvinių ir nejuoduos. Bešakė arba smulkiomis, gerai suaugusiomis šakomis mediena turi paklausą ir yra daug brangesnė. Įdėtas kapitalas į medžių genėjimą atsiperka su kaupu. Turime išmokti kurti parkus, jais džiaugtis ir tinkamai juose elgtis.
Miško savininkai turi būti mokomi auginti ir prižiūrėti savo mišką. Turėtų būti numatytos priemonės (iki priverstinio miško pardavimo), skatinančios Lietuvos miškininkus auginti miškus ateities kartoms. Vertėtų taip pertvarkyti moksleivių tvarkaraštį, kad ilgesnės pavasario atostogos sutaptų su miško sodinimo laikotarpiu, kad vasarą jaunimas atostogautų ir prižiūrėtų mišką, jį genėtų ir retintų.
Išvados
Planuojama pagaminti energijos:
2010 m. – 20,0 TWh, 2013 m. – 20,0 TWh, 2017 m. – 22,5 TWh, 2025 m. – 25,0 TWh;
elektros energijos: 2010 m. – 10,0 TWh., 2013 m. – 11,0 TWh., 2017 m. – 14,0 TWh, 2020 m. – 17,0 TWh;
šiluminės energijos 2010 m. – 10,0, 2013 m. – 9,0, 2017 m. – 8,5, 2020 m. – 8,0.
Geoterminė energija
Tikimasi gręžinių technologijos pagerinimo ir gręžimo kainų sumažėjimo. Vertėtų sekti pokyčius šioje veiklos srityje.
Komunalinių atliekų energija
Komunalinių atliekų nauda:
1) galima pagaminti nemažą energijos kiekį,
2) auklės piliečius racionaliai elgtis su komunalinėmis atliekomis jas renkant ir rūšiuojant,
3) keturis penkis kartus sumažės į sąvartynus vežamų atliekų kiekis.
Durpių naudojimas
Durpių naudojimas, dėl galimybės jas efektyviau naudoti žemės ūkyje, neskatintinas.
Šiaudų naudojimas kurui
Šiaudų naudojimo kurui galimybės didelės, tačiau Lietuvoje dar nėra šiaudų naudojimo kurui patirties. Šiaudų surinkimui, kūrenimui, tinkamų ritinių formavimui, šiaudų, kaip kuro, transportavimui ir laikymui reikės laiko patirčiai sukaupti. Be to, gali būti, kad ateityje šiaudus bus racionaliau naudoti etileno gamybai negu deginti biokuro katilinėse. Todėl apie 2020 m. numatoma mažinti šiaudų deginimą katilinėse.
Lietuvos upių vandens energijos panaudojimo nauda
1) Hidroelektrinės ir ypač jų tvenkiniai pagerins Lietuvos kraštovaizdį.
2) Racionaliai saugosime Lietuvos fauną ir florą.
3) Hidroelektrinės gali gaminti elektrą, kai dėl silpno vėjo ar jo nebuvimo, vėjo jėgainės dirba ne visu pajėgumu ar visai nedirba.
4) Šliuzų ir žuvų takų statyba, statant hidroelektrines, padarys Nemuną, Nerį ir kai kurių upių žemupius tinkamus laivybai. Bendraujant su Baltarusija ir Ukraina per Pripetę galima sujungti Baltijos ir Juodąją jūras. Tai didžiulė ekonominė nauda ir kraštovaizdžio urbanizavimas.
Vėjo jėgainių nauda
1) Vėjo jėgainės gali tapti pagrindiniu elektros energijos gamintoju Lietuvoje (kaip ir visoje Europoje).
2) Vėjo jėgainės turi tapti mūsų kraštovaizdžio neatskiriama dalimi.
3) Lietuva turi tapti aktyvia vėjo jėgainių tyrimo ir gamybos dalyve.
Lietuvos miškų ateitis
1) Sodinant 45 000 ha miško kasmet atsiranda galimybė padidinti miško kirtimus, taip pat ir kurui.
2) Užsodinto miško tarpueiliai ir sanitariniai kirtimai didina medienos kaip biokuro kiekį.
3) Platus visuomenės, ypač jaunimo, dalyvavimas sodinant ir prižiūrint mišką stiprina lietuvio ryšį su gamta.
4) Gerinama rūšinė miško sudėtis ateities kartoms.
Atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas didina mūsų energetinę nepriklausomybę, mažina žaliavų importą.
Naujai statoma atominė elektrinė leistų racionaliai panaudoti Ignalinos esamą infrastruktūrą ir specialistus. Sąlyginai nedidelė dalis gaminamos energijos (1000 MW) leidžia Lietuvai likti elektros energijos eksportuotoja. Elektros energijos tiltai su Švedija ir Lenkija, taip pat su Rusija, teikia pasirinkimo laisvę parduodant elektros energiją.
Lietuvos piliečių lėšų pritraukimas (pirmiausia hidro statybos srityje) stiprins gyventojų atsakomybę už valstybės ekonomiką, gerovę, palikimą vaikams ir anūkams.
